|
Neužmirštami Lietuvos maldininkų susitikimai su Šventuoju Tėvu jo gimtojoje Lenkijoje
Zenonas Jonas Mikšys
Visi keliai keleliai veda į Lomžą
Prieš 25 metus, 1991 metų birželio 19 dienomis, vyko be galo įspūdinga, neužmirštama, viso pasaulio katalikų bendruomenės didelio dėmesio sulaukusi ketvirtoji popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė po Lenkiją. Nors pasienyje su mūsų kaimynine šalimi dar tebekaraliavo žaliakepuriai sovietiniai pasieniečiai ir kėgėbistai, tūkstančiams Lietuvos krašto maldininkų po ilgai trukusių Sovietų Sąjungos, Vatikano ir Lenkijos derybų buvo leista išvykti į užsienį susitikti su Šventuoju Tėvu Lomžoje.
Visiškai nelauktai ir man atsirado galimybė apsilankyti Lomžoje, pirmą kartą gyvenime pamatyti Popiežių. Punsko lietuvių prašymu Lietuvos žurnalistų sąjunga pas vieną garsų liaudies menininką užsakė pagaminti atminimo ir pagarbos dovaną Šventajam Tėvui iš medžio išdrožtą lietuvišką Rūpintojėlį. Tą skulptūrą iš Vilniaus reikėjo pristatyti punskiečiams.
Kelionei į kaimyninę užsienio šalį išsiruošėme trise: Žurnalistų sąjungos referentė Z. Burokienė, savaitraščio Kalba Vilnius vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Juozas Varvuolis ir aš, pakviestas kaip Lietuvos radijo žinių korespondentas. Iš pat pradžių ta netolima, bet gerokai paini išvyka į užsienį kvepėjo savotiška avantiūra. Visus tokiai kelionei reikalingus popierius sutvarkėme vietoje, buvo gautos būtinos vizos, pažymos, pasuose sudėlioti štampai. Turėjome lengvajam automobiliui Žiguli kelionėse į užsienį būtinus dokumentus, privalomą degalų kiekį. Deja, neturėjome jokių komandiruotpinigių nei zlotų, nei dolerių, nei markių. Neįsivaizdavome net, kur gyvensime, kur nakvosime, kaip ir už ką maitinsimės, jau nekalbant apie kažkokius kišenpinigius, svečioje šalyje reikalingus beveik kiekviename žingsnyje.
Ogaradnikų pasienio užkardoje sovietiniai pasieniečiai mūsų Žiguliuką ir mus visus tris praleido be jokių kliūčių. O štai lenkai į savo šalies teritoriją neįsileidžia: reikalauja tokiais atvejais privalomo automobilio draudimo dokumento, t. y. nustatyto piniginio įnašo. O mes, naivuoliai, tikėjome, kad Popiežiaus vizito proga gal bus daromos kažkokios lengvatos savais automobiliais atvykstantiems svečiams. Geras tris valandas, kepinant vasaros karščiui, prastovėjome šalikelėje, nežinodami, kuo tai baigsis. Išgelbėjo lietuviai punskiečiai, savo automobiliu atvažiavę prie sienos ir sumokėję reikiamą zlotų sumą. Pasijutome baisiai nepatogiai, tarsi kažkokios elgetėlės, nors punskiečiams likome giliai dėkingi.
Svetingi ir draugiški Punsko lietuviai mus su Juozu apgyvendino savos, lietuviškos mokyklos bendrabutyje, dvi dienas nemokamai maitino pusryčiais ir pietumis. Nedideliame Punsko lietuvių kultūros namų kambarėlyje prie spalvoto televizoriaus kartu su šeimininkais žiūrėjome tiesiogiai transliuotą iškilmingo Šventojo Tėvo sutikimo ceremoniją Košalino oro uoste. O po kelių dienų, punskiečių vairuojamu Polonezu, vingiuotu Suvalkų krašto plentu ir mes skubėjome į susitikimą su Popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžoje. Visame 160 kilometrų ilgio kelyje (toks atstumas nuo Punsko iki Lomžos) matėme pasipuošusius ar besipuošiančius kaimus, bažnytkaimius, miestelius, ūkininkų sodybas, mokyklas, bažnyčias, šventorius. Mediniai, metaliniai, akmeniniai pakelės kryžkelių kryžiai skendėjo gėlėse, buvo apkaišyti beržų šakelėmis. Kelyje įrengta daug arkų, apipintų ąžuolo, klevo vainikais, bijūnais, lelijomis, tulpėmis. Kai kurių namų languose, gėlių darželiuose ar soduose pastatytos Švč. Mergelės Marijos, Šv. Kazimiero skulptūrėlės, šventųjų paveikslai su Popiežiaus ir Vatikano atributikos spalvų simboliais. Pralenkėme ne vieną jaunųjų maldininkų būrį, pėsčiomis traukiantį į Lomžą su kuprinėmis ant pečių, kryžiais, šventųjų paveikslais, savų parapijų bažnytinėmis vėliavomis rankose, pasidabinusių gelsvomis kepuraitėmis, kuriose Popiežiaus atvaizdas.
Lomža senas, jaukus vasaros žaluma ir žiedais kvepiantis vaivadijos ir vyskupijos centras, kuriame gyvena apie 60 tūkst. žmonių, jau plazdėjo vėliavų šilkais. Greta Lenkijos, Vatikano ir Popiežiaus vėliavų ir lietuviškos trispalvės. Jų mažesnių ir didesnių iš Vilniaus į Lomžą buvo atvežta daugiau kaip du šimtai. Išpuoštos, su didele meile išradingai išdabintos visos gatvės, aikštės, skverai, kiemai, tarpuvartės. Parduotuvių, kavinių, restoranų vitrinose, įstaigų balkonuose, languose ir net ant stogų Popiežiaus portretai, melsvi pripūsti oro balionai su Šventojo Tėvo atvaizdu, kai kur pusmetrinės jo skulptūrėlės. Ir visur gėlės, vainikai, girliandos, gelsvi, melsvi, balti transparantai su sveikinimais ir linkėjimais brangiam, laukiamam svečiui lenkų, lotynų, lietuvių, italų kalbomis. Visame mieste iš garsiakalbių sklido rami, lengva, iškilminga pasaulietinė muzika. Iki Popiežiaus atvykimo liko suskaičiuotos valandos, o prie vyskupijos kurijos, Šv. arkangelo Mykolo katedros, dar tebedirbama, plušama. Nešama, šluojama, plaunama, laistoma, valoma. Talkino šimtai parapijiečių, vienuolių, klierikų, moksleivių, studentų, dirbo policininkai, kareiviai.
Mūsų su Juozu akreditacija kurijoje įsikūrusiame spaudos centre buvo gana greita ir paprasta, ne tokia kaip visų čia atvykusių normalių, piniguotų Lenkijos ir kitų užsienio šalių žurnalistų. Gavome specialius leidimus į Popiežiaus susitikimo vietą, korteles su užrašu Pressa ir trumpas iškilmių ceremonijos, Popiežiaus vizito darbotvarkės programėles ir priedą popierines kepurėles su Vatikano atributika. Iš Lietuvos į Lomžą šiam įvykiui nušviesti suvažiavo ne toks jau didelis žurnalistų būrelis Lietuvos televizijos brigada, Lietuvos ryto, Respublikos, kai kurių kitų tuometinių leidinių atstovų, regioninių televizijos ir radijo laidų bendradarbių. Bent kelios dešimtys garsiausių ir įtakingiausių TV kompanijų, radijo stočių, naujienų agentūrų redaktorių, apžvalgininkų, reporterių, operatorių, režisierių, didžiausių dienraščių žurnalistų Popiežių šioje apaštališkoje kelionėje lydėjo nuo pat Romos. Tai tarsi elitinis žiniasklaidos atstovų būrys. Jų akreditacija garantuoja (aišku, už tai nepigiai sumokėta) kelionę lėktuvais, sraigtasparniais, automobiliais, gyvenimą viešbučiuose, maitinimą ir kt. Mums kol kas apie tokias sąlygas tenka tik pasvajoti.
Nei kur gyvensime, nei kur apsistosime, neaišku. Kai kišenė tuščia, negalvoji apie kažkokius ypatingus patogumus, žvaigždėtus viešbučius, restoranus. Gal kaip nors prisiglausime kokioje nors palapinėje ar tiesiog autobuse pas atvykusius iš Lietuvos maldininkus. Dešimtys jų autobusų išsirikiavo atokiau nuo miesto senamiesčio ir centro, kažkur priemiestyje. Labiausiai rūpi, kaip iš Lomžos į Vilnių perduosiu savo paruoštas informacines medžiagas Lietuvos radijui, kaip sugebėsiu klausytojus informuoti apie Popiežiaus susitikimo su Lietuvos maldininkais iškilmes.
Kurijos patalpose jau įrengtas spaudos centras su teletaipais, faksais, telefonais, darbo vietomis žurnalistams. Čia pat įrengti ir du barai su šaltais užkandžiais, kava, arbata, alumi, gaivinančiais gėrimais, vaisiais. Galvoju, kaip man susiskambinti su Vilniumi, Centrine radijo aparatine. Rizikuoju užsisakau man reikiamo telefono numerį. Ilgai laukti netenka, gal po penkių minučių mane sujungia su Vilniumi. Radijo merginoms pasakau telefono numerį, kuriuo man skambintų į Lomžą ir laiką, kada aš būsiu Spaudos centre pasiruošęs perduoti savo medžiagą. Tuo pačiu telefonu perduodu pirmą trumpą informaciją apie Popiežiaus belaukiančią Lomžą. Ir kaip koks vaikigalis iš karto ant svirtelės metu telefono ragelį. Bet Lomžos telefonininkė pareiginga ir reikli. Tuoj pat paskambina ir klausia, kas kalbėjo su Vilniumi, pasako pokalbio trukmę ir paslaugos apmokėjimo sumą keli šimtai ar dar daugiau zlotų.
Visiškai sutrikau, nežinau ir ką bedaryti. Pasiguodžiau čia pasirodžiusiam Lomžos kunigų seminarijos rektoriui, neblogai kalbančiam ir suprantančiam rusiškai: Jest neprijatnyj vopros... (Turiu nemalonų klausimą). O jis man žaismingai: Neprijatnych voprosov ne byvajet, jest neprijatnyje otviety... (Nemalonių klausimų nebūna, būna tik nemalonūs atsakymai). Paaiškinau savo bėdą, o rektorius ramina mane, esą nėra čia ypatingos problemos, viską tuoj sutvarkys. Pasišaukia klieriką Romą ir paprašo, kad tas apmokėtų mano telefoninio pokalbio su Vilniumi sąskaitą. Romas išsitraukia išsipūtusią piniginę ir prie manęs į kasą sumoka pinigus už telefoninį pokalbį su Vilniumi. Ir dar pakviečia į antrą aukštą prie baro. Užsako lenkiško alaus, traškučių, sumuštinių su juoda ikra, Malboro pakelį.
Gurkšnodami šaltą alutį, traukdami dūmą su mano gelbėtoju Romu šnekučiuojamės apie Vatikaną, Popiežių, jį lydinčius kardinolus, didelį Lenkijos žmonių religingumą, jų begalinę meilę ir pagarbą savo tėvynainiui Jonui Pauliui II. Kalbamės lietuviškai, nes, pasirodo, Romas, Punsko krašto lietuvis, baigęs Lomžos kunigų seminariją, studijuoja vienoje Vatikano dvasinių akademijų. Mano naujas pažįstamas noriai pasakoja apie savo studijas, jų ypatybes, pabrėždamas, kad kokių nors suvaržymų būsimiems teologams ir dvasininkams nėra. Daug dėmesio skiriama savišvietai, sudarytos sąlygos sportuoti, pažinčiai su Romos architektūros, kultūros, meno įžymybėmis. Nėra griežto tabu rūkymui, kas nori, rūko, ne nusižengimas ir alaus bokalą išlenkti. Be lotynų kalbos, Romas gerokai pramokęs itališkai, kalba angliškai, vokiškai, neužmiršta lietuvių ir lenkų kalbų. Todėl jis pakviestas padėti lomžiečiams, pasitinkant Popiežių, rengiant jo susitikimus su tikinčiaisiais, organizuojant visus renginius. Tokių talkininkų, atvykusių iš Vatikano, Jono Pauliaus II kelionėje po Lenkiją yra nemažas būrys.
Pasikeitėme adresais, bet daugiau susitikti mums neteko (net ir per Popiežiaus vizitą Lietuvoje). Taip ir liko neapmokėta skola, o didelį dėkingumą ir Lomžos kunigų seminarijos rektoriui, ir Vatikano dvasinės akademijos auklėtiniui Romui jausiu visą gyvenimą.
Popiežių pasitinka, sveikina, lydi ovacijų audra
Netikėtai išsisprendė ir mūsų su Juozu nakvynės klausimas. Ir vėl čia mums padėjo rūpestingas, nuoširdus Lomžos kunigų seminarijos rektorius, pasiūlęs apsigyventi ką tik suremontuotame klierikų bendrabutyje. Gavome atskirą dvivietį kambarį su šaldytuvu, dušu, spartietiškomis lovomis. Pasirodo, čia apsigyveno ir nemažas būrys vyskupų, arkivyskupų, kardinolų, atvykusių į susitikimą su Šventuoju Tėvu. Jie čia ir pusryčiaudavo, ir vakarieniaudavo. Mes tokią galimybę irgi turėjome, bet, atvirai pasakius, neišdrįsome ne tik dėl to, kad sovietmečiu buvome gerokai pašlifuoti, atitolę nuo Bažnyčios, katalikiško tikėjimo, bet ir todėl, kad žmoniškai nemokėjome nė vienos užsienio kalbos, išskyrus rusų. Esame žurnalistai, o nesugebame susikalbėti nei angliškai, nei vokiškai, nei prancūziškai, nei lenkiškai. Juk prie tokio vakarienės stalo ne vien tik poteriai kalbami, bet ir šnekučiuojamasi, pasakojama, juokaujama, klausinėjama, dalijamasi įspūdžiais.
Tik pro pravirą trečio aukšto langą matėme puošnias paneles trumpais sijonukais, valgykloje aptarnaujančias aukštus dvasininkus. Žinoma, mūsų kambarėlį pasiekdavo nosį kutenantys kulinariniai kvapai. Mes patys vartojome tik šaltus užkandžius, atsivežtus iš Vilniaus, užgerdami labai neskaniu vandeniu iš čiaupo. Prekyba alumi, vynu, kitais alkoholiniais gėrimais Lomžoje nuo šio vakaro draudžiama, ir tas draudimas galios visas tris dienas.
Siaurame koridoriuje pavakariais susitikome su kaimynystėje apsigyvenusiu arkivyskupu iš Krokuvos, kažkada ganytojišką darbą dirbusiu Lvove. Jis rusiškai gal ir nenorėjo kalbėti, o mes lenkiškai ištarti tik keletą žodžių mokame. Tad ir pokalbis neužsimezgė. O gaila. Aukštas dvasininkas bandė šnekinti prancūziškai, angliškai, bet nepavyko.
Rytojaus dieną ne tik Lomžos centrą užtvindo minios šventiškai pasipuošusių žmonių. Miestas jau gyvena Popiežiaus sutikimo nuotaikomis. Saulė irgi šventiškai švyti, gerokai kaitina nuo pat ankstyvo ryto. Spaudos centro telefonu man skambina operatorės iš Vilniaus. Pasakoju radijo žinioms įspūdžius iš Lomžos, kalbu apie žmonių nuotaikas, pasipuošusį miestą, vis dar plūstančius maldininkus. Atvyksta pilnutėliai autobusai iš Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzukijos, Suvalkijos. Tikriausiai žmonių skaičius Lomžoje jau gerokai padvigubėjo ir gali siekti iki 130150 tūkst.
Didingas altorius pilkapis greta neįprastos raudonų plytų formos ir stiliaus Dievo Širdies bažnyčios. Tai betono, blizgančio metalo, akmens, juodžemio, žolės, žydinčių gėlių derinys. Visa ši iš tolo matoma dirbtinė kalvelė užtiesta dideliu raudonu kilimu. Centre platūs laiptai, iš šono mažesni. Aukščiausioje vietoje, ant pakylos, paauksuotas, purpuriniu aksomu apmuštas krėslas sostas Šventajam Tėvui. Nuo saulės iš viršaus jį dengia ilgas balto audeklo stogelis, vielų gijomis pritvirtintas prie bažnyčios viršūnės. Visiškai šalia šios aikštės geležinkelio stotis ir kažkoks statybinių medžiagų kombinatas. Vėjas, smėlį, dulkes žeria žmonėms į akis, ausis, nosį, burną. Kunigų, klierikų sutanos, vienuolių abitai kaip malūnininkų šėmi, pilki, balti, margi. Tik aikštelė, kur turi nusileisti Popiežiaus ir jo gausios palydos sraigtasparniai, vis laistoma ir laistoma. Keliolika ugniagesių mašinų ten supylė ne vieną dešimtį tonų vandens.
Kas 1015 minučių klierikai dulkių siurbliais valo altoriaus kilimą. Kai laikrodžio rodyklė artėja prie laiko, rodančio brangaus, laukiamo svečio atvykimą, baltomis kamžomis vilkintys jauni vyrukai labai kruopščiai apžiūri visus altoriaus kampus ir kampelius, žvakides, gėles, laiptelius, kėdes, kuriose jau sėdi apie 60 vyskupų.
Ar nėra kokio laidelio, kokio nors daiktelio, kuris keltų nors mažiausią įtarimą, sudarydamas pavojingą situaciją, grėsmę Popiežiui? Šventojo Tėvo apsaugai didžiausias dėmesys. Visi, kurie su specialiais leidimais žygiavome į C sektorių, turėjome praeiti pro kaip oro uostuose pastatytą kabiną, išberti į čia stovintį krepšį monetas, raktus, ženklelius, net ir kelnių diržą išsijuosti.
17.00 val. Varšuvos laiku (18.00 val. Lietuvos laiku) šimtatūkstantinė minia suūžia, subanguoja. Lyg miško medžių viršūnėlės virš žmonių galvų siūbuoja, mirga pasaulio valstybių nacionalinės vėliavėlės Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Ispanijos, JAV, Kolumbijos, Argentinos, Venesualos ir daugelio kitų šalių, kurių atstovai dalyvauja šiame jaudinančiame susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Įvairiomis kalbomis skamba sveikinimo šūksniai, aplink tūkstančiai Popiežiaus portretų. Visi atsistoja. Tolumoje, gal už puskilometrio, mirksėdami žaliomis ir raudonomis ugnelėmis, keldami didžiulį triukšmą, pasirodo spalvingi malūnsparniai. Ratu vienas po kito sukdami jie leidžiasi į parengtą aikštelę. Kuriame iš jų yra Šventasis Tėvas, belieka tik spėlioti. Pasirodo, jis skrido trečiuoju, paskutiniuoju amerikietišku Bel, kurį šios kelionės proga jam specialiai nupirko Lenkija.
O dar po 1520 min. Popiežiaus eskortas jau pasirodo aikštelėje. Šventasis Tėvas važiuoja viduriniu automobiliu. Priekyje du, pilni TV ir kino operatorių, už jų baltas, žemas, atviras automobilis, kuriame iš abiejų pusių, atsisukę veidais į minią, stovi kresni, petingi juodais kostiumais, su juodais akiniais vyrai Popiežiaus asmeninė apsauga. Tik po to palengva rieda turbūt vienintelis pasaulyje tokio tipo papamobilis, kaip lenkai vadina, kuriame, už neperšaunamo stiklo, permatomoje kabinoje, stovi baltai vilkintis Popiežius iškilmingai nusiteikęs, tiesus, truputį besišypsantis, tik jam būdingu rankos mostu sveikinantis ir laiminantis susirinkusius tikinčiuosius. Žmonės, džiaugsmingai skanduodami, rankomis mojuodami, giedodami, iš visos širdies sveikina brangų, mylimą, labai lauktą svečią.
Sunku žodžiais apsakyti ir aprašyti, kokia laime, tikėjimu, pagarba švytėjo Lenkijos ir Lietuvos maldininkų, iš kitų šalių atvykusių tikinčiųjų akys ir veidai, matant netoliese Popiežių, jaučiant jo artumą, girdint balsą, klausantis Šventojo Tėvo maldos, giesmės, pamokslo žodžių. Tai nepakartojama. Šis susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžoje užtruko gana ilgai, gal daugiau kaip tris valandas. Vakarop aptilo vėjas, nebekepino saulė. Žmonės, praleidę čia gerą pusdienį, nesijautė pavargę. Jie buvo be galo laimingi, galėję dalyvauti Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose, klausytis jo sakomo pamokslo, maldos žodžių, gauti palaiminimą. Visi skirstėsi tarsi dvasiškai aukštyn pakylėti, praturtėję, įgavę daug gėrio, tvirtybės, meilės Dievui, Bažnyčiai, artimui.
Lietuviška giesmė vilnija lenkų katedroje, lietuviškai aidi Popiežiaus palaiminimo žodžiai
Kitą dieną iškilmės persikėlė į Lomžos Šv. arkangelo Mykolo katedrą pačiame miesto centre. Jos buvo skiriamos iš visos Lietuvos suvažiavusiems, suplaukusiems šio krašto žmonėms. Aplink visur plazda Lietuvos trispalvės, kvepia gležnais berželiais, ąžuolų vainikais, katedra negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų, jų daug liko stovėti šventoriuje, aplinkinėse gatvėse. Susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo transliuojamas per miesto garsiakalbius, įrengtus prie Katedros ir centrinėse gatvėse. Mums, lietuviams, be galo malonu buvo girdėti Šventąjį Tėvą kalbant lietuviškai. Labai gražiai, aiškiai sklandžiai nuoširdų sveikinimo žodį atsigaunančiai Lietuvai, jos ryžtingiems žmonėms Popiežius tarė lietuvių kalba. Tai didelė pagarba visai lietuvių tautai, jos senajai kalbai, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.
Giedojo Vilniaus Arkikatedros choras. Pirmą kartą čia labai jausmingai ir pakiliai skambėjo Marija, Marija. Lietuvių maldininkai prie didžiojo altoriaus nešė dešimtis atminimo dovanų Popiežiui tautines lietuviškas juostas, lietuviško lino drobes, tautodailininkų medžio drožinius, paveikslus. Pirmose eilėse kartu su Vatikano kardinolais buvo mūsų kardinolas Vincentas Sladkevičius, Vilniaus, Kauno, Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios prelatai, monsinjorai, kanauninkai.
Iškilmingai gaudžiant vargonams, pasibaigus apeigoms, Popiežius ir jį lydintys aukšti Vatikano dvasininkai, Lenkijos ir Lietuvos vyskupai palengva pajudėjo prie išėjimo. Žmonės klaupdamiesi siekė pabučiuoti Popiežiaus žiedą, gauti Šventojo Tėvo palaiminimą. Ir man teko tokia laimė. Popiežius Jonas Paulius II ėjo greta kardinolo V. Sladkevičiaus, kuris jam kažką lenkiškai aiškino. Aš irgi judėjau su išeinančiais, buvau netoliese, tad ištraukęs mikrofoną visu ilgiu bandžiau įrašyti šio pokalbio fragmentus. Bet budrus apsaugininkas iš karto tai pastebėjo ir ranka trenkė per mano mikrofoną. Gerai, kad nesulaužė ar nesulankstė. Bet pats aš kaltas žurnalistai buvo perspėti, kad jokių interviu su Popiežiumi nedarytų, jokio fotografavimo ar įrašų iš arti nebandyti. Popiežiaus apsauga kiekviename žingsnyje, kiekvienoje vietoje labai skrupulingai ir profesionaliai rūpinosi ne tik Vatikano saugumo tarnybos vyrai, bet ir Lenkijos saugumiečiai. Todėl neteko girdėti, kad būtų įvykęs koks nors incidentas.
Jau Popiežiui sėdant į automobilį pradėjo lynoti, šiltas vasariškas lietus nuplovė visas miesto dulkes, atgaivino nuo karščių pailsusią žemę. Aš stebėjausi popiežiaus Jono Pauliaus II ištverme. Koks didelis fizinis ir dvasinis krūvis tenka šiam nejaunam, bet labai gerai atrodančiam žmogui. Kelionės lėktuvais, sraigtasparniais, automobiliais, vis naujas miestas, nauja bažnyčia, nauja aikštė...
Popiežiaus aukojamos šv. Mišios užtrunka dvi ar dvi su puse valandos. Ir visur laukia Šventojo Tėvo gyvo žodžio, šimtai, tūkstančiai trokšta iš jo rankų priimti Šv. Komuniją, gauti palaiminimą. Be to, juk dar vyksta oficialūs susitikimai su valstybių vadovais, Bažnyčių hierarchais, rengiami priėmimai. Ir taip visas devynias dienas ketvirtą kartą keliaujant po savo gimtąją Lenkiją.
Vilnius
© 2016 XXI amžius
|