Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių

Kun. Vytenis Vaškelis

Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla... Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai – gelbstintis Jėzaus gerumas, liudijantis Jo nežemiškąją pasiuntinybę ir suteikiantis jaunuoliui ypatingą galimybę grįžti prie esminių savo gyvenimo pokyčių, bylojančių, kad jis ne veltui antrą kartą buvo pašauktas daryti tai, dėl ko mirtis jį buvo sustabdžiusi... Ne dėl amžiaus, o dėl šio gyvenimo įprasminimo jis dar nebuvo pasiruošęs susitikti su savuoju Viešpačiu amžinybėje. Jo grįžimas su džiūgaujančia motina namo (Lk 7, 15) yra grįžimas prie maldingo gyvenimo būdo praktikų, laiduojančių būsimą nepalyginamai didesnį džiaugsmą Tėvo namuose.

Šiam jaunuoliui suteiktas naujas pašaukimas keistis ir taisyti savo gyvenimą mums primena būtinybę kaskart pasitikrinti, ar, bėgdami gyvenimo lenktynių aikštėje ir siekdami pagrindinio laimėtojo dorybių prizo, tinkamai laikomės ypač Dekalogo viršūnės – Dievo meilės įsakymo, kuri apsaugo mus nuo įvairių neištikimybių ir nuopuolių (1 Kor 9, 24–27).

Ne tik dvasininkams, bet ir kitiems Kristaus sekėjams dera įsiklausyti į šiuos rašytojo Hermano Melville žodžius: „Vargas tam, kurį šis pasaulis nuvilioja nuo Evangelijos skelbimo pareigos. Vargas tam, kuris siekia užpilti alyvos ant vandenų, kuriuos Dievas pašiaušė vėtroms. Vargas tam, kuriam jo geras vardas svarbesnis už gerumą. Vargas tam, kuris šiame pasaulyje bijosi negarbės. Vargas tam, kuris nesilaiko ištikimybės išganymui...“

Grįžti prie tikrųjų ištakų – grįžti prie pirmosios meilės Dievui (Apr 2, 4), kuri daugiau negu pirmoji merginos meilė būsimam sužadėtiniui buvo palietusi mūsų širdis ir inspiravo tiems idealizmo kupiniems veiksmams, kurie dabar yra savaip prigesę arba, tiesą sakant, įgijo kitas formas... Prisimenu, kai, mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje, drauge su bendraminčiais studentais atvirai, kartais truputį naiviai, bet visada kilniaširdiškai kalbėjausi apie sektinas šventųjų gyvenimo savybes, laisvalaikiu Švč. Trejybės bažnyčioje giedodavome Dievui giesmes, kartais net per mažiau įdomias paskaitas kurdavome planus, į kurią Sibiro ar kitą vietovę reikėtų vykti misijoms, nes kitur dar labiau nei mūsų krašte trūko kunigų.

Bėgant metams, kartais būna tam tikrų laikotarpių, kai dvasiniai dalykai tarsi žvaigždė mažiau šviečia, nes leidome, kad ant jų nusėstų perdėm racionalaus pragmatizmo ir įvairių buitinių rūpesčių dulkės. Todėl tegul Dievo žodis nepaliauja minti ant mūsų širdies „kulnų“: „Prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk!“ (Apr 3, 3). Mūsų atsivertimas – kasdieniai žingsniai sveiko radikalumo link. Kai vėl su idealizmo kupina malone darysime tai, ką paprastai darome, Dievo Dvasia mus taip palies ir paveiks, kad labiau suvoksime tiesą: vis iš naujo paklusti Viešpačiui šiandien yra lengviau nei vakar, o rytoj nebus sunkiau nei šiandien.

Dietrichas Bonhoefferis rašė: „Tik be išlygų Jėzaus įsakymų klausantis ir be priešinimosi Jo jungą nešantis žmogus pamatys, kad Jo našta yra lengva, ir jai švelniai slegiant įgaus jėgų atkakliai žengti teisingu keliu. Jėzaus įsakymai yra sunkūs, neapsakomai sunkūs tiems, kurie bando jiems priešintis. Tačiau noriai paklūstantiems Jo jungas yra švelnus ir našta lengva“.

Ar Jėzaus mokymo principai atitinka mūsų gyvenimo būdą? Jei, kai skaitome ar išgirstame apie būtinumo šventėti Kristuje priemones ir tikslus, mums darosi savaip nemalonu ir iškart norisi galvoti apie „realesnius“, matomus dalykus, ar tai nėra ženklas, kad reikia keistis, nes jei nebus pokyčių, tikrai ateis Tas, kuris bus priverstas išjudinti mūsų žibintuvus (Apr 2, 5)? Ar iš tiesų norime pagal Jėzaus širdies troškimus tapti panašūs į tuos Evangelijos vaikelius, kuriems vieninteliams atveriamos durys į Dievo vaikų laisvę?

Anuomet, pasak vieno mistiko, „Viešpats priėjęs palietė mirusiojo neštuvus. Nekalbėsiu apie tai, kaip Jis tai padarė; svarbu tai, kad Jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ Jėzus gyviesiems dar įtikinamiau byloja: „Keiskitės, nes tai – nusigręžimo nuo netikrojo savęs ir panašėjimo į mane esmė. Tai – tikroji jūsų prisikėlimo prasmė“.

© 2016 „XXI amžius“