|
Laisvai Lietuvai reikia kiekvieno iš mūsų rankų
Kalba Kovo 11-ąją iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
Didžiai gerbiami šios šventės dalyviai, visi brangūs Lietuvos žmonės, šiandien kartojame paprastus ir brangius žodžius: Lietuva, laisvė... Jau 26 metai, kaip jie suaugę su šia diena, su Kovo 11-ąja. Iki tol buvusi viena iš metų dienų, dabar ji yra svarbi mūsų istorijos data.
Greta Vasario 16-osios ir kitų reikšmingus Lietuvos praeities įvykius menančių dienų ji yra tarsi atramos taškas, į kurį atsirėmę galime iš naujo išgyventi vienybę. Yra kas mus vienija, nors ir esame skirtingi. Turime kuo didžiuotis ir džiaugtis. Yra už ką ir prieš ką esame atsakingi. Tai Lietuva mūsų Tėvynė, mums dovanota ir patikėta. Šiandien vėl įkvepiame laisvę, kuri turi atsakomybės skonį. Vėl kartojame sau, kad esame tiek laisvi, kiek sugebame prisiimti atsakomybę už save ir vieni už kitus.
Suprantame, kad šios atsakomybės neįmanoma deleguoti tik kitiems, kaip ir negalima jos reikalauti vien iš kitų. Per maža tą atsakomybę kai kada prisiminti ar kitiems priminti, nes tik įgyvendinant ją kasdienybėje laikosi ir auga Lietuva. Lietuvos tvirtumui ypač svarbus jos žmonių tarpusavio ryšys. Kai Kovo 11-ąją vėl kalbame apie meilę Tėvynei, prisimename, kad ši meilė atsiskleidžia ir konkrečiame santykyje su kitu žmogumi tos pačios valstybės piliečiu.
Vienas iš Evangelijos palyginimų pateikia ne žodžiais deklaruotos, bet praktiškai įgyvendintos atsakomybės, solidarumo pavyzdį. Tai palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Kelyje iš Jeruzalės į Jerichą guli žmogus: apiplėštas, apnuogintas, pusgyvis. Vienas po kito jį pastebi du praeiviai ir praeina kita kelio puse. Trečiasis sustoja ir parodo gailestingumą, kuris peržengia visus galimus logiškus pasiteisinimus: Nepažįstu jo, Jis man svetimšalis, Galbūt pats kaltas, Galbūt jis koks nors niekadaris, Man nepakeliui, Skubu, Kodėl aš? ir t. t. Gailestingasis samarietis nelaimės ištiktajam suteikia tai, kas būtina: imasi atsakomybės ir tiesiog parodo žmoniškumą nuplauna ir aptvarsto žaizdas, nugabena į užeigą ir pasirūpina slaugymu.
Šis pavyzdys galėtų paskatinti mus kitokiu žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimo kelius, kryžkeles ir pakeles: kad pastebėtume kitą, kad nepagailėtume jam būtino laiko, kantrybės. Čia atsiveria erdvė visiems gailestingumo darbams ir kūnui, ir sielai, gailestingumo, kurį įkvepia tikėjimas gėrio pradu kiekviename žmoguje ir kuris neapsiriboja vien savaisiais. Įžvelgdamas žmogiškąjį orumą kitame ir pats augu kaip žmogus.
Katalikų Bažnyčioje šie metai yra Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus metai, kviečiantys piligrimus žengti pro gailestingumo duris, atvertas kiekvienoje katedroje ir kitose šventovėse. Tai kvietimas žengti į atnaujintą, išgydytą santykį tiek su Dievu, tiek ir su kitais žmonėmis. Šios gailestingumo durys nėra tarsi sukamosios durys, kuriose užstrigtume tarsi voverė rate, besisukdami tik apie save, apie savo rūpesčius, nuoskaudas, apie savo reikalus ir interesus. Gailestingumo durys kviečia peržengti slenkstį ir eiti link kito. Galbūt ištarti atsiprašymo ar atleidimo žodį. Galbūt santykyje su kitu ar kitais praverstų ir truputėlis pasninko mūsų žodžiuose: kad nežadėtume to, ko tikrai negalėsime ištesėti; kad kategoriškai netvirtintume to, kuo nesame tikri.
Laisvą Lietuvą įsivaizduoju ne kaip greitkelį, kuriuo kai kurie galėtų pasiekti savo tikslus, bet greičiau kaip Baltijos kelią, kuriam nutiesti reikia visų, kiekvieno iš mūsų rankų. Kaip Kovo 11-oji iš eilinės dienos tapo svarbia mūsų istorijos data, taip linkiu, kad kitame žmoguje vietoje eilinio praeivio išvystume svarbų bendrakeleivį. Mūsų bendrame laisvės kelyje tebūna išlygintos susvetimėjimo, susipriešinimo duobės. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
Vyskupas Arūnas Poniškaitis,
Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras
© 2016 XXI amžius
|