|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie mažus žmones ir jų didelius darbus, apgyvendintus po knygos stogu Prof. Ona Voverienė
Šiandieniniame dinamiškame kosmoso užkariavimų, su fantastika besiribojančių informacinių technologijų, karų ir katastrofų, sensacijų ir reklamos pasaulyje vis mažiau ir mažiau dėmesio skiriama žmogui ir jo kasdieniniam gyvenimui. Vartotojiškoje hedonistinėje visuomenėje, kokia tapome, matomi ir girdimi tik politikai, skandalais garsėjantys verslininkai bei aktoriai ir dainininkai... O argi ne jis, tas mažas kasdienybės žmogus šiandien kuria visas pažangos gėrybes, skleidžia aplink save tikrą ryškią šviesą, įkvepia dideliems darbams šalia esantį, skatina jį ieškoti gyvenimo prasmės, palikti po savęs pasaulį šviesesnį ir geresnį, Žemėje pėdsaką, kad esi joje Žmogumi buvęs? Neseniai mielas bendražygis iš Veprių (Ukmergės r.) Romas Petras Šaulys padovanojo knygą Portretai. Ukmergės krašto žmonės (Ukmergė, 2012). Nuoširdžiai ja pasidžiaugiau. Esu parašiusi keletą knygų apie Lietuvos žmones ir jų didelius darbus ir žinau, ką reiškia ieškoti deimančiukų, nušluostyti nuo jų kasdienybės abejingumo dulkes ir leisti sušvytėti savo asmenybės šviesa. Ši knyga įdomi dar ir tuo, kad ji atrodo parašyta jau ne mūsų, išeinančių į saulėlydžius, širdimis ir protais, o jaunesniosios kartos autorių, perimančių iš mūsų deimančiukų medžiotojų estafetę. Ne kartą rašiau, kad yra laimingas tas kraštas, kuris turi savo baltąjį metraštininką, įamžinantį jo istoriją, ypač, kai tai daroma per patį gražiausią mokslinio tyrimo objektą žmogų jo darbą, širdį, siekiančią gyvenimo prasmės. Deja, nedaug tokių vietovių dar turime Lietuvoje, į kurias jau sugrįžo Lietuva su jos jau atgaivinta dvasia prometėjiškuoju gėrio žmonėms siekimu. Knygą sudaro penkių autorių Kęstučio Česnaičio, Loretos Ežerskytės, Genovaitės Kazielienės, Eglės Krikštaponytės ir Nijolės Stundžienės ese apie kūrybingiausius Ukmergės krašto žmones. Kęstučiui Česnaičiui tai jau antroji knyga. Prieš ją buvo Portretai. Ukmergės krašto menininkai (2010). Sprendžiant iš to, kad jis parašė analizuojamos knygos pratarmę ir daugiausiai nupiešė joje portretų (net vienuolika), galbūt jis ir skatino knygos leidybą, subūrė jos autorių kolektyvą. Jo plunksna ir širdis knygoje prisiliečia prie gilaus istoriko Raimondo Ramanausko, atskleidusio Ukmergės piliakalnio paslaptį ir ja praturtinusio ne tik ukmergiškius, bet ir visus Lietuvos istorijos mylėtojus per mokslo ir meno žurnalą Eskizai, apie rusų kalbos ir literatūros mokytoją Vytautą Gipą, įsimylėjusį Karą ir taiką, operetę ir teisę; priminusį man mielą, šviesaus atminimo Mokytoją prof. Levą Vladimirovą, nuo pirmos iki paskutinės Antrojo pasaulinio karo dienos, ėjusį sunkios karo technikos subjaurotais ir gaisrų pašvaistėmis apšviestais karo keliais su Levo Tolstojaus Karo ir taikos tomu užantyje; apie ukmergiškį pramoninės civilinės statybos inžinierių architektą Almantą Baroną; apie muzikos mokytoją Dalią Sližytę; gražuolę dailininkę Ievą Skauronę; muzikos mokytoją Virginiją Mažeikienę ir kitus, savo gražiais darbais kuriančius Lietuvos valstybę, ugdančius grožiui ir kūrybingai veiklai jaunuosius ukmergiškius, paliekančius Ukmergės ir visos Lietuvos gyvenime ryškias pėdas. Manau, kitiems Lietuvos miestams ir bendruomenėms yra ko pasimokyti iš ukmergiškių. Neseniai prasidėję 2016-ieji metai paskelbti Bibliotekų metais. Todėl švelniai širdį paglostė Eglės Krikštaponytės straipsnis Bibliotekininkas, gimęs po Gyvatnešio ženklu, išaukštinęs kukliausią mūsų laikų profesiją bibliotekininką. Pasijutau tarsi grįžusi į senuosius laikus, kai biblioteka buvo laikoma kaip ir Bažnyčia, dvasios šventove, kurioje amžininkų ir jau išėjusiųjų sielos susitinka, bendrauja ir turtėja, kurioje iki šiol švyti šviesiausių žmonijos mąstytojų, dirbusių bibliotekose, vyskupo Ričardo de Biori (12871345), matematiko ir filosofo, Prūsijos mokslų akademijos įkūrėjo Gotfrydo Leibnico, talentingo vokiečių dramaturgo Gotholdo Lesingo, rašytojo ir literatūros kritiko Visariono Bielinskio, poeto Adomo Mickevičiaus, rašytojo, dramaturgo Petro Vaičiūno, prof. L. Vladimirovo ir net A. Einšteino mintys ir atsiminimai. Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Sližių kaimo bibliotekininkas Vincas Lukša, buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, trisdešimt metų atidavęs jaunųjų kartų ugdymui, Eglės Krikštaponytės už rankos pavedėtas, jos plunksnos palytėtas, stojasi į tų didžiųjų pasaulio vyrų, buvusių bibliotekininkų, gretą savo kūryba ir visuomenine veikla: jis poetas, parašęs ir išleidęs 25 poezijos rinkinius lietuvių ir rusų kalbomis, ir literatūrinių vakarų organizatorius ir vedėjas, ir aistringas keliautojas, ir kaimo bendruomenės kapelos Subatėlė muzikantas, ir Sližių kaimo bendruomenės kultūros namų Siemanys etnografinio ansamblio dainininkas. Kasdien iš savo kaimo į biblioteką Sližiuose nueinantis 7 kilometrus yra unikalus pavyzdys jaunesnėms kartoms, ką gali ir koks turėtų būti tikras lietuvis. Manau, kad daugelis mano išvardintų buvusių bibliotekininkų jam gerokai pavydėtų kūrybingumo, kūno ir dvasios tvirtumo, jo išminties vertinant dabartinių nepriklausomos Lietuvos bibliotekų būklę ir jų vaidmenį valstybės gyvenime. Portretuose sutikau ir vieną iš savo knygų herojų, verslininką ir visuomenės veikėją nevyriausybinės organizacijos SOS-Vepriai įkūrėją ir vadovą Romą Petrą Šaulį. Savo pasiaukojimu ir kilnia visuomenine veikla šis ukmergiškis jau senokai tapo ne tik garsiu Ukmergės, bet ir visos Lietuvos žmogumi. Už nuopelnus tautai ir valstybei Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu jis apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai (2015) ir medaliu Už nuopelnus Tautai ir Vilniui (2014). Jo vardas jau žinomas ir lietuviams, ir kanadiečiams, ir vokiečiams, ir doriesiems savo tėvynės patriotams čečėnams, ir daugeliui kitų tautų žmonių (Loreta Ežerskytė. Gyvenimo keliu darant gerus darbus // Portretai. Ukmergė, 2012. P. 6372). Knygoje pateikta jo, lietuvio tremtinio vaiko, skaudi gyvenimo istorija, grįžimas į Lietuvą, gražiausi jaunystės metai, atiduoti svetimiesiems, kabinimasis į naują gyvenimą čia, Lietuvoje, jo didžioji gyvenimo sėkmė žmonos Gražinos, gydytojos, bendramintės ir bendražygės atradimas čia Lietuvoje, verslo įkūrimas, dalyvavimas Sąjūdžio veikloje, pagalbos organizavimas Lietuvai, vos tik atgavus nepriklausomybę Rusijos ekonominės blokados Lietuvai metais, pagalba kraujyje skandinamos Čečėnijos vaikams Rusijos ir Čečėnijos karo metais, nukentėjusiems po 1989 metų katastrofos Jonavos Azoto gamykloje (dabar Achema), Veprių bažnyčios varpų atstatymas, organizuojant lėšas jiems įsigyti ir investuojant didžiulius pinigus iš savo šeimos biudžeto, parama mokslinių knygų leidybai ir t.t. Neseniai sužinojau, kad R. P. Šaulio iniciatyva, dalyvaujant Veprių bažnyčios klebonui kun. Gintautui Naudžiūnui ir Veprių seniūnei Dalei Urbonienei, kaip jų gilios pagarbos ženklas pokaryje žuvusiems Žemaitijos partizanams, jų vadams, LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Čeponiui ir LLKS ryšininkui-rėmėjui Petrui Glinskiui perduotas Veprių parapijos Šv. Mergelės Marijos bažnyčios senasis sarafano formos varpas dovana Kryžkalnio memorialiniam paminklui, skirtam 1300 žuvusių Kęstučio apygardos partizanų atminimui. Taigi, Portretų knygos herojaus R. P. Šaulio ir Veprių bendruomenės, kurios spiritus movens dažniausiai jis ir būna, gerų darbų sąrašas ilgėja, jų dėka Vepriai tampa Lietuvos žmonių ir jų dėmesio traukos centru. O Romo ir Gražinos Šaulių šeima, laikytina laimingos šeimos pavyzdžiu, kai abu sutuoktiniai savo gyvenimo prasmę mato ne egoistiniame uždarume šeimos rate, o tarnavime likimo negandos nuskriaustam žmogui, savo Tautai ir savo valstybei, negailint šiam tikslui nei jų pačių sunkiai uždirbamų pinigėlių, nei sveikatos, nei laisvalaikio. R. P. Šaulys prisipažino, kad viso jo sąmoningo gyvenimo tikslas baigti Veprių Kalvarijų Kristaus kančių koplytėlių projektą ir Veprių bažnyčios bokšto varpinės atstatymą. O tarp šių kilnių darbų dar ir aktyvus dalyvavimas, realizuojant šviesaus atminimo mons. Alfonso Svarinsko svajonę Mūšios partizanų parke įamžinti 17 NKVD nužudytų prieškario nepriklausomos Lietuvos ministrų atminimą. Loreta Ežerskytė rašo ir apie ukmergiškį meteorologą Bronislovą Kaselį, orų magą, 53 metus dirbusį Ukmergės meteorologijos stotyje, Aplinkos ministerijos apdovanotą Viktoro Bergo premija; Nijolė Stundžienė apie ornitologą fotografą Valdą Augustiną, pabuvojusį su savo kolegomis, gamtininkais iš Lietuvos, Kenijoje ir Tanzanijoje, iš ten parsivežusį daugybę flamingų ir kitų paukščių fotonuotraukų; Genovaitė Kazielienė apie kraštietį diplomatą Vygaudą Ušacką, Europos Sąjungos specialųjį atstovą Afganistane ir Bendrijos misijos šioje šalyje vadovą, buvusį pirmąjį Lietuvos diplomatą, atsakingą už santykius su Europos Sąjunga ir NATO, Beniliukso šalimis; Eglė Krikštaponytė pasakoja apie vepriškį dailininką Česlovą Lukenską. Visi knygoje žurnalistų nutapyti ukmergiškių ir vepriškių portretai sušildyti pasakojimų autorių uoširdumu, jų šviesiu domėjimusi mažo žmogaus kūrybingumu, jų skrydžiu paskui savo svajonę, parodant, anot Justino Marcinkevičiaus, kad žmogus nebuvo niekad mažas, jeigu tik jis buvo savimi ir paliko po savęs pasaulį gražesnį, šviesesnį, savo aplinką, kurioje gyveno, dvasingesnę. Kaip rašo pratarmės autorius K. Česnaitis, visi knygos autoriai straipsnius buvo publikavę Ukmergės laikraštyje Gimtoji žemė. Esu įsitikinusi, kad publikacijos laikraštyje, jeigu tik jomis nesusidomi mokslininkai, nuvysta, kaip popierinės gėlės lietuje ir skęsta Letos vandenyje. Todėl ypač malonu, kad visi mieli, kūrybingi knygos herojai buvo apgyvendinti po knygos stogu. Taip jie išliks Ukmergės ir Lietuvos istorijoje daug metų. Visada, mes autoriai, liekame dėkingi žmonėms, kurių dėka ir knygos herojams, ir jų atradėjams galėjo atsirasti ta saugi užuovėja knyga, šiuo atveju Ukmergės rajono savivaldybei, jos jaunam iniciatyviam merui Rolandui Janickui, Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui, jo vadovei Angelei Andrikonienei, Birutei ir Algimantui Tėveliams, Šarūnui Prušinskui, Rimui Petravičiui, Kęstučiui Valatkai, Valdui Gansiniauskui, Gemai Pastuškovienei, Rimai ir Giedručiui Žukams, pademonstravusiems visai Lietuvai knygos leidybos parėmimu, kad jiems svarbūs yra žymiausi Ukmergės miesto žmonės, savo kūryba ir buvimu puošiantys miestą, kad jiems svarbus jų miesto, tautos, valstybės prestižas pasaulyje ir kad į Ukmergę jau sugrįžo Lietuva. Tegul ji čia išlieka amžinai.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |