Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Jį aukština, atmeta ir vėl priima

Kun. Vytenis Vaškelis

Verbų sekmadienio liturgijos pradžia – kulminacinis šlovingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę momentas, kai žydų minia, prisimindama visa, ką Jis padarė, šaukė „Osana“ (hebrajiškai „Išgelbėk mus“) ir iš didžiausios pagarbos lenkėsi prieš savąjį Kūrėją ir Atpirkėją, o tolimesnė jos šventimo dalis yra skausmingai sukrečianti žmogaus būtį, paženklinta didžiausiu žmonių elgesio neadekvatumu – Jo prakeikimu.

Kartais žmonių beprotybė neturi ribų: tą, kuris visada viską darė ir daro gerai, – sunaikinti! Ne veltui teologas Karlas Bartas sakė: „Nukryžiavimas – ne vien pašalinimas, tai – atmetimas. Asmeninis atmetimas su prakeiksmu. Kaip turėjo būti baisu visai visatai stebėti kūrinių pasmerkiamą Kūrėją Jėzų – tikrąjį Teisėją, nuteisiamą puolusios žmonijos“. Taigi Dievo Sūnaus aukštinimas ir Jo pasmerkimas liudija, kokia tamsi yra žmonių širdies sugedimo bedugnė ir kokie nesuvokiamai pražūtingi gimtosios nuodėmės padariniai, kurie į šipulius sudaužė Kūrėjo bei kūrinio draugystę. Todėl reikėjo ateiti į pasaulį Jėzui, kad Jis vienintelis iš pašaknų ištaisytų istorinę žmonių paklydimo klaidą ir negrįžtamai sutaikintų juos – visus žmonijos vaikus – su Tėvu. Ar gali kas nors daugiau mylėti žmones, jei ne Tas, kuris, būdamas Visagalis, iš anksto žino, kad kai gims tvarte, savieji nuo Jo nusigręš (Jn 1, 11), pirmomis Jo kūdikiškos egzistencijos valandomis priešai kėsinsis Jį nužudyti; kai viešai skelbs Dievo karalystę, prieš Jį sukils visos tamsybių karalijos, kurios paskui įkvėps kai kuriuos nelaimingus žydų seniūnus kurstyti aplinkinius, kad jie, atėjus šėtono siautėjimo metui, begėdiškai pratrūktų: „Šalin Jį, ant kryžiaus Jį!“? Stulbinantis Jėzaus įžeidinėjimas liudijo, kokia be saiko esti nuodėminga nuodėmė (Rom 7, 13), nes šitoks elgesys yra akiplėšiškiausio melo ir šlykščiausios paniekos viršūnė.

Tačiau daromas blogis visada karčiai atsirūgsta. Biblijoje skaitome apie Judą Iskarijotą, kuriam dėl Mesijo išdavystės geriau būtų buvę negimus. Skaudi lemtis ir prapultis grėsė visiems, pasmerkusiems pasaulio Gelbėtoją, nes iš tiesų buvo pasikėsinta ne tiek į nemirtingąjį Dievą Sūnų, kuris neišvengiamai prisikels iš numirusių, kiek į savo pačių egzistencijos šaką, kurią nukirtus, jos prie Vynmedžio kamieno nebeįmanoma įskiepyti... O koks paradoksaliai didis Jėzaus gailestingumas! Jis, užuot savo budelius ir visus, kurie savo nuodėmėmis Jį kalė (deja, ir dabar tai tebevyksta) prie kryžiaus, būtų nušlavęs nuo žemės paviršiaus, pasigailėjo, ir pats tapo atpirkimo bei permaldavimo Auka, skirta aukščiausiajai savojo Dievo Tėvo garbei.

Nelengva iliustruoti šitokį, neturintį analogų Jėzaus pasiaukojimą dėl mūsų. Tai, ką Jis iškentėjo, tik iš dalies gali suvokti ir atjausti tie, kam duota malonė susižavėjus Juo sekti paskui Jį, ir gyvenimo džiaugsmuose, ir neišvengiamose kančiose... Vienas žmogus jaudindamasis papasakojo apie itin skaudžiai vaikystėje išgyventą žaizdą. „Kai buvau maždaug penkerių metų, tėtis arė laukuose už namų, – pasakojo jis. – Buvo karšta diena. Tėtis pašvilpė, o paskui šūktelėjo, kad kas atneštų iš namų jam pleistro ant rankų pratrintoms pūslėms užlipinti. Trokšdamas padėti pasičiupau pleistro ritinį ir nuskubėjau pas tėvą. Beeidamas atplėšiau netrumpą gabalą manydamas, kad pasitarnausiu, bet kol nunešiau, jis visas susisukiojo ir sulipo. Vis dar prisimenu pasibjaurėjimą tėčio veide, jis taip įsiuto. Su panieka akyse išplėšė pleistrą man iš rankų. Paskui čiupo už pakaušio, apsuko ir batu spyrė į užpakalį. Pargriuvau ant žemės. Gėda sakyti, bet pridariau į kelnes ir verkiau visą kelią iki namų. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų, drauguži. O man iki šiol, kai prisimenu, kas buvo įvykę, suka vidurius“.

Jėzui „spyrė“ ne Jo Tėvas, bet mes, nes „visi žmonės yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Iš tikrojo Tėvo kiekvienas tėvas bei motina gali pasimokyti, kaip reikia mylėti savo vaikus, išliekant teisiu, tvirtu, atlaidžiu, kartais išmintingai griežtu, bet būtinai – be pykčio. Jėzus yra Tėvo gerumo veidrodis. Kiek pažinsime Jį, tiek Šventoji Dvasia padės mums suvokti dieviško Tėvo charakterio grožį. Tada, kartais gavę Dievo mums leistą ir netikėtai skaudų spyrį, nesakysime, kad Tėvas nesirūpina savaisiais ir Jėzus mūsų nesaugo, bei mus užmiršo. Jei, pasak garsaus rašytojo C. S. Luiso (C. S. Lewis), „Viešpats numatė aplink Jėzaus kryžių dūzgiančias muses“, tai pasirūpins ir mūsų dabartiniu bei amžinuoju saugumu, kad tik būtume šios paslaugos verti, – juk artėja ne tik liturginės Velykų šventės...

© 2016 „XXI amžius“