Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Stiprėja katalikų ir musulmonų dialogas

Pirmasis Al-Azharo didžiojo imamo vizitas Vatikane

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus įteikė jį aplankiusiam Al-Azharo didžiajam imamui Achmedui Muchamedui el-Tajibui savo encikliką „Laudato Si“

Terorizmo išpuolių, nesibaigiančių karinių konfliktų pabėgėlių gausos ir genocidui prilyginamo krikščionių persekiojimo Artimųjų Rytų regione akivaizdoje Vatikane įvykęs pirmasis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Al-Azharo (Egiptas) didžiuoju imamu šeichu Achmedu Muchamedu el-Tajibu (Ahmad Muhammad al-Tayyib) turi didžiulę reikšmę taikiai sprendžiant skaudžias problemas vadovaujantis religija. Kadangi Romos popiežius yra didžiausios krikščionių konfesijos, 1,2 milijardo narių turinčios Katalikų Bažnyčios vadovas, o Al-Azharo dvasinio centro (nuo X amžiaus veikiančios istorinės mečetės ir pasaulyje seniausio islamo universiteto) didysis imamas tradiciškai yra laikomas pagrindiniu teoliginiu musulmonų sunitų (iš 1,5 milijardo islamo išpažinėjų 85 proc. yra sunitai), autoritetu, tai gegužės 23 dieną vykęs susitikimas turi itin svarbią reikšmę didžiausių religijų savitarpio dialogo plėtrai. 2000-aisiais jubiliejiniais metais popiežius Jonas Paulius II lankydamas Egipte krikščionybės ištakų vietas, sostinėje Kaire susitiko su tuometiniu didžiuoju Al-Azharo imamu Mochamedu Sajidu Tantaviu (Mohammad Sayeed Tantawi). Tačiau Al-Azharo dvasinės institucijos vadovas iki šiol nebuvo apsilankęs Popiežiaus namuose Vatikane, todėl dabartinį susitikimą galima laikyti neturinčiu precedento.

Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius – Šalčininkų rajono garbės pilietis

Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius

Gegužės 26 dieną Šalčininkų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą suteikti Šalčininkų rajono garbės piliečio vardą Gardino vyskupui Aleksandrui Kaškevičiui. Šiuo metu tarnystę Baltarusijoje vykdančiam kraštiečiui Garbės piliečio vardą suteikė Savivaldybės taryba, įgaliota Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bei Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų rajono skyriaus ir Lietuvos sporto draugijos „Sokol“ prašymu.

Vyskupas Aleksandras Kaškevičius, Marijos ir Juzefo Marcinkevičių sūnus, gimė 1949 m. rugsėjo 23 d. Aukštalaukio kaime. Lankė pagrindinę ir vidurinę mokyklas Dailidėse bei Eišiškėse. 1971–1976 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1976 m. gegužės 30 d. Panevėžio Katedroje vyskupas Romualdas Krikščiūnas jį įšventino kunigu. Tarnavo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje, vėliau tapo Vilniaus Šventosios Dvasios parapijos klebonu. 1991 m. balandžio 13 d. šv. Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu Baltarusijoje, Gardino mieste. 1991 m. gegužės 23 d. konsekruotas vyskupu. Vysk. A. Kaškevičius yra ramybės ir dialogo žmogus, gilaus, bet paprasto tikėjimo įsikūnijimas, rūpinasi vyskupijos bendruomene ir palaipsniui bando diegti II Vatikano Susirinkimo mokymus, domėtis turtingu religiniu ir kultūriniu Vilniaus vyskupijos palikimu. Emociškai ir giminystės ryšiais yra susijęs su Vilniaus kraštu, o ypač su Šalčininkų rajonu.

Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių

Kun. Vytenis Vaškelis

Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla... Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai – gelbstintis Jėzaus gerumas, liudijantis Jo nežemiškąją pasiuntinybę ir suteikiantis jaunuoliui ypatingą galimybę grįžti prie esminių savo gyvenimo pokyčių, bylojančių, kad jis ne veltui antrą kartą buvo pašauktas daryti tai, dėl ko mirtis jį buvo sustabdžiusi... Ne dėl amžiaus, o dėl šio gyvenimo įprasminimo jis dar nebuvo pasiruošęs susitikti su savuoju Viešpačiu amžinybėje. Jo grįžimas su džiūgaujančia motina namo (Lk 7, 15) yra grįžimas prie maldingo gyvenimo būdo praktikų, laiduojančių būsimą nepalyginamai didesnį džiaugsmą Tėvo namuose.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Lekėčių miškų kovotojų takais

Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka šventina atminimo lentą 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Lekėčių valsčiaus savanoriams ir Vyčio Kryžiaus kavalieriams atminti

Gegužės 21 dieną Šakių rajone, Lekėčiuose ir Valkų kalvose, buvo paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, kurioje dalyvavo Seimo nariai Arimantas Dumčius ir Arvydas Vidžiūnas, ministro pirmininko padėjėjas Vilius Kavaliauskas, rajono meras Juozas Bertašius, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, savivaldybės tarybos narė Irena Haase, kiti politikai, Lekėčių seniūnas Ričardas Krištolaitis, kraštiečiai, moksleiviai (daugelis jų atvažiavo dviračiais), šauliai, Kauno Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovai, vietos gyventojai.

Renginys prasidėjo Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Audrius Kurapka. Po šv. Mišių miestelio aikštėje, netoli bažnyčios, sugiedojus „Tautišką giesmę“, ministro pirmininko padėjėjas V. Kavaliauskas atidengė atminimo lentą 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Lekėčių valsčiaus savanoriams ir Vyčio Kryžiaus kavalieriams atminti. Ją pašventino kun. A. Kurapka. Prie paminklo vyko šventinis minėjimas Lekėčių krašto partizanams atminti.

Diakono šventimai Vilniaus kunigų seminarijoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Po šv. Mišių. Iš kairės: pirmoje eilėje – diakonas Povilas Slaminis, diakonas Renatas Švenčionis, arkivyskupas Gintaras Grušas, diakonas Žilvinas Treinys, kun. Viktoras Kudriašovas, kun. Dovydas Grigaliūnas; antroje eilėje – kun. Marius Žitkauskas, kun. Saulius Bužauskas, kun. Valentinas Šiuša, kun. Anžejus Šuškevičius, kun. Rimgaudas Šiūlys, kun. Juozapas Minderis, kun. Virginijus Česnulevičius

Dar prieš keletą metų įšventinimas į diakonus buvo svarbus įvykis, nors retai buvo įšventinama po vieną. Pastaruoju metu tai tapo ypatingos svarbos reiškiniu – vis mažėjant stojančiųjų į seminarijas (Vilniaus, Kauno, Telšių), kiekvienas įšventinimas į diakonus, o ypač – į kunigus, įgyja visiškai kitokios vertės prasmę. Todėl ypač džiaugiamės kiekvienu įšventinimu.

Vilniaus Šv. Juozapo Kunigų seminarijoje gegužės 28 dieną diakonu buvo įšventintas Renatas Švenčionis.

Šv. Mišias, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, aukojo kunigai Viktoras Kudriašovas (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras), Dovydas Grigaliūnas (Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaras), Marius Žitkauskas (Arkikatedros Bazilikos vikaras), Saulius Bužauskas (Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas), Valentinas Šiuša (seminarijos propedeutinio kurso vadovas), Andžejus Šuškevičius (seminarijos vicerektorius, generalinis sekretorius), Rimgaudas Šiūlys (Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas), Juozapas Minderis (Visų Šventųjų parapijos rezidentas),  Virginijus Česnulevičius (Arkikatedros Bazilikos administratorius). Prie altoriaus kartu meldėsi diakonai  Povilas Slaminis, Žilvinas Treinys, o vėliau ir įšventintas į diakonus Renatas Švenčionis. Šv. Mišiose giedojo atsakingi už giedojimą seminarijoje Irmantas Ramanauskas, Valdemaras Širvinskis ir santariškių vargonininkė Vaiva Kirdeikytė. Arkivyskupas Gintaras Grušas pamoksle kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą: juk ir pirmieji diakonai atrinkti todėl, kad jie buvo paliesti Šventosios Dvasios. Pamokslininkas linkėjo išmokti semtis Šventosios Dvasios malonės, kuri teikia stiprybės išlikti tvirtam tiesos kelyje, teikia išminties. „Šie metai – Dievo Gailestingumo metai, tad turi būti atliekami gailestingumo darbai kūnui ir sielai. Šiandien Renatui naujai nuskambės Šventosios Dvasios dovanų ir Dievo Gailestingumo metų darbai – jis jau kalbės nebe savo vardu, tapęs diakonu, kalbės Bažnyčios ir Kristaus vardu“, – sakė arkivyskupas ir aiškino, kodėl diakonystės apeigų metu duodamas paklusnumo įžadas vyskupui ir jo įpėdiniams. Diakonato tarnystė reikalauja save pamiršti ir su džiaugsmu tarnauti, nepamirštant nuolankumo – tam puikiausias Kristaus pavyzdys: jis atėjo ne valdyti, o tarnauti. Nuolanki meilė – ir celibato pasirinkimas. Ekscelencija linkėjo leisti, kad Šventoji Dvasia, ypatingu būdu šiandien suteikta, vestų vis arčiau prie Eucharistinio šaltinio – tai turi tapti kasdieninio gyvenimo versme, leisti, kad ji priartintų prie kunigystės. Pasiduokime Šventajai Dvasiai jos veikiami ir lydimi.

Šiaulių vyskupijoje

Kelmės dekanate

Brangi dovana – Šv. Jono Pauliaus II relikvija

Delegacija iš Lenkijos Miastko miesto, atvežusi šv. Jono Pauliaus II relikviją. Trečias iš dešinės – klebonas kun. Rimantas Žaromskis

TYTUVĖNAI. Čia viešėjo mokinių ir juos lydėjusių suaugusiųjų žmonių delegacija iš Lenkijos Miastko miesto. Devintinių sekmadienį miesto Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje vykusiose šv. Mišiose melstasi ne tik už pašauktuosius į amžinybę, įprastomis tai dienai intencijomis, šventinami atsinešti žolynai, bet prašoma Dievo palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos geradariams iš Miastko. Trys vyrai – Miastko burmistras Romanas Ramionas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Konradas Remelskis ir Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Kazimieras Kovalevskis – Tytuvėnų bažnyčiai atvežė brangią dovaną – šv. popiežiaus Jono Pauliaus II relikviją – į specialią kapsulę įdėtą kraujo lašą – bei Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanislavo Dzivišo pasirašytą relikvijos autentiškumo dokumentą.

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Viešpats ėjo per miestą. Ar laukėme Jo?

Kun. Ernestas Želvys paveda Dievui Pirmajai Komunijai paruoštus vaikus

BIRŽAI. Sekmadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia kartu su visa Lietuva iškilmingai minėjo Dievo Kūno ir Kraujo šventę – Devintines. Ši dar viduramžiais pradėta švęsti Dievo buvimo su žmonėmis šventė šį kartą Bažnyčios bendruomenei buvo ypatinga, nes Šv. Komuniją pirmą kartą priėmė 33 bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio ruošti vaikai. Jų įvedimu į bažnyčią prasidėjo šventadienio iškilmė. Žvelgiant į rimtus, susikaupusius mažųjų krikščionių veidus, į šalia jų ne mažiau besijaudinančius šventiškai pasipuošusius tėvus, norėjosi tikėti, kad Dievas ir Jo malonė šiuos jaunus žmones lydės per visus jų gyvenimo metus. Svarbiausia, kad prisiminę tėvų ir kunigų pamokas ir pastangas atvesti juos iki šios dienos, vaikai neapleistų maldos ir bažnyčios, o savo gyvenimą patikėtų Dievui. Ypač jautri akimirka – kunigo Ernesto ir tėvų palaiminimas, atiduodant šiuos vaikus į Viešpaties rankas su meile, švelnumu, o ne viena mama ar tėtis – ir su ašara akyse. Vėliau, šv. Mišių aukoje, klebonas kun. Algis Neverauskas, kreipdamasis į tėvus sakė: „Palaiminote savo vaikus šiandien, laiminkite juos kiekvieną dieną. Laiminkite savo sutuoktinį, artimuosius, išlydėdami juos į darbą, mokyklą, darželį ar kelionę. Darydami Kryžiaus ženklą ant jų kaktos, jūs prašote Dievo pasirūpinti tuo žmogumi, kuris jums brangus“.

Kurs už mus kaltus kentėjai...

(Veprių Kalvarijų nuskaidrinti...)

Raimondas Guobis

Veprių Sekminių procesija

Per šių metų Sekmines išsipildė mano troškimas būti šią didžią dieną Vepriuose ir tyro tikėjimo, maldos saldybės sustiprintam nueiti Veprių Kalvarijų kelią, matyti pavasario didybei po žiemos apmirimo prisikėlusį šilą, ąžuolų ir visų švelnia žaluma lapojančių medžių grožybę, prisispildyti Šventosios dvasios, kad nors ir verkdamas, negandų kamuojamas galėčiau apsišarvavęs atkakliu troškimu gėrio ir teisingumo keliu eiti.

Lietaus dvasia

Mums nereikėjo lietaus, žvarboko oro, bet kalbėjau apie tai, kad kuo prastesnis oras, tuo gilesnė atmintis ir didesnė garbė Dievui. Tai ir ištiko – prakiuro dangus ir lietumi šventino iki vėlyvo popiečio.

Bažnytėlės, Mergelės Marijos Rožančinės vardu paženklintos, ramybė, varpų naujumas, didelės ir blizgančios aukojusių geradarių vardų raidės. Žali berželiai prie kolonų, nuolat prasiveriančios durys, ir iš lietaus sutemų vis daugiau ir daugiau į maldų pasaulį įeinančiųjų.

2016-ieji – bibliotekų metai

Biblioteka – durys į šviesą

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė Autoriaus nuotrauka

Panevėžio pakraštyje, Beržų gatvės gale, dviaukščiame pastate, įsikūrusi rajono Savivaldybės viešoji biblioteka, šiemet švęsianti 65 metų sukaktį. Ta proga į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos viceprezidentė, šios kultūros įstaigos su 35 filialais rajone direktorė Rūta BAGDONIENĖ.

Be liaudies meistrų, profesionalių dailininkų darbų jūsų kabinete, ant sienos kabo kardinolo Vincento Sladkevičiaus atspausta įrėminta nuotrauka su jo žodžiais ir žymių Lietuvos žmonių autografais. Kaip ji čia atsirado?

Maždaug prieš 10 metų šį darbą man padovanojo Vilniaus krašto kultūros draugija. Paaiškinsiu, už ką. Žinomas rusų dailininkas Nikas Safronovas (neseniai šventė 60-metį) yra gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje. Jo mama iš Panevėžio krašto buvo išvežta į Sibiro tremtį ir ten ištekėjo už ruso Safronovo. Prabėgus daug metų, abiem mirus, jų sūnus Nikas pradėjo ieškoti savo lietuviškų šaknų. Nemenkas čia ir mano asmeninis indėlis. Aš pati peržiūrėjau tremties sąrašus. Todėl N. Safronovas, atvykęs į Panevėžį, kartu su Vilniaus krašto kultūros draugijos atstovais įteikė šį kūrinį.

Seimas pagerbė aktyviausius bibliotekų skaitytojus

Skaitomiausių knygų autorė Kristina Sabaliauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė Džojos Gundos Barysaitės nuotraukos

Gegužės 25-ąją Seime, istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, pagerbti aktyviausi 2015 metų skaitytojai ir skaitomiausių knygų autoriai. Bibliotekų metams paminėti skirtame renginyje pasveikinti daugiau kaip 130 knygų mylėtojų iš beveik 70 Lietuvos bibliotekų.

Dalyvius pasveikino šio šventinio renginio iniciatorė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, skaitomiausių knygų lietuvių autoriai – rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė ir vaikų rašytojas Vytautas Račickas, žodį tarė viena iš vyriausių skaitytojų iš Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Regina Kuneikienė (84 metai) ir jauniausios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytojos Dainidos Irenos Blažytės (4 metai) tėtis Robertas Dainius Blažys, irgi pripažintas aktyviausiu Nacionalinės bibliotekos skaitytoju.