Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Gavėnios šeštadienių pašnekesiai

Varniškiams kalba kan. Vygintas Gudeliūnas

Kun. Saulius Tomošaitis

VARNIAI. Vis labiau artėjame prie didžiojo mūsų Tikėjimo slėpinio – Šv. Velykų, Kristaus Prisikėlimo šventės. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos tikintieji prasmingai praleidžia Gavėnios šeštadienio vakarus. Klebonas kan. Domas Gatautas ėmėsi iniciatyvos po šv. Mišių rinktis į seniūnijos salę, pamąstyti apie Gailestingumo metus, pabendrauti su Bažnyčios atstovais. Įspūdingi buvo ankstesnių Gavėnios šeštadienių susitikimai, kai Varniuose lankėsi kan. Andriejus Sabaliauskas, vertėjas, publicistas Tomas Viluckas.

Apie Dievo Gailestingumo apaštalę šv. Faustiną, jos gyvenimą ir sąsajas su Lietuva vasario 27-ąją varniškiams įtaigiai ir paprastai papasakojo Darbėnų parapijos klebonas kan. Vygintas Gudeliūnas. Pasak jo, šių dienų pasauliui kalbėti apie Gailestingumą, dažnas sakys, yra naivu ir nereikalinga arba labai jau senamadiška ir nepatrauklu. Šiandieniniame pasaulyje labai maža nuoširdumo, paprastumo ir supratimo. Didžiausios kliūtys, trukdančios mums susikurti norimą laimingą gyvenimą, slypi ne išoriniame pasaulyje, o mūsų viduje. Tai – mūsų baimės, abejonės, nepasitikėjimas savimi ir kitais, per mažas pasitikėjimas Dievu ir jo Gailestingumu. Gailestingumo metais yra puiki proga kitaip pažvelgti į savo tikėjimą, apmąstyti religijos laisvę ir prisiminti Gailestingumo žinią, kurią skelbė Gailestingumo apaštalai.

Viena iš Dievo Gailestingumo apaštalių Helena Kovalska, šiandien geriau žinoma kaip šv. Faustina, gimė 1905 metais Šiaurės Rytų Lenkijoje, vargingoje valstiečių šeimoje. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, darbštumas ir paklusnumas, didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Norą tapti vienuole pajuto ankstyvoje vaikystėje ir būdama penkiolikos paprašė tėvų leisti stoti į vienuolyną, bet šie nesutiko ir įdarbino tarnaite. Dauguma vienuolynų jos nepriėmė, bet 1925 metais Faustinai atsivėrė Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno Varšuvoje durys.

1933 metais ji apsigyveno Vilniuje, čia patyrė Jėzaus apsireiškimų, juos surašė savo dienoraštyje, kurį paskatino rašyti jos dvasios tėvas prof. kun. Mykolas Sopočka (Michał Sopoćko). Jo padedama Faustina ėmėsi skelbti Viešpaties Gailestingumą. Kun. M. Sopočka surado mažai žinomą dailininką Eugenijų Kazimirovskį, kuris sutiko nutapyti Išganytojo atvaizdą pagal Faustinos regėjimus. Paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 metų pradžioje. Vienuolė lankėsi dirbtuvėje kas savaitę, kad nurodytų klaidas bei patikslintų detales. Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas buvo nutapytas 1934-ųjų birželį. Pirmą kartą paveikslas viešai pagerbtas 1935 metais Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo metus.

Iš Vilniaus Faustina grįžo į Lenkiją. Visur ji dirbo paprastus virėjos, daržininkės, durininkės darbus. Paskutiniais gyvenimo metais jai išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinamąjį traktą. Išsekinta ligos, nusilpusi fiziškai, bet subrendusi dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, Faustina mirė 1938 m. spalio 5 d.

Faustina patyrė didelių mistinių malonių: regėjimus, gavo nematomas stigmas, pranašystės dovaną ir apreiškimus apie Dievo gailestingumą. Dvasinio Faustinos gyvenimo gelmę atskleidžia „Dienoraštis“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2014). Jame – mistinio Faustinos bendravimo su Dievu patirtys, praskleidžiančios dangaus uždangas ir perduodančios pasauliui autorės gyvai išgyventą Dievo gailestingumo žinią. Per ją Dievas panorėjo iš naujo atskleisti savo gailestingumą. Jėzus jai sakė: „Žmonija neatras ramybės, kol su pasitikėjimu neatsigręš į dieviškąjį gailestingumą“.

E. Kazimirovskio nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas turi savitą netikėtų atradimų ir dingimų istoriją. Paveikslo istorija turi ryškių analogijų su Lietuvos valstybingumo kaita. 1948 metais uždarius Šv. Mykolo bažnyčią Vilniuje ir panaikinus Bernardinių vienuolyną, prasidėjo paveikslo klajonės: niekam nežinomas jis daugybę metų kabėjo atokioje Naujosios Rūdos bažnytėlėje netoli Gardino Baltarusijoje. Uždarius šią bažnyčią ir išgabenus visą inventorių, Gailestingumo paveikslas per stebuklą liko nepaliestas. 1986 metais dvi vienuolės atliko beveik neįmanomą misiją – pergabeno paveikslą per Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, ir jis sėkmingai pasiekė Vilnių. Jis patikėtas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai, iš kurios ir buvo pradėjęs savo kelionę. Čia jis išbuvo iki pat 2005 metų ir buvo perkeltas į šalia esančią Dievo Gailestingumo šventovę. Simboliška ir kartu nepaprasta, jog ši kelionė, vos su kelių metų paklaida atitinka Lietuvos Nepriklausomybės praradimo ir atgavimo datas.

Alma Būdvytienė

Kovo 5-osios šeštadienį prasmingas įvadas į pašnekesį apie Gailestingumo Jubiliejų buvo šv. Mišių skaitinys iš Evangelijos pagal Matą apie sūnų paklydėlį ir jo mylintį tėvą, kuris sugebėjo atleisti jam ir išdavystę, ir kitas dideles gyvenimo klaidas, priglaudė jį, viską praradusį ir pažemintą, ir džiaugėsi jo sugrįžimu. Iš tiesų Evangelijoje kalbama apie mūsų dangiškąjį Tėvą, kuris nuolat siunčia mums savo Gerąją žinią, ragindamas mus būti gailestingus, atlaidžius ir mylinčius.

Po šv. Mišių Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Saulius Tomošaitis šeštadienio pašnekesį pradėjo šventojo Augustino malda į Šventąją Dvasią – juk iš tikrųjų būtent Ji kalba į žmogų per savo tarpininką kunigą. Trumpai priminęs Gailestingumo Jubiliejaus esmę, Gerosios Žinios istoriją nuo pat Antikos laikų, kunigas Saulius akcentavo, kad Gerosios Naujienos centras – Kristus, Dievo sūnus, atsiųstas pas žmones kaip Tėvo gailestingumo įrodymas, per Jį Dievas priartėjo prie kiekvieno žmogaus širdies. Taigi ir II Vatikano Susirinkime nutarta, kad Bažnyčia turi dar labiau priartėti prie kiekvieno žmogaus, kad jis galėtų prisiliesti asmeniškai prie tikėjimo lobių, kad Bažnyčia jam padėtų, suteikdama meilės vaistą – Gailestingumą. Popiežius Pranciškus vėl suaktualina šią nuostatą – šiandienos pasaulyje žmogus ypač nesaugus, reikia to, kas išgrynintų širdis, todėl ir paskelbtas neeilinis Dievo Gailestingumo Jubiliejus, kad turėtume atspirties tašką pasaulio žiaurumui ir tamsai. O kai jaučiamės mylimi, su meile galime atsigręžti ir į kitą. Tokia dvasių bendrystė – balzamas žmogaus širdžiai.

Kunigas Saulius pateikė ryškių pavyzdžių, iliustruodamas juos pasaulinės dailės paveikslų reprodukcijomis. Didelį įspūdį pašnekesio dalyviams paliko Evangelijos pasakojimas apie gailestingąjį samarietį, kuris atėjo į pagalbą žmogui, nukentėjusiam nuo plėšikų. Nepadėjo vargšui nei pro šalį ėjęs rašto aiškintojas, nei kunigas, skubėjęs pas ligonį, – abu jie teisinosi, kad turėjo laikytis įstatymų. Jėzus, kuris iš tikrųjų ir yra gailestingasis samarietis, teigia, kad Izraelis pakliuvo į įstatymo spąstus, jei jie yra svarbiau už artimo meilę. Senoje ikonoje, atspindinčioje šį pasakojimą, plėšikai pavaizduoti kaip velniai (blogio įsikūnijimas), sužeistasis – kaip žmonija, piktosios dvasios sužalota, samarietis – kaip Jėzus, atėjęs gelbėti žmonijos, pasilenkęs prie kiekvieno iš mūsų, sužeisto pykčio, beširdiškumo, abejingumo kito skausmui. Gydantis žaizdas balzamas – tas Dievo Gailestingumas, traukiantis mus iš gyvenimo purvo. Dievo galia – ne žemės drebėjimas, ne žaibai, ne jėgos demonstravimas, o jo pasilenkimas prie žmogaus. Todėl turime imti pavyzdį iš Jėzaus: mūsų galia – ne ginklai, ne valdžia, o meilė žmonėms.

Dievas nepavargsta atleisti, jis veikia kitaip nei žmogus, bet svarbu ne tik priimti jo dovaną, bet ir atsiverti jam. Jis duoda rinktis: būti išgelbėtiems ar užverti jam duris. Dar vienas puikus kunigo Sauliaus pateiktas pavyzdys – iš šv. Mato Evangelijos 9-ojo skyriaus, kur pasakojama apie Mato pašaukimą. Pasakojimas pavaizduotas garsaus XVI amžiaus italų dailininko Karavadžio paveiksle, svarbiame ir menine prasme. Tamsoje, prie laužo šviesos, sėdi muitininkų būrelis, vienas iš jų – Matas, su jais – ir Kristus. Muitininkai buvo laikomi atėjūnų romėnų tarnais, parsidavusiais dėl sotaus gyvenimo, žydai jų nemėgo. Paveikslo viršuje – šviesos spindulys, krentantis nuo Jėzaus į Matą. Jėzus jį kviečia: „Sek paskui mane“. Matas pakilo ir nuėjo paskui Jį. Jėzui buvo priekaištaujama, kad bendrauja su muitininkais, o jis sakė: „Ne sveikuosius reikia gydyti, o ligonius“. Jis jautė Mato širdį, jo norą keistis, atvira širdis pakeitė jį – Matas tapo Jėzaus sekėju, evangelistu.

Jubiliejinių Gailestingumo metų emblemos ragas primena: „Atverk širdį, eik į ryšį su Dievu“. Emblemoje – susiglaudę Dievas ir žmogus – ragina: „Bendrauk su Dievu, nešk Jo gailestingumą į savo aplinką“. O simboliniai vartai, pro kuriuos į šiuos metus įžengė popiežius Pranciškus, – mūsų širdžių durys, mes turime įsileisti Dievą į savo sielą ir širdį. O tam skirti ir šie turiningi, nuoširdūs Gavėnios šeštadienių pašnekesiai, už kuriuos esame dėkingi jų rengėjams ir garbiems svečiams.

Vlada Vengrienė

© 2016 „XXI amžius“