|
Pavojingas lietuvių ir žydų priešinimo opusas
Regina Žeimytė
Jį sukurpė Rūta Vanagaitė, kukliai apsiskelbusi Holokausto tyrinėtoja, drąsuole, lietuvių tautos sąžine. Jai užteko pusmečio su E. Zurofu pavažinėti po žydų sušaudymo vietas, archyve pavartyti vieną kitą bylą, pakalbinti keletą neįvardytų liudininkų, kad taptų tyrėja, rašytoja. Veidmainiauja, kad šios skaudžios temos nieks netyrinėja, kad nežinoma apie žiaurų kaimynų žydų naikinimą ir t. t.
Pirma, prieš rašydama ji turėjo bent užeiti į mokslinių bibliotekų atvirų fondų skaityklas ir pamatuoti, kiek metrų lentynose užima literatūra apie Holokaustą.
Antra, nežinojo, ar nenorėjo žinoti tie, kurie turėjo ką slėpti. Kaip aiškėja iš viešų Vanagaitės pasisakymų (prastai artikuliuotų), jos senelis yra susitepęs rankas 1941 metais. Matyt, nuo jos buvo slepiami nemalonūs faktai. Galimai Vanagaitė jautė kaltę, gėdą dėl artimųjų poelgių ir nutarė sutepti visą tautą, ją įvardyti žydšaudžiais, apkaltinti žydų turto pasisavinimu. Logika paprasta: jei aš sutepta, tebūnie tokie ir visi kiti. Jei jos namuose buvo geriama iš žydų stiklinių, tai jos problema. Dėl to galima ją užjausti. Mano tėvai nebuvo paėmę jokio žydų menkniekio.
Iš kur šiai poniai žinoti, kad tų laikų kartai buvo didžiausia nuodėmė pasisavinti svetimą, ypač žydų krauju, ašaromis sulaistytą daiktą, kad vien tuo įtarti kaimynai atsidurdavo už kaimo bendruomenės ribų, su jais būdavo nebendraujama. Gal projekto sumanytojas nuslėpė nuo Vanagaitės kelis svarbius faktus. Po žydų sušaudymo lietuviams kompromituoti buvo panaudojamas toks būdas trofėjinio turto dalinimas žmonėms. Kai jie sužinodavo apie šią nacių klastą, kaip viesulas nupūsdavo iš miestų turgaviečių. Buvo skleidžiamas melas apie žydų turtingumą. Bent miestelių žydai buvo skurdžiai kaip ir lietuviai. Kokius jie turtus galėjo susikrauti iš antrinių žaliavų supirkinėjimo, prekybos bižuterija?! Turtingesnius miestų žydus sovietai ištrėmė į Sibirą.
Pagaliau pagal nacių įsakymus visas Ostlando žydų turtas buvo paskelbtas Reicho nuosavybe. Jį paėmusieji ne žydai privalėjo atiduoti apygardų komisarų įstaigoms. Negaliu ramiai klausyti, nepajėgiu tylėti, gal dėl to, kad tuo baisiu karo metu buvau įsčiose, buvau karo vaikas. Todėl, manau, praverstų susipažinti su mano a a. Mamytės Žeimienės 1974 metais parašytais prisiminimais. Mano tėvai gyveno Klaipėdoje. Ją užgrobus naciams, kilo sumaištis, vokiečiai džiūgavo, kėlė vėliavas su svastikomis, o lietuviai ir žydai bėgo su ryšuliais. Visi keliai į Lietuvą buvo užtvindyti pabėgėlių. Tėvai apsigyveno Kretingoje. Apie patirtus išgyvenimus karo dienomis Mamytė rašė (siekiant išsaugoti pasakojimo autentiškumą prisiminimai neredaguoti): 1941 m. birželio 22 d. naktį dar miegant kažkas subildėjo. Besiklausant garsas vis smarkėjo, geležinkelio stoties pusėje kažkas degė. Išbėgę į gatvę, pamatėme, kad bėga kareivėliai sagstydamiesi, kiti net rengdamiesi, paklausti atsakydavo, kad manevry, o vadai sakydavo bez paniki. Supratome, kad tikrai karas, puolėme rišti ryšulius ir bėgti. O kur bėgti ir kaip, supratimo nebuvo. Išėję su ryšuliais į gatvę, pamatėme jau ateinančius vokiečius, kurie buvo atsiraitę rankoves, su pilotėmis, kiti su šalmais, dar ir medžio šakom apsikaišę. Grįžome į namus. Už miesto, link Salantų prasidėjo susišaudymas. Apie pietus vokiečių kareiviai pradėjo visus gyventojus varyti į Bajorus, t. y. į Vokietijos pusę. Ėjome į tą pusę, kol suvokėme, kad toliau neisim, nes jei bus frontas, kad neišvarytų į Vokietiją. Sustojome už žydkapių paupyje ir laukėme, kas bus toliau. Praskridus vokiečių lėktuvams, mes pasitraukėme į krūmus, kad nepastebėtų, nes jie šaudė į žmones. Išsėdėjome iki pavakarių ir parėjome namo. Vokiečiai vaikščiojo po butus ir ieškojo komunistų. Daugiausia žiūrėdavo po lovomis, sofomis ir virtuvėje spintelėse. Turbūt manė, kad komunistai tokie maži, kad galėtų tilpti į spintelę. Kareiviai buvo gerokai išgėrę. Pirmadienį buvo išklijuotas skelbimas, kad vyrai nuo 16 iki 60 metų trečiadienį ateitų į miesto aikštės sodelį. Kai susirinko vyrai, vokiečiai reikalavo iš saviškių išstumti komunistus ir žydus. Prasidėjo susistumdymas. Į tą sodelį įstūmė ir tokį Kretingauskį, kuris neturėjo nė mažiausio supratimo apie komunistus. Jį sušaudė su pirmaisiais. Vokiečiai nusiėmė diržus su dėklais, kuriuose buvo brauningai, skaldė suklupdytus žmones, o vėliau uždarė į Antano namelį, kur dabar yra kino teatras.
Atrodo, po sekmadienio, t. y. po savaitės, pradėjo suiminėti žydus, o žydų dvasininkas rabinas įbėgo į žydų maldos namus ir užsidarė, vokiečiai juos padegė. Buvo vėjuota diena ir ugnį nunešė į miestą, užsidegė ir kiti namai. Vėjas ugnį nunešė per upę į Kretingsodį ir ten stogai pradėjo liepsnoti. Gyvenome centre, Akmenės gatvėje, vienas bėgdamas šaukė, kad imkit žydus ir komunistus, nes jie miestą padeginėja. Taip ir atsirado priežastis areštuoti žmones. Mes matėm, kad vokiečiai kalti dėl padegimo, vėjas tik padėjo. Po gaisro hitlerininkai žydus ir komunistus išvarė į Kvečių miškelį, iškasė du griovius ir sušaudė. Drąsūs žmonės puolė gelbėtis, buvo kas išsivadavo. Aš sėdėjau namuose nei gyva, nei mirusi, nes buvau nėščia.
Kada pradėjo vežti iš kitur ir vietos žydus surinko tuoj po tų pirmųjų sušaudymų, tai tarp kapinių ir to Antano namelio ėmė vieną dieną tuos žmones kankinti. Hitlerininkai sustojo dviem eilėmis, nusirengė iki pusės, kad nebūtų matyti uniformų ir per tą koridorių liepdavo žydams keliais šliaužti į pakalnę link tvenkinio prie malūno. Jiems šliaužiant, mušdavo ir badydavo su durtuvais, kai jau nebepašliauždavo, užmušdavo arba nušaudavo. Sumesdavo į mašiną ir išveždavo į Kvečių pušyną užkasti. Ten duobės buvo užkasamos, o kastuvai įsmeigiami ir paliekami kitai dienai. Pro Kvečių krūmus neleido niekam eiti, bet mes neiškęsdavome ir apėję aplink užsukdavome pažiūrėti.
Kartą eidama pro šalį prie tako už mažo krūmelio pamačiau išlindusius moters frizuotus plaukus, apsemtus vandens. Sakė, kad nukankinta lietuvė moteris buvo kalėjimo sargė. Jai buvo sulaužyti rankų ir kojų kaulai, po to užmušta ir panardinta po krūmeliu į vandenį.
Vėliau surinko žydus iš visos apskrities. Jie turėjo valyti degėsius. Pradėta šaudyti žydų kapuose. Buvo iškastos duobės. Suvarydavo naktį, liepdavo nuogai išsirengti ir šaudydavo. Sakoma, kad tos duobės lingavo nuo lavonų. Mūsų langas buvo į pietų pusę, ir naktimis, kada atsidarydavome langą, būdavo girdėti klyksmas vaikų, kurie ištrūkdavo iš rankų ir šaukdavo: Mama, mama! Šaudymas girdėdavosi visą naktį. Kas gyveno Klaipėdos gatvėje, ant kalno atsistoję viską matydavo, bet žmogžudžiai paleisdavo į juos šūvius per krūmus, kad niekas nestebėtų jų darbo.
Šaudė ir žudė žmones iš mūsų Akmenės gatvės, bet neilgai, sakėsi, kad širdis nepakelia, gyvenęs pas Simutytę Teresę siuvėjas Žvirblis. Kitas, atrodo, pavarde Raštikis, visur dalyvavo. Jis buvo itin bjaurios išvaizdos, raudono veido. Kai praeidavo pro mus, keldavo siaubą, tad pamatę jį tuoj lįsdavo į pastogę, kad nepasipainiotų po akimis, nes jis visada buvo girtas. O ką žinai, gali pakliuvęs būti ir užmuštas. Šnekėdavo, kad ir vokiečiai tokių vengė. Kitas buvo iš Kretingsodžio, pravardžiuotas Skutekliu (nes iki karo gamino bulvėms skusti skustukus). Jo pavardė Jonaitis. Jie po karo nesirodė, išskyrus Žvirblį, kuris nusipirko tą namą iš Simutytės ir gyveno.
Buvo ne tik žydai kankinami, šaudomi, užmušami. Apie tas žudynes sužinodavome iš sargo. Tardydavo buvusius aktyvistus, kai nualpdavo, apipildavo vandeniu ir vėl mušdavo. Nukankintus sumesdavo į mašiną, išveždavo į tą pušyną užkasti. Vieną kartą mirtinai užmušė septynis lietuvius, o kitą kartą, aštuonis.
Papasakojo Kazys Navickas, kurio sūnų sušaudė, o jį paleido. Visą karo laiką tęsėsi žudynės. Jonas Neimantas, Lietuvos vokietis, buvo suimtas pirmosiomis karo dienomis. Stovėdamas prie duobės jis nusirovė plaukus ir suplėšė lietpaltį nieko nejausdamas, o tik iš širdies skausmo.
Kiekvieną dieną matėme sunkvežimiuose vežamus apžėlusius žmones, juos apstojusius esesininkus su šunimis, tad apie save sunku buvo galvoti. Gyvenome pusbadžiu.
Mano mamai Michalinai Šilalėje teko matyti, kaip išvedė šaudyti žydus. Juos uždarė žydų sinagogoje ir per langus mėtė granatas, bet ne visus užmušė. Rytą pasakė žydams, kad lėktuvas užlėkė ir šaudė. Užmuštus išvežė ir užkasė. Kai išvežė likusius gyvus žydus sušaudyti, pirmiausia liepė patiems išsikasti duobes. Kai išsikasė, liepė žydams nusirengti, sulipti į duobes ir tada šaudė. Moterims liepė sėdėti ant krašto, susidėjus rankas ant galvos ir žiūrėti į artimųjų mirtį. Po kiek laiko išvežė ir jas sušaudyti. Mama tada atėjo pas mus į Kretingą. Pabuvo, kol kiek nurimo, ir vėl grįžo į Šilalę. Seniūno paprašė maisto kortelės. Užuot davę maisto kortelę, areštavo ir išvežė į Tauragės kalėjimą, iš ten į Šiaulių kalėjimą, iš Šiaulių per Lenkiją į Vokietiją. Buvo žiema. Lenkijoje visus suvarė į stoginę be sienų, plikai išrengė, atseit reikia dezinfekuoti drabužius, bet iš tiesų norėjo nusikratyti silpnesniais. Pakely daug išmirė. Nuvežė į Vokietiją tik kovo pabaigoje. Jie prigalvodavo visokių kankinimų, kol nuveždavo, pusė gyvų belikdavo. Išmirdavo daugiausia apkūnūs, o liesi lengviau išgyvendavo.
Karo negaliu užmiršti, neužmiršau žmonių šaudymo garso ir to vaikų klyksmo: Mama, mama! Jaučiam tą siaubą ir dabar, kai žinom, kaip viskas buvo. O tie, kurie matė savo akimis ir išgyveno patys kankinami ar grįžo nuo duobių, ar iš konclagerių, tai jie jaučia tą siaubą jau iki pat savo mirties.
Mamytės prisiminimus noriu baigti tokiu Jos pasakotu epizodu: eina dienos metu Kretingos centru 21 metų gražuolė Žeimienė nėščia, nešina žydų tautybės vaikeliu, kad jį sutartoje vietoje perduotų geradariui paslėpti. Šiandien užduočiau Mamytei nemažai klausimų. Deja, nedovanotinai pavėlavau.
Esu giliai įsitikinusi, kad R. Vanagaitės žurnalistiniai pliurpalai tikrai kenkia lietuvių ir žydų santarvei, savitarpio supratimui, kiršina vienus su kitais. Bijau, kad dėl jos sukelto šaršalo nepadaugės rimtų mokslinių studijų Holokausto Lietuvoje tema.
© 2016 XXI amžius
|