Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Atsisveikinimas su tvarkiečiais. Kodėl?

Prof. Povilas Gylys

Kai prieš 2000-ųjų rinkimus savo noru pasitraukiau iš politinės erdvės, buvau tikras, kad į šią veiklos sritį niekada negrįšiu, nes labai magėjo prisėsti prie knygų, pasimokyti modernios ekonomikos ir pabūti politinėje laisvėje – be partinių retežių, t. y. be įstatų, partinės subordinacijos. Tačiau 2012 metais įvyko netikėti pokyčiai. Kaip nepartinis pilietis įsijungiau į įvykius Klonio gatvėje. Jie mane, kaip žmogų ir senelį, prisipažinsiu, sukrėtė. Todėl netylėjau, nestovėjau „po medžiu“, protestavau. Dėl to man Sauliaus Skvernelio kontora „užtaisė“ bylą už tai, ko nedariau, net po teismus teko pavaikščioti. Teismas išteisino, nes, kaip sakiau, nedariau to, kuo mane policija apkaltino. Tada iš karto supratau, ko buvo siekiama fabrikuojant bylą – išgąsdinti ir pažeminti. Nemanau, kad pats tuometinis generalinis komisaras S. Skvernelis sugalvojo šią bylą. Kaip ir ne savo iniciatyva jis organizavo taikių Klonio gatvės namų šturmą ir prievartos naudojimą prieš dabar kažkur slapstomą mažą vaiką. Kam jam viso to reikėtų? Matyt, gavo „zadaniją“ iš aukščiau – sukurpk ką nors prieš Povilą Gylį. Gavo ir įvykdė.

Eidamas per teismo Golgotą apsisprendžiau priešingai, nei tikėjosi realūs mūsų šalies valdytojai, t. y. partinė ir kita nomenklatūra. Jie tikėjosi, kad išsigąsiu, o aš grįžau, nes žmonės išrinko, į Seimą. Supratau, kad yra prasmė kovoti už teisingumą, už valstybę, kaip bendrojo gėrio kūrėją. Tai dariau žinodamas, kad vėl tapsiu jei ne totalaus, tai labai stipraus puolimo taikiniu, kad teks dirbti informacinės blokados sąlygomis. Bet tai man nebuvo naujiena – tai buvau patyręs ir anksčiau. Ypač 1992–1996 metais.

Puolimas prieš „Drąsos kelią“ buvo galingas, naikinantis, amoralus ir antiteisiškas. Netekusi lyderės, partija susilpnėjo, frakcija iširo... Natūralu, kad tokioje situacijoje ieškai, kur galėtum atnešti daugiau viešosios naudos, geriau pasitarnauti bendrajam gėriui. Mišri Seimo narių grupė, į kurią patenka visi nefrakcijiniai, t. y. jokiai politinei frakcijai nepriklausantys Seimo nariai, yra partinė „mišrainė“. Čia kiekvienas turi savų interesų. Komandinio darbo čia negali būti.

Tuo metu atrodė, kad kita „bloga“ politinė jėga ir politinio susidorojimo taikinys – partija „Tvarka ir teisingumas“ (PTT) – yra „nepaskiepyta“ ir pasisako už krikščioniškas, tautines bei šeimos vertybes. Matėsi, kad sistema tą darinį metodiškai naikina „dusindama“. Instinktyviai norėjosi tą partiją ginti. Taip ir atsiradau frakcijoje „Tvarka ir teisingumas“. Pripažįstu, mane paveikė ir frakcijos seniūno Petro Gražulio argumentai. Atėjau į frakciją neprašydamas nieko – nei aukštos vietos rinkimų sąraše, nei posto. Beje, kandidatavimas į Vidaus reikalų ministrus buvo politinis ekspromtas, kurį reikėtų traktuoti daugiau kaip mano asmeninę auką partijos labui. Juk buvo iš anksto aišku, kad nomenklatūra darys viską, kad į ministrus nebūčiau paskirtas, nes esu nepatogus, ir daug kas to galimo paskyrimo labai išsigando. Taip ir atsitiko – gavau dar vieną dezinformacinių pamazgų dozę ir į Vyriausybę nepatekau. Manau, kad ta mano auka partijai galėjo būti išnaudota geriau. Bet politikoje nutinka visaip...

Taigi, norėjosi padėti puolamai partinei jėgai ir jos lyderiui Rolandui Paksui. Beje, visada maniau ir dabar taip manau – prieš jį 2004 metais buvo įvykdytas perversmas. Tačiau atėjimas į pagalbą pasirodė komplikuotas. Didžiausia komplikacija – nuožmus Remigijaus Žemaitaičio priešinimasis mano ir dar dviejų drąsiečių – Valdo Vasiliausko ir Stasio Brundzos – atėjimui į PTT frakciją daliai senbuvių pasyviai stebint, o gal ir džiūgaujant. Jo pasisakymai PTT taryboje ir vėliau partijos kongrese bei vieši pareiškimai žiniasklaidoje peržengė bet kokias padorumo ribas. Tas jaunas žmogus, sako, – krikščionis, mus nuolat kaltino dalyvavimu keturių žmonių nužudyme, matyt, turėdamas galvoje Klonio gatvės įvykius... Mano duomenimis, Klonio gatvės istorija nusinešė daugiau – arti dešimties gyvybių. Kas dėl to kaltas, anksčiau ar vėliau, žinoma, paaiškės. Į tuos chamiškus pareiškimus partijos vadovybė deramai nereagavo, nors tas akivaizdus šmeižtas prašėsi teismo (S. Brundza, rodos, rengiasi kreiptis į teismą dėl šmeižto). Tuomet įspėjau, kad taip elgtis gali arba sveikatos problemų turintis žmogus, arba provokatorius. Tokiomis sąlygomis bendras darbas frakcijoje ir partijoje ėmė strigti dar jam rimtai neprasidėjus. Negali atiduoti visos dūšios partijai, kuri griežtai nesudrausmina taip ir neatsiprašiusio už baisų šmeižtą politinio chuligano ir negina atėjusių partijai padėti žmonių. Situacija darėsi vis drumzlinesnė. Atomazga atėjo partijos vadovui nusprendus, kad jo vietininku Lietuvoje tampa R. Žemaitaitis... Po to teko informuoti partijos tarybą, kad rinkimuose su partija nedalyvausiu. Juk negali dirbti vadovaujamas žmogaus, kuris tave metodiškai vadina nusikaltėliu. Be to, yra jei ne provokatorius, tai balamūtas.

Manau, kad, priimant šį partijos vadovo sprendimą, turėjo būti suvokiama, kad po jo mano ir V. Vasiliausko buvimas toje partinėje struktūroje yra neįmanomas, kad mes pasitrauksime (S. Brundza po grubių įžeidimų pasitraukė anksčiau). Politinis išskaičiavimas, jeigu toks buvo, pasiteisino – „kruvinų“ drąsiečių PTT neliko. Yra senoji gvardija.

Išeiti teko dar ir todėl, kad R. Pakso vietininkas Lietuvoje R. Žemaitaitis yra liberalių pažiūrų politikas. O aš esu nuoseklus liberalizmo kritikas, oponentas, nes, manau, liberalizmas nėra suderinamas nei su tautiškumu, nei su krikščionybe, nei su tikru valstybiniu mąstymu – vertybėmis, kuriomis aš tikiu ir kurias galiu argumentuotai ginti. Tai suvokus, kyla klausimas: kokias vertybes ši partija deklaruos rinkimų metu. Oficialiai šis darinys kurį laiką deklaravo protautines, prošeimines ir krikščioniškas nuostatas. Bet R. Žemaitaičio pažiūros kitokios... Tiesa, tai – jau vidiniai partijos reikalai, kuriuos sprendžiant man dalyvauti neteks.

Savo sprendimą pasitraukti noriu paaiškinti R. Paksui, kuris sakosi nesuprantąs mano politinio žingsnio motyvų. Jis viešai pareiškė, kad, esą, kalti mūsų, pasitraukusiųjų, charakteriai, ambicijos. Esu viešojo gyvenimo veteranas, patyręs įvairių situacijų. Moku išgyventi ir pažeminimus – jie politikoje neišvengiami. Tiesa, žmogžudžiu išvadintas iki šiol nebuvau. Tačiau, pirma, nereikėtų į vieną gretą statyti politinio chamo, kuris svaidosi baisiais kaltinimais, ir žmonių, kurie bandė kad ir tvirtai, bet taktiškai reaguoti į padėtį Tėvynės labui.

Būtume daugmaž vienodoje padėtyje, jei būtume R. Žemaitaitį išvadinę bent pedofilu (pripažinkime, pedofilija mažesnis nusikaltimas nei žmonių žudymas), bet neišvadinome. Kita vertus, ir pažeminimams yra ribos: jeigu visai neturi savigarbos, negali tikėtis ir kitų pagarbos. Tada sunku tikėtis, kad jie parems tavo atstovaujamas ir propaguojamas idėjas bei vertybes, tarkime, bendrąjį gėrį. Viešojoje erdvėje sklando kalbos, kad R. Paksas žinojo, ką daro. Žinojo, ką reikia padaryti, kad pasitraukčiau. Jis, esą, tris drąsiečius iškeitė į R. Žemaitaitį. Jei tai yra tiesa, tuomet palauksime rinkimų ir sužinosime, ar mainai pasiteisino. O juk išmintingai elgiantis politinėje rikiuotėje galėjo užtekti vietos visiems.

© 2016 „XXI amžius“