Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

Mykolas Kleopas Oginskis

F. X. Fabre. Amelija Oginskytė. 1808

Sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis

Sūnaus Irenėjaus žmona Olga Kalinovska

Mykolo Kleopo pirmoji žmona Izabelė Lasocka

Mykolo Kleopo antroji žmona – Marija de Neri

Bogdanas Oginskis

Mykolas Oginskis (1849 – 1902) http://samogitia.mch.mii.lt/

Marija Skuževska Oginskienė

Baigiame pasakojimą apie Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833). Šį kartą susipažinkime su jo žmonomis, vaikais, vaikaičiais ir kūrybiniu palikimu.

M. K. Oginskio veiksmai dėl Lietuvos atkūrimo vis dažniau atsimušdavo į apgaulingos caro politikos sieną. „Prisiminimuose, – rašo kunigaikštis, – aš smulkiai išpasakojau savo žygius, kad įtikinčiau Aleksandrą sutikti su mano planais. Aš stropiai gaudydavau menkiausius paguodos žodžius, kurių aš laukiau iš jo lūpų, ir jo pažadai, kad ir visada tušti, mane padarydavo laimingą, nes aš tikėjau tuo. Be to, aš kito nemačiau ir netroškau, kaip matyti geresnę mano tėvynainių dalią, pašalinant piktnaudžiavimus, kurie karaliavo mūsų provincijoje, ir užtikrinti tautiškumą keturiolikai milijonų gyventojų, kurie, būdami visi kartu, galėtų dar tikėtis atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę“.

Nusivylęs Rusijos imperine politika, senatorius Michailas Andrejevičius (taip M. K. Oginskį vadino Sankt Peterburge) 1822 metais paprašė caro išleisti jį ilgalaikių atostogų podagrai gydyti. Sankt Peterburgo rūmai nujautė tikrąją priežastį, dėl kurios kunigaikštis išvažiuoja, bet nesipriešino, nes Lietuvoje buvo didelė M. K. Oginskio įtaka. Dvarus užrašęs antrajai žmonai ir vaikams, išvykdamas jis suprato, kad amžinai atsisveikina su gimtuoju kraštu. Trumpam sustojęs Drezdene ir Paryžiuje, 1823 metais įsikūrė Italijoje, Florencijoje. Ten rašė prisiminimus, kūrė muziką, bendravo su garsiais žmonėmis. 1833 m. spalio 15 d. M. K. Oginskis mirė. Palaidotas netoli jo namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Italijos visuomenė, gerbdama kunigaikštį, jo palaikus perkėlė į Panteoną Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce) greta Mikelandželo, Galilėjo Galilėjaus bei kitų genijų ir pastatė jam balto marmuro paminklą. 2006 metais baltarusiai ant jo namo Florencijoje pakabino atminimo lentą.

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 metais Bžezinos bažnyčioje susituokė su Lenkijos didiko Antonio Lasockio ir Teresės Godlevskos-Laskovskos vienturte dukra Izabele Lasocka (1764–1852). Santuokoje gimė du sūnūs – Tadas Antonijus ir Pranciškus Ksaveras. Oficialiai pirmoji santuoka baigėsi 1804-aisiais, nors šeima iširo anksčiau, nes su Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našle, buvusia dainininke Marija de Neri (1778–1851), pradėjo gyventi 1802-aisias, o 1803-aisiais gimė jų pirmoji dukra.

Vyresnysis Mykolo Kleopo ir Izabelės Oginskių sūnus Tadas Antanas (Antonijus) Oginskis (1798–1844) vedė našlę Mariją Teklę Rönne (1804(?)–1897) ir turėjo tris dukteris: Ameliją Oginskytę-Volovičienę (1835–1870?), Gabrielę Mariją Oginskytę-von Rönne (1830–1855) ir Nataliją Oginskytę-Gavronskienę (1830–1855).

Jaunesnysis Mykolo Kleopo ir Izabelės Oginskių sūnus Pranciškus Ksaveras Oginskis (1801–1837) gimė centrinėje Lenkijoje Bžeziny dvare. Studijavo Vilniaus universitete, priklausė slaptai filomatų organizacijai. Iš tėvo paveldėjo muzikinį talentą, kuriuo 1820–1830 metais dažnai sublizgėdavo Varšuvos salonuose. Šiuose susibūrimuose Pranciškus Ksaveras kartu su vyresniuoju broliu Tadu Antanu atlikdavo savo kūrinius, parašytus madingu brilianto stiliumi. Jam didelę įtaką darė J. L. Dusenko, A. Kolono, G. Spontino ir tėvo M. K. Oginskio kūryba. Mykolo Kleopo ir jo sūnaus Pranciškaus Ksavero Oginskių kūryba turėjo įtakos Frederiko Šopeno muzikiniams ieškojimams. Po 1831 metų sukilimo Praciškus Ksaveras Oginskis gyveno Peterburge ir Vilniuje. Mirė 1837 metais Veisiejuose.

M. K. Oginskis su antrąja žmona, iš Venecijos kilusia Marija de Neri, susilaukė šešių vaikų: Amelijos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813-?), Irenėjaus Kleopo (1808–1863) ir dar dviejų dukrų, kurios mirė kūdikystėje.

Amelija Oginskytė (1803–1858) – vyriausia M. K. Oginskio antros santuokos dukra gimė Zalesės dvare. Vaikystėje išryškėjo jos gabumai piešimui, poezijai, muzikai, šokiams ir kalboms (mokėjo anglų, italų, lenkų, lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas). Amelija bei brolis Irenėjus su tėvais daug keliaudavo, susipažino su Europos kultūra ir muzika. 1826 metais ji ištekėjo už Gulbinų (Panevėžio apskritis) grafo Karolio Teofilio Zaluskio (1794–1845) ir apsigyveno Gulbinuose. Ten gimė jų vaikai – Mykolas Zaluskis (1827–1893) bei Marija Eugenija Sofija Zaluska (1829–1910). Iš viso Amelija pagimdė 11 vaikų. Du iš jų – Teofilis (1828–1829) ir Juozapas (1832–1834) mirė kūdikystėje. Šeimoje dar augo trys dukros – Ema (1831–1912), Ida (1841–1916), Pranciška (1843–1924) bei keturi sūnūs – Karolis Bernardas (1834–1919), Irenėjus (1835–1868), Stanislovas (1838–1904) ir Ivas (1840–1881). Amelija buvo švelni, išsilavinusi. Savo pasiaukojimu ir dora ji labai skyrėsi nuo motinos ir nebuvo jos mylima. Grafas K. T. Zaluskis dalyvavo 1831 metų sukilime prieš Rusijos valdžią. Sukilimui pralaimėjus, vengdamas jam paskelbtos mirties bausmės, su šeima persikėlė į Klaipėdą, priklausiusią Prūsijos karalystei. Gulbinų dvarą ir Zaluskių žemes caro valdžia konfiskavo. 1837 metais K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte, ir šeima ten persikėlė. Zaluskių dvaras Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras. Amelija kūrė muziką ir buvo kultūrinių vakarėlių dvare siela. 1845 metais, mirus K. T. Zaluskiui, Amelija apsirgo, paliko Ivoničius, įsikūrė didžiausioje Italijos Iščios saloje. Ten 1858 m. rugsėjo 5 d. ji mirė ir buvo palaidota. Ivoničiuose liko įamžintas jos atminimas. Amelijos vardu pavadintas mineralinis šaltinis, sanatorija, o miestelio bažnyčioje kabo jai skirta memorialinė lenta.

Amelija rūpinosi muzikiniu savo vaikų išsilavinimu. Dukrą Emą Zaluską, kuri tapo garsia pianiste, muzikos mokė F. Šopenas ir K. Mikelis. Karolis Bernardas buvo kompozitoriaus Ferenso Listo draugas, gerai grojo pianinu, kūrė muziką, domėjosi Rytų kultūra bei kalbomis, buvo austrų ambasadorius, atašė ir specialusis pasiuntinys Egipte, Japonijoje, Prūsijoje, Kinijoje, Švedijoje, Turkijoje, Persijoje, Siame. Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Ivo Zaluskis – Amelijos ir K. T. Zaluskių proprovaikaitis – kelis kartus lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamuose „Polonezų kelio“ koncertuose, Plungėje vykstančiuose Mykolo Oginskio tarptautiniuose muzikos festivaliuose, daugelyje kitų renginių ir grojo savo proprosenelio Mykolo Kleopo Oginskio bei kitų giminaičių kūrinius. Kitas jos proprovaikaitis Andrzejus Zaluskis taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje, yra muzikologas, knygų apie iškilius meno veikėjus autorius, tyrinėja Oginskių giminės istoriją ir rašo knygas apie giminės muzikus ir apie Mykolą Kleopą Oginskį.

Biržų rajone, buvusioje „Raugalynėje“, dar gyvos Gulbinų dvaro liekanos, kur gyveno Amelija su vyru politiku, vienu iš sukilimo vadų, nepabijojusiu pasipriešinti caro valdžiai, o ji – kunigaikštytė – dvare slaugė sužeistuosius sukilimo dalyvius. Iš Gulbinų pasklido pasaulyje garsi jų – Zaluskių-Oginskių – palikuonių dinastija. Tačiau dabar ten kaip Maironio eilėraštyje „Trakų pilis“ – „nutilusios sienos apleistos visų...“

Ema Oginskytė-Bžostovska (1810–1871) – M. K. Oginskio antros santuokos dukra nuo mažų dienų kaip ir sesuo Amelija bei brolis Irenėjus su tėvais daug keliavo. Ji muzikuodavo, rašydavo muziką ir Zalesės dvare rengiamuose vaidinimuose dalyvaudavo kartu su seserimi Amelija.

Ida Oginskytė-Kublicka (1813–?) – jauniausia antros M. K. Oginskio santuokos dukra – ištekėjo už Adolfo Piottucho Kublickio.

M. K. Oginskio priesakus keturiolikmečiui sūnui Irenėjui galima vadinti didaktine poema, traktatu ar enciklika, parašyta ne popiežiaus Bažnyčiai, bet tėvo – sūnui. Tai – priesakai, į kuriuos kunigaikštis sudėjo savo gyvenimo patirtį, išmintį, meilę, pareigą ir auką. Pateikiame jų santrauką.

Vaikeli mano, tu palieki tėvų namus ir nuo šio žingsnio prasideda naujas tavo gyvenimo etapas. Gerai pagalvok, ką reiškia žodis „gyvenimas“. Štai ką aš tau patariu, dėl ko tave įpareigoju: visų pirma įsisąmonink paprastą tiesą – žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską turi būti dėkingas savo Sutvėrėjui – Dievui. Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai. Būk ankstyvas, kelkis su aušra. Vos pabudęs, šok iš lovos, nepasiduok miegui ir tinguliui. Valgydamas išlaikyk saiką, ypač venk vyno, nes žinai, kad jis kenkia sveikatai, nepiktnaudžiauk ir alumi. Tavo jėgos priklauso nuo higienos, sveiko ir blaivaus gyvenimo bei mankštinimosi; jei paisysi šių reikalavimų — būsi sveikas. Baik dieną taip, kaip pradėjai – malda. Siunčiu su tavimi tarną Santį, jis jau treji metai tau patarnauja. Būk su juo švelnus ir dėkingas, nes vykdamas su tavimi jis palieka žmoną ir vaikus. Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi tuo didžiuotis; tačiau tu privilegijuotas, todėl stenkis kilmę patvirtinti taurumu ir kilniais jausmais – tai suteiks tau tikrąją vertę. Mokykis pats save analizuoti: nėra nieko geresnio už dienoraštį, kuriame fiksuotumei savo darbus ir ypač mintis. Dabar pakalbėkime apie tavo mokslus. Nepasakosiu tau smulkiau apie įvairias istorijos ir filosofijos mokslų sritis, nes tu privalai pats įgyti reikalingų žinių, jei ketini būti geras valdininkas. Nepakaks kalbėtis su Sandu, nes jo kalba tik Florencijos gatvių kalba, teks rimtai mokytis italų kalbos; kad ją pamiltum, turi gerai ją suprasti, todėl reikia skaityti gerų italų rašytojų knygas, taip pat – išmokti rašyti. Todėl susirašinėti su seserimis patariu itališkai. Kai baigsi parengiamąjį kursą, pradėsi lankyti paskaitas universitete, tad pasistenk pelnyti bendramokslių palankumą juos gerbdamas, su visais būdamas paslaugus ir mandagus. Kartais pasitaiko neramaus būdo, tulžingų studentų, kurie tik ir ieško progos susivaidyti su draugais. Tai – maras, kurio reikia vengti kaip ugnies, ir geriausias būdas, kaip jau sakiau anksčiau, būti su visais mandagiam ir niekada nesikišti ne į savo reikalus. Tavo tikroji drąsa – ryžtingai visada atlikti tai, ką privalai. Dažnai baimė pasirodyti bailiu tikrąjį bailį pastūmėja elgtis arogantiškai, bet tai – ne kas kita, kaip bailio drąsa, o tokia drąsa visuomenėje niekinama. Turi visiškai paklusti ir pasitikėti žmogumi, kuris sutiks rūpintis tavo elgesiu ir veikla. Sudie, mielas vaike, telaimina tave Dangus, ir aš laiminu iš visos širdies.

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863) – M. K. Oginskio ir Marijos de Neri sūnus – iš tėvo paveldėjo Rietavo dvarą ir Juodainių kaimą (Šilalės r.), dar nusipirko Endriejavą bei Veiviržėnus. Jaunystėje, mėgo muzikuoti. Anksti mirus pirmajai žmonai Juzefai Kalinovskai (1816–1844) antrą sykį vedė jos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą Kalinovską, kurios kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonus aukso rublių. Santuokoje gimė du sūnūs – Bogdanas Pranciškus Juozapas Oginskis ir Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis.

Kunigaikštis Irenėjus buvo meninės prigimties, šviesaus proto, gerai mokėjo žemaičių kalbą, rūpinosi gyventojų švietimu, rėmė Simono Daukanto ir Mykolo Akelaičio veiklą, Lauryno Ivinskio 1846 metais išleistą pirmąją lietuvišką kalendorių – „Metskaitlius“. Jo rūpesčiu Rietave buvo įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas ir 1835 metais savo dvaruose panaikino baudžiavą (buvo specialaus Kauno gubernijos komiteto baudžiavos panaikinimui narys). 1836 metais Rietave atidaryta valdiška dviklasė mokykla, vėliau perstatyta dvaro sodyba: įrengtas parkas, tvenkiniai, sodas, oranžerija. Apie 1850-uosius klasikiniais principais buvo perplanuotas Rietavo miestelis. 1859 metais kunigaikštis Rietave įsteigė dviklasę agronomijos mokyklą – pirmąją Lietuvoje – ir atliko daug darbų, prisidėjusių prie žemės ūkio, gyvulininkystės bei techninės pažangos Lietuvoje vystymo.

Irenėjus Kleopas Oginskis mirė Rietave 1863 metais (prieš pat sukilimą). Po vyro mirties Olga Oginskienė išvyko į užsienį. Kunigaikščio kapavietė su obelisku yra Rietave, šalia Oginskių šeimos koplyčios, kurioje palaidoti ir abu jų sūnūs – Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.

Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje, kurios statybą jie finansavo. 1863 metais I. K. Oginskiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Cattier (Katje). Šalia yra jo žmonos Olgos biustas.

Bogdanas Oginskis (1848–1909) – vyresnysis Irenėjaus Kleopo Oginskio sūnus. Bogdano žmona buvo Marija Potulicka-Oginskienė (1854–1927). Kai mirė ar (pagal legendą) kartu su 1863 metų sukilėliais užsienyje pasislėpė tėvas, Bogdanui buvo 15 metų. Paveldėjęs Rietavo dvarą, pertvarkė jį, rekonstravo oranžeriją, įsteigė Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrių. Jam padėjo Laurynas Ivinskis. 1875 metais Rietave surengta pirmoji Lietuvoje Žemės ūkio paroda, su paviljonais miškininkystei.

Bogdanas įsteigė 7 malūnus, 6 lentpjūves, baldų fabriką, geležies liejyklą. 1882 metais Rietavą, Plungę ir grafo Juozapo Tiškevičiaus dvarą Kretingoje sujungė pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1886 metais per gaisrą rūmuose sudegė biblioteka, daug meno vertybių. 1892 metais Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė.

Bogdanas Oginskis tęsė tėvo darbą propaguojant žemaitukų veislę. Įsteigė arklių kergimo punktus, parengė ir išplatino instrukcijas žemaitukų augintojams. 1879, 1880 metais žemaitukus vežė į visos Rusijos arklių parodą Peterburge ir demonstravo parodoje Varšuvoje. 1881 metais Raseiniuose įsteigta pirmoji „Raseinių žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija“, o 1883-aisiais brolio Mykolo Oginskio dvare Plungėje – žemaitukų žirgynas. Žemaitukus draugijos nariai augino savo dvaruose Blinstrubiškiuose, Gaurėje, Žalpėje, Jucaičiuose, Alksnėnuose, pas Bilevičius, Žeimelyje. B. Oginskis išgelbėjo nuo išnykimo žemaitukų žirgų veislę.

B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą, palaikė Kražių gyventojus, kurie gynė savo bažnyčią, kai 1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė benediktinių vienuolyną ir norėjo nugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią (9 žmonės žuvo ir 54 buvo sužeisti), kunigaikštis pasirūpino, kad tai sužinotų visas pasaulis ir pasmerktų caro politiką. 1874 metais B. Oginskis Rietave įsteigė šešiametę muzikos mokyklą, kurioje ruošė ir vargonininkus. Gabiausius mokinius siuntė tęsti mokslų į Varšuvą. Rietavo bažnyčios vargonai buvo vieninteliai Lietuvoje, pastatyti garsios Drezdeno Jemlicho firmos. Nuo 1893-ųjų Rietave veikęs 60 žmonių simfoninis orkestras (vadovas – Jozefas Mašekas), kuris grodavo garsiausių pasaulio kompozitorių kūrinius ir M. K. Oginskio polonezus. Orkestras koncertuodavo Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bei Lenkijos dvaruose.

1902 metais Bogdanas Oginskis susirgo sunkia psichine liga ir 1909 metais mirė nepalikęs įpėdinių. Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko į Ameriką ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukūrė orkestrą Lietuva Band Chicago. Rietavo orkestras buvo atsikūręs Nepriklausomos Lietuvos laikais.

Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849 m. Rietave – 1902 m. Nicoje) – jaunesnysis Irenėjaus Kleopo ir Olgos Oginskių sūnus. Jo žmona – grafaitė Marija Skuževska-Oginskienė, buvusi Austrijos imperatoriaus freilina. M. Oginskis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Mėgo muziką, pats grojo daugeliu instrumentų. Iš tėvo paveldėjo Ašmenos pavietą Zaliesėje su gražiais, kelis dešimtmečius negyvenamais rūmais. Ir jis pats ten negyveno. 1873 metais iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą ir miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje. Tapęs paskutiniuoju Plungės dvaro šeimininku perstatė dvaro rūmus. Statybai išleido apie 50 000 sidabrinių rublių. Sutvarkė 50 ha parką, garsėjusį medžiais, krūmais, gėlynais ir sujungtais septyniais tvenkiniais. Rūmų ansamblyje buvo žirgynas, pilaitė-laikrodinė, du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija, ūkiniai statiniai. Parke dirbdavo po keliolika žmonių.

Mykolas Plungėje turėjo sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių, medžioklės trofėjų ir knygų kolekcijas, Žemaitijoje ir Lietuvoje garsėjo jo šeimos muziejus. Kunigaikštis M. Oginskis palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas. 1873 metais savo rūmuose įkūrė iki 1902 metų veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos mokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Po kunigaikščio mirties rūmais rūpinosi jo žmona Marija Oginskienė. Ji Plungės dvare įsteigė našlaičių prieglaudą, kurioje išaugino apie 200 vaikų. Jos globojama Plungėje veikė Mokytojų seminarija, 1905 metais įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Oginskienė pasitraukė į Poznanę, o karo pabaigoje mirė.

„Nesensta tik iš tiesų meniška muzika“

(M. K. Oginskis)

Mykolas Kleopas Oginskis nemėgo pigių efektų. Pasak kompozitoriaus, turi būti vertinamas ne vien muziko meistriškumas, tačiau ir bendras išsilavinimas, išvaizda, manieros, elgesys. „Mūsų šalyje polonezai buvo tik visuomenės šokiai, – dėstė jis laiškuose, – Tačiau jie, išsaugodami nacionalinį charakterį, gali derinti savyje ir dainingumą, ir išraiškingumą, skonį ir jausmą“. M. K. Oginskio polonezų įtaką patyrė daugelis kompozitorių, dažnai naudoję šį žanrą savo instrumentinėje ir operinėje kūryboje. Kompozitoriaus pasisakymai muzikos temomis sudaro nuoseklią pažiūrų sistemą. Jo muzikinės nuostatos, priešingai muzikos kūrybai, kurioje įžvelgiama romantinio stiliaus atspalvių, yra gana konservatyvios, atsargios. Aukštos kilmės asmeniui būti muziku nederėjo. Luominės priklausomybės atspaudu paženklinti beveik visi jo pasisakymų skirsniai – nuomonė apie kūrybą, muzikos kūrinio paskirtį, atlikėjų meną, tautinę muziką, istorinį muzikos stilių ir žanrą. Atitinkamas ir muzikos meno raidos suvokimas. Kunigaikštis jautėsi artimesnis klasicizmo estetikos terpei. Visapusiškas išprusimas, kilmingo asmens savimonė sąlygojo jo teiginių kategoriškumą bei sprendimų laisvę. Kūrybos tyrinėtojai neretai cituoja kompozitoriaus mintį, jog niekuomet nėra kūręs muzikos pagal užsakymą: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau savo kuklaus talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita“. Muzikos kūrybą, kunigaikščio nuomone, lemia vien įkvėpimas, jausmai, širdies balsas. Muzikos menu persmelktas visas kunigaikščio gyvenimas, jo vaikų ir vaikaičių pomėgiai, aplinka.

Kunigaikštis M. K. Oginskis kartu su J. Elsneriu – kompozitoriumi, dirigentu, pedagogu, Muzikos mokyklos ir Dailiųjų menų instituto Varšuvoje įkūrėju – buvo žymiausieji F. Šopeno pirmtakai. Jo kūrinius grojo ir spausdino Varšuvoje, Paryžiuje, Leipcige, Milane, Peterburge ir kitur Išliko apie 60 kūrinių – tik kūrybos dalis. Daug jo kūrinių tapo anoniminiais, dažnai iškraipytais.

M. K. Oginskis – romantinio polonezo pradininkas, kurio istoriją pradėjo preromantizmo laikais – XVIII amžiaus pabaigoje. Jo polonezai – poemiška, išplėtoto emocinio diapazono, kontrastingų nuotaikų, nebetelpančių iškilmingos eisenos rėmuose, elegiško lyrizmo, dramatizmo, net tragizmo bruožų pjesė. „Laiškuose apie muziką“ (1828) vadinami „polonezais ne šokiui“. Tokius vėliau kūrė M. Šymanovska, F. Ostrovskis, K. Lipinskis. „Polonezai ne šokiui“ viršūnę pasiekė F. Šopeno kūryboje.

Kunigaikštis M. K. Oginskis 1794 metais parašė apie 20 polonezų, tarp kurių ir garsusis „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kaip buvo priimta, pavadintas prancūziškai „Les Adieux ą la Patrie“. 1799 metais sukūrė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, valsų, mazurkų, maršų, dainų. Jam priskiriama Lenkijos himno muzika. Vilniuje 1817 metais išleido dvi polonezų ir romansų rinktines, gautas lėšas atidavė labdaros draugijai. 1826–1827 metais išleido 4 tomus atsiminimų (2007–2010 metais išspausdintų lietuvių kalba), 1828 metais parašė knygą „Laiškai apie muziką“.

Muzikos žinovo reputacija Mykolą Kleopą Oginskį lydėjo ir diplomato, politiko veikloje. Memuaruose jis užsimena, kaip 1811 metais rusų imperatoriaus šeimai iš Paryžiaus gabeno itin populiaraus kompozitoriaus Ferdinando Paero operos partitūrą ir ne kartą muzikavo Napoleono (1769–1821) aplinkoje, kalbėjosi su juo muzikos temomis.

Džiugu pastebėti kompozitoriaus tautiškumo nuostatas ir pripažinti, jog tautinė kunigaikščio savimonė yra tolygi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikui. Jis pabrėždavo esąs lietuviškos kilmės, Lietuvą gerai pažinojo, mąstė LDK sampratomis. Bet suvokė ir rusišką giminės šaknį: „Nėra jokių abejonių, jog manoji giminė – viena seniausių Lietuvoje ir jog ji yra kilusi iš Rusijos kunigaikščių“. Tačiau laikė save ir lenku. „Didžiuma Lenkijos šeimų yra lietuviškos kilmės. Čartoriskiai, Radvilos, Oginskiai, Sapiegos, Tiškevičiai, Pacai, Sanguškos yra lietuviai“. Kunigaikštis daug dėmesio skiria LDK muzikos kultūros veikėjų instrumentams  – arfai, smuikui, o pučiamieji, jo nuomone, esą skirti tik karo kapeloms...

M. K. Oginskio, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo, vaidmuo Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, jo indėlis siekiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo išliko labai svarbūs.

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2016 „XXI amžius“