Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiui artimos ukrainiečių kančios

Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios hierarchų apsilankymas Vatikane

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios sinodo nariais jam padovanojusiais Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Vartų, ikoną

Šventasis Tėvas sveikina ukrainiečių katalikų didijį arkivyskupą Sviatoslavą Ševčiuką, jį aplankiusį kovo 5 dieną

Lvovo pseudosinodo rengimo „iniciatyvinė grupė“

Po Vatikane vykusio susitikimo su Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovais popiežius Pranciškus paskelbė laišką jos didžiajam arkivyskupui Sviatoslavui Ševčiukui, kuriame, prisimindamas 70-ąsias Lvovo pseudosinodo metines, išreiškė padėką už ištikimybę Šventajam Sostui, nepaisant patirto sovietinio komunizmo teroro. Kovo 5 dieną vykusiame susitikime ukrainiečių katalikų ganytojai, patvirtindami bendrystę su Roma, papasakojo Šventajam Tėvui ir apie sudėtingą dabartinę padėtį Ukrainoje išorinės agresijos akivaizdoje. Taip pat buvo aptarti kai kurie ginčytini popiežiaus Pranciškaus su Maskvos patriarchu Kirilu pasirašytos Havanos deklaracijosi aspektai bei pabrėžta solidarios pagalbos kenčiantiems Ukrainos žmonėms svarba.

Lvovo pseudosinodo pasekmės

Prisimenant tragišką septynių dešimtmečių senumo istoriją, kai Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) pabaigoje Vakarų Ukraina (Galicijos sritis) vėl buvo Sovietų Sąjungos okupuota, galima pabrėžti, kad tuomet panašiai kaip Lietuvoje įsitvirtinusi ateistinė komunistų valdžia pirmiausia pradėjo baisų puolimą prieš vietinę Katalikų Bažnyčią, pagrindinę dvasinės rezistencijos jėgą. Ukrainos atžvilgiu šio persekiojimo ypatybė buvo ta, kad Rytų Katalikų Bažnyčią, kuri nuo 1596 metų Brest Litovsko unijos buvo vienybėje su Roma, bet autonomiškai išlaikydama bizantiškąją liturgiją, užsimota visai likviduoti sujungiant su Maskvos stačiatikių patriarchatu, tuo metu buvusiu klusniu stalinistinio režimo įrankiu. Jau 1944–1945 metų žiemą NKVD (KGB) pradėjo rengti ukrainiečių rytų katalikų dvasininkų „perauklėjimui“ skirtus pokalbius su grasinimais bei provokacinėmis publikacijomis, bandant diskredituoti 1596 metų uniją bei pačios Bažnyčios veikimą, tarsi ji būtų Vakarų imperializmo sąjungininkė, neva bendradarbiavusi su naciais. Realus susidorojimas prasidėjo, kai 1945 metų balandžio 11-osios naktį buvo suimtas pats Bažnyčios vadovas metropolitas Josifas Slypijus, kiti ukrainiečių katalikų vyskupai bei šimtai kunigų (vien tik Lvove buvo įkalinta apie 800 dvasininkų) bei veikliųjų pasauliečių tikinčiųjų. Netrukus NKVD ir specialūs kariniai daliniai įvykdė dar vieną operaciją: buvo apsupta Lvovo kunigų seminarija, suimti beveik visi jos profesoriai, teologai dėstytojai, o jauni seminaristai prievarta išsiųsti tarnauti į sovietų kariuomenę. Daug suimtų ganytojų, dvasininkų ir vienuolių bei pasauliečių buvo teisiama parodomuosiuose procesuose, deportuota į Sibiro tremtį, nemažai žuvo Gulago konclageriuose. Metropolitas J. Slypijus (1892–1984) po 18 metų kalinimo popiežiaus Jono XXIII rūpesčiu buvo išleistas emigruoti į Romą ir jam suteiktas didžiojo arkivyskupo (prilyginamo patriarchui) titulas, kurį dabar paveldi visi Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovai. Labai sustiprinęs ukrainiečių katalikų veikimą Vakarų išeivijoje, arkivyskupas J. Sypijus 1965 metais buvo pakeltas kardinolu ir jau laisvės sąlygomis jo palaikai buvo iškilmingai sugrąžinti ir perlaidoti tėvynėje.

Ukrainoje rytų katalikų sugrąžinimo į stačiatikybę planas 5-ojo dešimtmečio viduryje buvo tęsiamas gerai žinomais KGB metodais. Laisvėje nebelikus nė vieno vyskupo, 1945 metų birželį buvo įkurta trijų parsidavusių kunigų (Gavrilo Kostelniko, Michailo Melniko ir Antono Pelveckio) „iniciatyvinė grupė“, kuri pradėjo ruošti susijungimo su Maskvos patriarchatu teisinį aktą. Toliau vykdant dvasininkijos suiminėjimo, smurtinio likvidavimo bei kitas „profilaktines“ priemones, pavyko palaužti kelis šimtus kunigų, kurie ne savo valia nusprendė sušaukti vadinamąjį Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios sugrąžinimo į Rusijos stačiatikybę Soborą (susirinkimą, kuris dabar įvardijamas kaip neteisėtas Lvovo pseudosinodas). Stipresnei tokio Soboro kanoninei raiškai reikėjo vyskupų, o jie visi buvo įkalinti, todėl skubos tvarka Maskvos patriarchatui priklausantis Kijevo stačiatikių metropolitas Joanas konsekravo vyskupais du iš trijų minėtos iniciatyvinės grupės narius A. Pelveckį ir M. Melniką. Trečiasis dvasininkas M. Kostelnikas vyskupystės negalėjo gauti, kadangi buvo vedęs. Tokiu būdu 1946 metų kovo 8–10 dienomis Lvovo Šv. Jurijaus katedroje vykusiame pseudosinode KGB kontroliuojamomis ir nuo viešumos nuslėptomis aplinkybėmis 216 delegatų dvasininkų ir keliolika pasauliečių vieningai nubalsavo už Brest Litovsko unijos anuliavimą ir grįžimą į stačiatikybę Maskvos patriarchato sudėtyje. Faktiškai po tokio tariamo susilikvidavimo Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia atsidūrė pogrindyje kaip didžiausia pasaulyje milijonus narių turinti Katakombų Bažnyčia. Tokioje nelegalioje padėtyje patirdama didžiules kančias ir persekiojimus ji išliko iki išsivadavimo ir oficialaus pripažinimo dar Sovietų Sąjungoje (po popiežiaus Jono Pauliaus II ir sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo susitikimo Vatikane) 1989 metais jau žlungant ir pačiai komunizmo sistemai.

Katakombų Bažnyčios liudijimas

Kovo 6 dieną paskelbtame laiške didžiajam arkivyskupui Sviatoslavui Ševčiukui popiežius Pranciškus prisimena liūdnus1946 metų įvykius, patvirtindamas, kad prie jų ištakų buvo okupacinės komunistų valdžios ideologinis ir politinis kontekstas, prieštaravęs pačiai Bažnyčios egzistencijai. „Minėdami šiuos įvykius, mes su giliu dėkingumu lenkiame galvas prieš tuos, kurie baisių išbandymų ir netgi kankinystės kaina liudijo tikėjimą, išgyventą su pasiaukojimu savajai Bažnyčiai bei nesilpnėjančioje vienybėje su apaštalo šv. Petro įpėdiniais“, – rašo Šventasis Tėvas. Jis pripažįsta, kad toks heroijškas ukrainiečių katalikybės tvirtumo pavyzdys įgalina su dar didesniu pasitikėjimu žvelgti į Jėzų Kristų, sudedant į Jį, o ne į kartais apgaulingą ir permainingą žmogišką teisingumą visų mūsų viltis. Jis yra tikrasis mūsų stiprybės šaltinis, įgalinantis skelbti Evangeliją visų kančių ir sunkumų aplinkybėmis. Laiške cituojamas apaštalo šv. Petro padrąsinimas saviesiems: „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti. Jokio bauginimo neišsigąskite ir nesutrikite. Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 14–15). Pritardamas šioms evangelinėms nuostatoms ir dar kartą pripažindamas ryžtingą ukrainiečių katalikų vilties liudijimą, svarbų visiems pasaulio krikščionims, popiežius Pranciškus patvirtino savo solidarumą su Ukrainos katalikų ganytojais ir tikinčiaisiais ir dabartiniu sunkiu karo laikotarpiu po 2014 metų Rusijos invazijos.

Jis žino, kad jie „daro viską, ką gali, kad būtų palengvintos gyventojų kančios ieškant kelių į taiką mylimai Ukrainos žemei“. Baigdamas laišką ypatingu apaštaliniu palaiminimu Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai (tai yra artumo ir meilės ženklas) Šventasis Tėvas meldžia Švč. Mergelės Marijos ir visų tos herojiškos Bažnyčios kankinių užtarimo, kad dieviškoji paguoda nušviestų tikinčiųjų bendruomenių Ukrainoje ir visame pasaulyje veidus. Dar galima priminti, kad 2001 metais lankydamasis Ukrainoje popiežius Jonas Paulius II beatifikavo daugiau nei dvi dešimtis ukrainiečių katalikų kankinių. Tai irgi buvo reikšmingas tos Bažnyčios kovos ir ištikimybės pripažinimas.

Po kovo 5 dienos susitikimo Vatikane su popiežiumi Pranciškumi arkivyskupo S. Ševčiuko vadovaujama Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios sinodo taryba irgi paskelbė savo pareiškimą, kuriame ne tik įvertinama XX amžiaus kančių patirtis, bet ir ne mažiau dramatiška pastarųjų kelių metų situacija. Pirmiausia kreipimesi pabrėžiama, kad joks totalitarinis režimas nepajėgus nutraukti Ukrainos Bažnyčios vienybės su Roma ir su Visuotine Katalikų Bažnyčia. Dokumente primenamas ne tik priešinimasis 1946 metų Lvovo pseudosinodo pasekmėms, bet ir kita skausminga XX amžiaus Bažnyčios ir ukrainiečių tautos patirtis. Ukraina tapo krauju persmelkta žemė ir dėl raudonojo (komunistų) ir rudojo (nacistų) teroro joje žuvo apie 15 milijonų žmonių. Tai – pasaulinių karų, nacionalistinių ir religinių represijų bei genocidų, įskaitant Holodomorą (stalinistinės žemės ūkio kolektyvizacijos sukeltas badmetis) ir Holokaustą (nacių susidorojimą su žydais) bei kitokių etninių valymų aukos. Milijonai ukrainiečių daug metų ir net dešimtmečių praleido sovietiniuose darbo lageriuose Sibiro tremtyje (ukrainiečiai sudarė daugiau nei du trečdalius tokio stalinistinio susidorojimo aukų visos Sovietų Sąjungos mastu). Komunistinė diktatūra ne tik stengėsi iš šaknų išrauti krikščioniškojo tikėjimo vertybes, bet ir sunaikinti nacionalinės kultūros pagrindus, suardyti natūralų visuomeninio gyvenimo audinį, kad ukrainietiškas tautiškumas taptų visiškai beteisis ir besąlygiškai kontroliuojamas. Ukrainiečių ganytojai primena sovietinį šeimos gyvenimo griovimą, legalizuotą negimusių kūdikių žudymą, 1956 metais įteisintus abortus, teigia, kad komunistų valstybinė politika buvo tapusi girtuoklystės plėtra, alkoholio prekyba užkamšant biudžeto skyles. Visoms šioms blogybėms besipriešinanti Bažnyčia ir tikinčiųjų sąjūdžiai buvo tapę pirmuoju represijų ir persekiojimų taikiniu. Ir nepaisant tokio tris kartas apėmusio komunistinio režimo ir jo saugumo policijos KGB teroro, apgavystės ir baimės persismelkimo į pačią tautos širdį, ukrainiečiai krikščionys išlaikė šiuos išbandymus, nes rėmėsi Viešpaties padrąsinimu: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33), – nurodo ukrainiečių katalikų vyskupai.

Naujos agresijos patirtis

Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios sinodo pareiškime pažymima, kad po palyginti taikaus sovietinės imperijos subyrėjimo 1991 metais nepriklausomybę atgavusios jos sudėtinės dalys, vadinamosios respublikos, stengėsi sukurti tikrai demokratinės santvarkos su laisvu ekonominiu gyvenimu bei pagarba kiekvienos jų valstybiniam suverenumui ir teritoriniam vientisumui. Tačiau dėl ankstesnės nomenklatūros pozicijų išsaugojimo visoje posovietinėje erdvėje įprastu viešojo gyvenimo būdu tapo negirdėtai įsivyravusi korupcija ir oligarchinio sluoksnio susidarymas, nuviliant palankių permainų laisvėje laukusią gyventojų daugumą. Su nuoroda į Kremliuje susiformavusį buvusių KGB funkcionierių režimą, kurio požiūriu Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „didžiausia XX amžiaus tragedija“, vyskupai pažymi, kad jo pastangoms atkurti praeitį faktiškai pritarė ir daugelio posovietinių šalių, įskaitant Ukrainą, kleptokratinės valdžios veikėjai. Tokioje situacijoje buvo išgirstas Dievo kreipimasis į Ukrainos piliečių sąžinę, ir Šventosios Dvasios vedami šimtai tūkstančių vyrų ir moterų, jaunų ir pagyvenusių, rinkosi į Maidaną, kad maldoje pareikštų savo nusistatymą: „Pakaks. Reikia nutraukti sisteminį neteisingumą. Mes esame laisvi, turime žmogiškąjį orumą ir norime gyventi be baimės ir korupcijos“. Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia, vadovaudamasi savo socialiniu mokymu, parodė solidarumą su šiais kenčiančių žmonių reikalavimais. Taikius milijonų žmonių protestus visoje šalyje ekumenine malda palydėjo stačiatikiai, katalikai ir protestantai, žydų ir musulmonų religinės bendruomenės. Taip šioje orumo revoliucijoje formavosi nauja tikinčiųjų ir visos tautos vienybė, solidarumas ir atsakomybė siekiant tikrojo šalies atnaujinimo. Žmonės galiausiai pradėjo suprasti, kad jų orumas nėra tik konstitucinių teisių funkcija, bet tiesiog sakralus, Dievo planą atitinkantis dalykas, kad tai reikalauja ir pastangų, ryžtingo apsisprendimo kurti visuomenę pagal šį dieviškąjį planą ir atitinkamą nusistatymą. Tokia ukrainiečių tautos solidarumo ir pasiaukojimo raiška sužavėjo pasaulį. Tačiau Rusijoje, kur ypač stipri nostalgija sovietiniam imperialinės didybės paveldui, tokį laisvės, orumo, pilietinės atsakomybės ir bendrystės su Europos tautomis siekį nuspręsta sustabdyti, nes šie reikalavimai galėjo persikelti ir pas kaimynus. Ir Ukraina buvo „nubausta“ karine agresija su dalies teritorijos (Krymo) aneksavimu bei masyvia propaganda, sukėlusia separatizmą jos rytinėje dalyje ir bandant tai legalizuoti tarptautinėje plotmėje.

Kaip tik tokią žinią Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovai Romoje dar kartą išsakė juos priėmusiam Šventajam Tėvui, prašydami jo moralinio autoriteto ir gailestingosios meilės pagalbos bei visos globalinės krikščionių šeimos supratimo ir palaikymo. Ganytojų pareiškime primenama, kad per pastaruosius dvejus karo metus tiesioginis konfliktas palietė 5 milijonus žmonių, kurių pusė tapo pabėgėliais, įskaitant 300 tūkstančių vaikų. Žuvusiųjų skaičius, oficialiais duomenimis, siekia beveik 10 tūkstančių, nors iš tikrųjų jis yra didesnis, nes gyvybes praranda tūkstančiai sunkiai sužeistųjų. Prie šių humanitarinės krizės nuostolių reikia pridėti visos 44 milijonus gyventojų turinčios Ukrainos nuskurdinimą dėl susidariusios sunkios ekonominės padėties: per minėtus dvejus konflikto metus valiutos vertė sumenko dviem trečdaliais, būsto šildymo išlaidos išaugo 350 proc. Visa tai kęsdami Ukrainos žmonės gelbėja daugiau nei du milijonus karo pabėgėlių (daugiau nei 10 kartų didesnė ir turtingesnė Europos Sąjunga nesusitvarko ir su vienu milijonu pabėgėlių), savanoriai visoje šalyje pasiaukodami rūpinasi sužeistaisiais ir benamiais tapusiais žmonėmis, gausybe našlaičių. Prie šios pagalbos dosniai prisidedanti Bažnyčia griežtai smerkia užsienio invaziją ir hibridinį karą, nešantį sunkius išmėginimus milijonams nekaltų žmonių, išpuolius prieš religines bendruomenes ir etnines grupes atplėštame Donbase ir aneksuotame Kryme. „Kaip krikščionys mes esame pasirengę atleisti ir siekti taikos. Mes skelbiame ir aktyviai skatiname tokį atleidimą ir susitaikymą, – pažymi ukrainiečių katalikų ganytojai. – Tačiau reali taika yra neįmanoma, kol nebus nutraukta invazija ir karas“. Ukrainos žmonės savo kančiomis ir agresijos atrėmimu patvirtino įsipareigojimą žmogiškąjį orumą ir įstatymo viršenybę ginančioms europinėms vertybėms. Europai laikas suprasti, kad, jeigu ji negins šių vertybių Ukrainoje bei nuolaidžiaus agresoriams, tai panašus pavojus gali iškilti visame kontinente. Laikas Europos tautoms ir religinėms bendruomenėms patvirtinti tai, kas brangiausia, laikas pamatyti, kaip laisvės palaima ir gerove gali būti dalinamasi su kenčiančiomis tautomis. Šiais Gailestingumo metais kaip tik tinkama proga Katalikų Bažnyčiai nešti gydantį paramos balzamą broliams ir seserims Ukrainoje, patiriantiems sunkumus Rusijos invazijos akivaizdoje.

Petro įpėdinio palaiminimas

„Ukrainiečiams, kurie priklauso skirtingoms Bažnyčioms ir religinėms organizacijoms bei netgi yra sekuliarūs piliečiai, Šventasis Tėvas yra globalus moralinis autoritetas, kuris sako tiesą. Ir jo tiesos balsas yra ypač svarbus kenčiantiems Ukrainos žmonėms“, – patvirtina vyskupai baigdami savąjį pareiškimą. – Jeigu žmonės neišgirs ar nesupras šio balso, jie taps sutrikę, kupini nerimo ir pasijus užmiršti. Todėl mūsų kenčiantys žmonės, Šventasis Tėve, laukia jūsų apkabinimo ir tarptautinės katalikų bendruomenės, visų geros valios žmonių paramos“. Kad popiežius Pranciškus šį ganytojų prašymą išgirdo bei pasirengęs solidariai veikti, rodo jo laiškas didžiajam arkivyskupui S. Ševčiukui, įvertinant liūdną Lvovo pseudosinodo sukaktį ir herojišką ukrainiečių katalikų ištikimybės liudijimą. Šventasis Tėvas patvirtino, kad nieku būdu negalima spręsti ekumeninių santykių su Maskvos patriarchatu problemų Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios sąskaita. Be abejonės, tai pirmiausia susiję su vasario 12 dieną pasirašyta Havanos deklaraciją, kuri Ukrainoje buvo prieštaringai sutikta ir kartais prilyginta netgi ukrainiečių rytų katalikų interesų išdavystei ir tariamam Rusijos agresijos pateisinimui. (išsamus Havanos deklaracijos aptarimas bei Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovų vertinimai buvo pristatyti ankstesniuose „XXI amžiaus“ numeriuose). Po kovo 5 dieną įvykusio susitikimo su popiežiumi Pranciškumi arkivyskupas S. Ševčiukas duotame interviu „Vatikano radijui“ sakė, kad po tokio paaiškinimo Šventasis Tėvas pripažino ukrainiečių susirūpinimo pagrįstumą bei neginčijamo Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios paveldo išsaugojimo ir bendrystėsje su apaštalo šv. Petro įpėdiniu svarbą.

„Jis (popiežius Pranciškus) pabrėžė, kad susitikimas su Maskvos patriarchu buvo būtinas Visuotinei Bažnyčiai, bet pati jų pasirašyta Deklaracija „nėra Evangelijos žodžiai“, todėl atvira įvairioms interpretacijoms ir galimai kritikai, – sakė dalindamasis įspūdžiais arkivyskupas S. Ševčiukas. – Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia turi savo nuomonę ir jis (Popiežius), išklausydamas mūsų pastabas, išreiškė ypatingą padėką“. Kalbėdamas apie dabartinę situaciją ir karinio konflikto sukeltos humanitarinės krizės pasekmes, Šventasis Tėvas patikino ukrainiečių vyskupus, kad pasirengęs aktyviai prisidėti prie bažnytinio ir žmogiško solidarumo raiškos. Popiežius Pranciškus ganytojams pranešė, kad gavo Donbasą aplankiusio apaštalinio nuncijaus Ukrainoje ataskaitą ir peržiūrėjo parengtą filmuotą medžiagą. Taigi, jis gerai informuotas apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, jaučia ypatingą artumą tai šaliai ir pasirengęs pagelbėti. Susitikimo Vatikane pabaigoje ukrainiečių katalikų vyskupai įteikė Šventajam Tėvui žinomo jų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Vartų paveikslo, kuris buvo atgabentas į Šv. Petro aikštę per gruodžio pradžioje įvykusį šventųjų Gailestingumo jubiliejaus metų atidarymą, kopiją Popiežius Pranciškus palaimino ukrainiečių vyskupus ir pats, nulenkęs galvą, nuolankiai paprašė jų palaiminimo. Tai ir buvo padaryta didelio abipusio jautrumo aplinkoje. „Mes turime viltį, kad Jo Šventenybė inicijuos naujus paramos būdus, kad palengvintų milijonų ukrainiečių patiriamas kančias, ir kreipsis dėl jų, padrąsindamas kitų tarptautinę pagalbą“, – rašo baigdami pareiškimą rytų katalikų ganytojai. Jie pažada visą gautą paramą atsakingai ir skaidriai administruoti, kad ji pasitarnautų visiems vargstantiems Ukrainoje, nepriklausomai nuo jų etninės ar religinės priklausomybės, politinių pažiūrų ar lingvistinio palankumo: „Pakanka tų kančių. Tam gali būti užkirstas kalias. Padarykime, kad Gailestingumo metai taptų realybe Ukrainos žmonėms“.

© 2016 „XXI amžius“