Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Stiprėja katalikų ir musulmonų dialogas

Pirmasis Al-Azharo didžiojo imamo vizitas Vatikane

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus įteikė jį aplankiusiam Al-Azharo didžiajam imamui Achmedui Muchamedui el-Tajibui savo encikliką „Laudato Si“

Musulmonų „Vatikanu“ vadinamas Al-Azharo dvasinis centras

Terorizmo išpuolių, nesibaigiančių karinių konfliktų pabėgėlių gausos ir genocidui prilyginamo krikščionių persekiojimo Artimųjų Rytų regione akivaizdoje Vatikane įvykęs pirmasis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Al-Azharo (Egiptas) didžiuoju imamu šeichu Achmedu Muchamedu el-Tajibu (Ahmad Muhammad al-Tayyib) turi didžiulę reikšmę taikiai sprendžiant skaudžias problemas vadovaujantis religija. Kadangi Romos popiežius yra didžiausios krikščionių konfesijos, 1,2 milijardo narių turinčios Katalikų Bažnyčios vadovas, o Al-Azharo dvasinio centro (nuo X amžiaus veikiančios istorinės mečetės ir pasaulyje seniausio islamo universiteto) didysis imamas tradiciškai yra laikomas pagrindiniu teoliginiu musulmonų sunitų (iš 1,5 milijardo islamo išpažinėjų 85 proc. yra sunitai), autoritetu, tai gegužės 23 dieną vykęs susitikimas turi itin svarbią reikšmę didžiausių religijų savitarpio dialogo plėtrai. 2000-aisiais jubiliejiniais metais popiežius Jonas Paulius II lankydamas Egipte krikščionybės ištakų vietas, sostinėje Kaire susitiko su tuometiniu didžiuoju Al-Azharo imamu Mochamedu Sajidu Tantaviu (Mohammad Sayeed Tantawi). Tačiau Al-Azharo dvasinės institucijos vadovas iki šiol nebuvo apsilankęs Popiežiaus namuose Vatikane, todėl dabartinį susitikimą galima laikyti neturinčiu precedento.

Popiežiaus pastangų efektyvumas

Sekant Vatikano II Susirinkimo mokymu, jog „Bažnyčia su pagarba žiūri į musulmonus, nes jie garbina vieną gyvą, iš savęs esantį, gailestingą ir visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms; nes jie stengiasi visa siela paklusti Dievo paslaptims ir sprendimams, kaip Dievui pakluso Abraomas, su kuriuo save sieja islamo tikėjimas“ ir popiežiaus Pauliaus VI pastangomis santykiai su Al-Azharu buvo užmegsti 1970 metais. Nuo 1998 metų veikia bendra dvišalių konsultacijų komisija, sudaryta iš Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos ir Al-Azharo santykių su monoteistinėmis religijomis skyriaus atstovų. Tačiau pastarąjį dešimtmetį šis bendravimas buvo sutrikęs dėl popiežiaus Benedikto XVI griežto islamo smurtinės veiklos vertinimo (garsioji 2006 metų „Regensburgo kalba“) ir viešo 2011 metų protesto dėl teroristinių išpuolių prieš Egipto koptų krikščionių šventoves per Kalėdų šventes ir dešimčių žmonių aukų. Šis Šventojo Tėvo užuojautos ir solidarumo pareiškimas ir reikalavimas ginti religines mažumas (Egipte, didžiausioje arabų šalyje, turinčioje 80 milijonų gyventojų, yra 8–9 milijonai koptų krikščionių) bei kvietimas tarptautinei bendruomenei neužmerkti akių prieš nekaltų žmonių žūtį, susilaukė plataus teigiamo atgarsio. Tačiau Al-Azharo dvasiniuose sluoksniuose tai buvo priimta kaip islamo įžeidima bei kišimasis į Egipto vidaus reikalus, todėl formaliai santykiai su Vatikanu buvo suspenduoti. Visgi, nepaisant tokio atviro nepasitenkinimo, drąsūs ir iš esmės teisingi popiežiaus Benedikto XVI pareiškimai paskatino musulmonų dvasinius lyderius ir įtakingus intelektualus pradėti svarstymų procesą permąstant savo nusistatymą dėl radikalių grupių, kurių veiksmai skleidžia klaidingą ir negatyvų islamo religijos įvaizdį bei skatina iš esmės nepriimtiną islamofobiją Vakarų visuomenėje.

Be abejonės, katalikų ir musulmonų tarpreliginio dialogo atnaujinimui labai padėjo popiežiaus Pranciškaus draugiškumas islamui. Galima priminti, kad, dar būdamas Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupu, jis palaikė draugiškus santykius su tenykščio Tarpreliginio dialogo instituto direktoriumi musulmonų imamu Omaru Abudu (Omar Abboud). O pontifikato pradžioje plačiai islamo pasaulyje nuskambėjo Šventojo Tėvo asmeninis sveikinimas musulmonams su šventuoju Ramadano mėnesiu bei taikdariškos pastangos, kad būtų užkirstas kelias rengtam Vakarų kariniam išpuoliui prieš Bašaro el Asado (Bachar al Assad) režimą Sirijoje. Atsidėkodamas didysis Sirijos muftijus Achmedas Badredinas Hasunas (Ahmad Badreddin Hassoun) pakvietė visose šalies mečetėse maldomis prisijungti prie 2013 m. rugsėjo 7 d. popiežiaus Pranciškaus vadovautos atgailos liturgijos Šv. Petro aikštėje, prašant taikos Sirijai ir visam pasauliui.

Dar galima paminėti, kad šiemet Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės apeigose Šventasis Tėvas plovė kojas Romoje prieglaudą radusiems musulmonų pabėgėliams, o grįždamas iš kelionės į Graikijai priklausančią Lesbo salą, kur susitiko su Europos Sąjungoje norinčiais įsikurti migrantais iš Artimųjų Rytų ir kitų Azijos šalių, bei rodydamas solidarumą su jais, į Romą parsivežė ir įkurdino tris musulmonų šeimas. Beje, kalbant apie popiežiaus Pranciškaus apaštalines užsienio keliones, tai jis iki šiol dar neaplankė nė vienos katalikiškos Europos valstybės, bet jau buvo nuvykęs į penkias musulmonų daugumos šalis tiek Europoje (Albaniją ir Bosniją), tiek ir Artimuosiuose Rytuose (Palestiną, kurios valstybingumą Šventasis Sostas kaip tik neseniai pripažino, bei Jordaniją ir Turkiją) ir maldingai lankėsi dvasinėse islamo šventovėse.

Santvarkų „eksporto“ pasekmės

Gegužės 17 dieną interviu prancūzų katalikų laikraščiui „La Croix“ popiežius Pranciškus sakė, kad yra svarbu Europoje rūpestingai integruoti musulmonus, migrantus, nepalikti jų savuose „getuose“, kur tarpsta radikalios ir europinei civilizacijai priešiškos nuostatos. Jis priminė, kad pastarąjį terorizmo išpuolį Briuselyje įvykdė jau Belgijoje išaugę migrantų vaikai, kurie ekstremistinėmis idėjomis persiėmė būdami savojo „geto“ uždarume. Kaip pozityvų integracijos pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė rinkimus laimėjusį naująjį didžiausio Europos miesto Londono merą pakistaniečių išeivių kilmės musulmoną Sadiką Cheną (Sadiq Khan), kuris yra nuosaikių religinių pažiūrų ir davė priesaiką anglikonų katedroje. Anot popiežiaus Pranciškaus, islamo nereikia bijoti, pavojingi tik teroristai, tokie, kaip vadinamosios „Islamo valstybės“ nariai, kurie iškreipia tos religijos mokymą. Šventasis Tėvas aiškino, kad kiekviena religija yra natūraliai nukreipta į savo plėtrą, tik tai reikia daryti ne smurtu ir prozelitizmu, bet taikiu liudijimu. Net ir Jėzus Kristus davė priesaiką apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Popiežius kritikavo bandymus islamo kraštams primesti Vakarų demokratijos modelį, jį eksportuojant karinėmis priemonėmis. Tai gali sukelti didesnį chaosą, priešiškumą bei terorizmo šėlsmą. Toks pavyzdys yra Irakas, kur buvo stipri valdžia, o dabar vyksta pilietinis karas (trys ketvirtadaliai tos šalies krikščionių tapo pabėgėliais), arba Libija, dabar suskaldyta į tarpusavyje kovojančias gentines struktūras. Vienas libietis Šventajam Tėvui yra sakęs, kad anksčiau jie turėjo vieną diktatorių (su Vakarų karine pagalba nuverstą) Muamarą Kadafį (Muamar Gaddaffi), o dabar jų turi penkiasdešimt.

Pabrėždamas, kad krikščionių ir musulmonų taikus religinis ir socialinis sambūvis visai įmanomas, ir priminęs savo tėvynės Argentinos pavyzdį, popiežius Pranciškus pasidalino žiniomis iš jo aplankytos Centrinės Afrikos Respublikos, kur po nesenų kruvinų susidūrimų abiejų religijų išpažinėjai dabar iš naujo mokosi taikiai sugyventi. Net pro Šventojo Tėvo vizito metu atidarytas sostinės Bangio katedros Šventąsias duris inauguruojant Gailestingumo jubiliejinius metus, dabar ilgomis eilėmis eina ne tik katalikai, bet ir musulmonai, kurie gerbia Švč. Mergelę Mariją ir šv. Juozapą. Kitas taikaus sambūvio pavyzdys yra Artimųjų Rytų šalis Libanas, kur išlaikoma pavyzdinga krikščionių ir musulmonų ne tik religinė, bet ir politinė pusiausvyra ir bendru sutarimu Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai liturginis minėjimas (kovo 25-oji) yra paskelbta valstybine švente. Popiežius Pranciškus duotame interviu laikraščiui „La Croix“ sakė, kad kiekviena valstybinė santvarka turi būti sveikai sekuliari, ne konfesinė, visiems piliečiams garantujojanti religijos laisvę. „Mes visi esame lygūs, kaip vieno Dievo sūnūs ir dukterys su mūsų asmeniniu orumu, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Tačiau kiekvienam privalu turėti teisę laisvai išpažinti ir viešai išreikšti savo skirtingą tikėjimą. Štai jeigu musulmonė moteris nori nešioti galvos apdangalą, ji turi galėti tai daryti (dabar radikaliai sekuliarizuotoje Prancūzijoje tai draužiama), ir katalikė moteris privalo turėti teisę nešioti vėrinį ant kaklo su kryžiumi. Visi žmonės turi galėti laisvai išpažinti ir viešai išreikšti tikėjimą jų gyvenamosios kultūros terpėje to nedraudžiant“. Tad gaima suprasti, kad esant tokiam palankiam popiežiaus Pranciškaus nusistatymui, gegužės 25-osios susitikime su šeichu A. El Tajibu vyravo labai nuoširdi atmosfera.

Islamo iškraipymo pavojai

Istorinian Al-Azharo didžiojo imamo vizitui į Vatikaną rengtasi nuo vasario, kai Šventojo Sosto delegacija, vadovaujama apaštalinio nuncijaus Egipte arkivyskupo Bruno Musaro ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretoriaus vyskupo Migelio Anchelio Ajuzo Gikso (Miguel Angel Ayuso Guixo) aplankė Kaire šeichą A. El Tajibą. Jam buvo perduotas minėtos dikasterijos vadovo kardinolo Žano Lui Torano (Jean Lui Tauran) laiškas su kvietimu audiencijai pas Šventąjį Tėvą. Tuomet ir pats popiežius Pranciškus vienoje spaudos konferencijoje pripažino, kad norėtų susitikti su musulmonų sunitų dvasiniu lyderiu, kad tokie pasirengimai vyksta per Popiežiškąją tarpreliginio dialogo tarybą. Tuo metu jau buvo gerai žinoma, kad 70 metų islamo filosofas ir teologas, teisininko diplomą bei profesoriaus mokslinį vardą turintis A. El Tajibas, kuris yra baigęs garsųjį Sorbonos universitetą ir 44-uoju Al-Azharo didžiuoju imamu išrinktas 2010 metais, pasižymi nuosaikiomis pažiūromis bei yra ryškus religinio fundamentalizmo bei terorizmo kritikas. Štai 2015 metų pradžioje senojoje Mekos šventovėje (Saudo Arabija) vykusioje konferencijoje darytame pranešime jis sakė, kad reikia atmesti pažodinį musulmonų šventraščio Korano citatų naudojimą atitrauktai nuo konteksto, kaip ir fundamentalistinį Sunos mokymo interpretavimą. Šį dėstymą reikia peržiūrėti islamo mokyklose ir universitetuose, kadangi ten vyraujantis klaidingai adaptuotas ekstremistinis interpretavimas yra palankus radikalioms grupėms („Islamo valstybei“, „Broliams musulmonams“, vahabistams, salafistams ir kt.), kurios skatina netolerancijos kitiems ir smurtinio teroro apraiškas.

Popiežiaus Pranciškaus darbo kabinete, jo asmeninėje bibliotekoje Apaštališkuose rūmuose maždaug pusę valandos trukusiame pokalbyje su didžiuoju imamu A. El Tajibu, kaip teigiama Vatikano spaudos tarybos pranešime, abu dalyviai pripažino didelę šio susitikimo reikšmę vystant Katalikų Bažnyčios ir islamo dialogą. Pokalbyje buvo aptartas bendras didžiųjų religijų vadovų ir tikinčiųjų pasiryžimas siekti taikos pasaulyje, atmetant smurtą ir terorizmą. Taigi, išskirtinai pabrėžę terorizmo blogį Šventasis Tėvas ir didysis Al-Azharo imamas pripažino sunkią krikščionių mažumos padėtį Artimuosiuose Rytuose, ten dabar susidariusios įtampos bei ginkluotų konfliktų kontekste, nurodė būtinumą juos ginti nuo dažnų išpuolių.

Pokalbio pabaigoje, po kurio autoritetinga Al-Azharo delegacija dar susitiko su Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos nariais, popiežius Pranciškus draugiškai apkabinęs ir išbučiavęs šeichą A. El Tajibą, jam įteikė medalį su taikos simbolio alyvmedžio atvaizdu bei savo socialinės enciklikos „Laudato Si“ kopiją. Vėliau tą pačią dieną Egipto ambasadoje prie Šventojo Sosto duotame išskirtiniame interviu Vatikano laikraščiui „L’Osservatore Romano“, didysis imimas reiškė padėką Šventajam Tėvui už šiltą priėmimą. Jis susidarė labai stiprų įspūdį, kad popiežius Pranciškus yra taikos žmogus, kuris ištikimai seka krikščionybės – meilės ir taikos religijos – mokymą, tuo pat metu gerbdamas ir kitas religijas bei jų išpažinėjus. Šeichas A. El-Tajibas nurodė tokias gerbtinas Šventojo Tėvo savybes, kaip tarnystę vargšams ir apleistiesiems, atsakomybę už visus žmones, asketiškumo skatinimą ir laikinų pasaulio malonumų atmetimą. Toms pačioms nuostatoms ir jis pritaria, todėl norėjo susitikti su Katalikų Bažnyčios vadovu, kad galėtų aptarti bendras galimybes darbuotis visos žmonijos naudai.

Vienybė kovoje prieš terorizmą

Pasak musulmonų sunitų dvasinio vadovo, Al-Azharas ir Vatikanas sutaria dėl bendros misijos, kuri yra šventa visoms religijoms ir siekia daryti žmones laimingus, ir dėl to yra pasirengę tęsti viltingą dialogą. Ši bendra atsakomybė dabar yra dar svarbesnė, kadangi šiuolaikinės ideologijos skatina sekuliarizmą (nutolimą nuo tikėjimo ir dangaus). Tai žmogui neatneša laimės, neišvaduoja nuo karų ir kraujo praliejimo, todėl visos religijos turi susitelkti, kad žmonijos pažangai suteiktų naują kryptį, žengimą link gailestingumo ir taikos, kad žmonija būtų išvaduota iš dartinės daug kančių atnešusios dvasinės krizės. „Žmogus be religijos kelia pavojų savo artimui ir, mano įsitikinimu, žmonės dabar, XXI amžiuje, pradėjo tai suprasti ir ieškoti, kas galėtų juos išmintingai vesti teisinga kryptimi“, – sakė šeichas A. El Tajibas duotame interviu laikraščiui „L’Osservatore Romano“. Todėl skirtingų religijų lyderiams reikia dažniau susitikti ir aptarti tuos klausimus. Kalbėdamas apie islamo dvasinių vadovų rūpesčius, jis pripažino, jog dabar yra svarbu vidurinėse ir aukštosiose mokyklose iš naujo teisingai pristatyti musulmonų tikėjimo koncepcijas, kurias iškraipė smurtingi teroristiniai sąjūdžiai. Al-Azharas sukūrė specialų monitoringo centrą, kuris stebi ir tiria ekstremistinę retoriką aštuoniomis kalbomis bei laiku stengiasi atsiliepti bei ištaisyti iškraipytas islamo idėjas, kad jos neapnuodytų musulmonų jaunimo. Al-Azharo vyresniųjų taryba siunčia delegacijas į įvairias šalis, kad jos pristatytų tikrą islamo mokymą, skatintų taiką bei Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą. Al-Azharo universitete rengiami kursai Europos mečečių imamams, juose aptariami islamo mokymo iškraipymai, aiškinama musulmonų integracijos Europos visuomenėse ir tautose svarba, kad migrantai taptų tų šalių saugumo, gerovės ir stiprybės šaltiniu. O Egipte vietos musulmonai ir krikščionys įgyvendina bendrą taikdarišką projektą „Egiptiečių šeimos namai“, kuriuo stengiamasi atsiliepti į visus nesutarimų bei konfliktų iššūkius.

Aptardamas susidariusią dramatišką situaciją Artimuosiuose Rytuose, didysis imamas sakė, kad jis su kitais labai kenčia dėl „kraujo upių ir daugybės žūčių“. Jis pabrėžė, jog tai dieną ir naktį išgyvenamai katastrofai nėra logiškos priežasties, nepaisant karų ir konfliktų sukėlėjų pateikiamų vidinių ir išorinių motyvacijų. Todėl dabar iš Europos širdies ir katalikams svarbiausios Vatikano institucijos jis nori kreiptis į visą pasaulį, kad būtų suvienytos pastangos kovai prieš terorizmą, nes jeigu to nebus, nuo terorizmo kentės ne tik Rytai, bet ir Vakarai. Tai jau dabar aišku. Šeichas A. El Tajibas vėlgi pabrėžė, kad islamas, kaip religija, neturi nieko bendro su terorizmu, kad tie, kurie žudo krikščionis ir musulmonus, sąmoningai ar dėl nesupratimo iškraipo tos religijos tekstus. Didysis imamas priminė, kad prieš metus Al-Azhare buvo surengta konferencija, kurioje dalyvavo žymūs musulmonų – tiek sunitų, tiek ir šiitų – dvasininkai ir Rytų Bažnyčių ganytojai, kurie paskelbtose bendrose deklaracijose patvirtino, kad islamas ir krikščionybė neturi nieko bendro su tais, kurie žudo, kad Vakarai neturėtų painioti ekstremistinių grupių su visa musulmonų bendruomene. „Mes, musulmonai ir krikščionys, vienu balsu sakome, kad esame savo žemės šeimininkai, esame partneriai, ir kiekvienas iš mūsų turi teisę į šią žemę, – aiškino šeichas A. El Tajibas. – Todėl mes pasmerkėme prievartinę migraciją, vergystę, prekybą moterimis islamo vardu“. Anot jo, iš tikrųjų krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose vyksta, bet dar daugiau ekstremizmo aukų yra tarp musulmonų, taigi, kenčia visi ir dėl tos katastrofos negalima kaltinti vienos religijos. Istorija ir dabartis patvirtina, jog kiekvienoje religijoje gali atsirasti ją iškraipančios frakcijos, kurios kelia tikėjimo vėliavą ir žudo jos vardu. Baigdamas pokalbį didysis imamas išreiškė viltį, kad Al-Azharas ir Vatikanas, musulmonai ir krikščionys, kartu darbuosis, kad padėtų visiems geros valios žmonėms, nepriklausomai nuo jų religijos, kad gelbėtų juos nuo naikinančių karų, skurdo, abejingumo ir kitų nelaimių.

© 2016 „XXI amžius“