2016 m. kovo 18 d.    
Nr. 11
(2179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Armijos žlunga be mūšių, arba
Kaip Krašto apsaugos ministerija nesilaiko įstatymų

Tauta be valstybės – kaip be savo namų. Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas. Visos parlamentinės partijos sutaria ir patvirtino pirmininkų parašais, kad nacionalinis saugumas, valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas. Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus, kai draudė raštą žudė, trėmė. Užsimezgus savai valstybei, ji buvo didvyriškai ginama.

Iš keturiolikos sausio 13-ąją žuvusių trys buvo šauliai. Ir net 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą. Vėliau, krašto gynybos rūpestis perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai (KAM), kurios pagrindinis uždavinys buvo ir yra krašto saugumo sistemos jėgų organizavimas ir plėtojimas. Kas domisi, žino, kokios mūsų ginkluotosios jėgos. Jei nėra pakankamai kariuomenės, nėra rezervistų, nėra ginkluotės, nesąžininga kaltinti KAM, nes Seimas neskiria lėšų. Tačiau ką gali KAM paaiškinti visuomenei, kodėl, nepaisant skelbiamų valstybės saugumui stiprinti programų, sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia nei pastogės, nei išlaikymo, tik tinkamų politinių sprendimų ir palankios aplinkos joms augti. Iš gausios Savanoriškos Krašto apsaugos tarnybos (SKAT) armijos liko 4500 Krašto apsaugos saugumo pajėgų (KASP) karių. Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės ekspertas, atsargos pulkininkas, buvęs karo aviacijos vadas Zenonas Vegelevičius pastebi, kad „turėjome gana svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip tris kartus“ (delfi.lt, 2012 01 24). Iš sėkmingai atsikūrusios Šaulių sąjungos, kuri 2004 10 08, minint 75-ąsias įkūrimo metines, drebino Gedimino prospekto grindinį, liko įžeidinėjamas senukų ir vaikų klubas, nebegalintis sulipdyti gatvėje rikiuotės. Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos vadas A. Plieskis („Kauno diena“, 2014 05 27): „Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai – kažkoks klubas. Kažkodėl susiformavo (nuomonė – red.), kad tai naftalininė senukų organizacija“. Atsakymas į tai – objektyvi realybė. O koks įvaizdis formavosi, kai švęsdami 75-ąsias Šaulių sąjungos atkūrimo metines, suvažiavę iš visos Lietuvos šauliai, marširavo po Vilnių? KAM leido šauliams išmirti. Tradicinę rugsėjo 8-ąją, kariuomenei skirtą dieną Šiluvoje, šaulių rikiuotės nebematyti. Vaikšto po vieną rezignuoti šauliai. Tik ačiū Panevėžio atskirajam būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo kelias partizanų dainas, skaitė patriotines eiles. Ministerija, skekbia, kad pasipildė šaulių gretos. Keli šimtai liberalų – dar ne armija. Už nežymų krustelejimą turime dėkoti ne ministerijai, o Vladimirui Putinui ir užsilikusiai piliečių tautinei sąmonei.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija