|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kurs už mus kaltus kentėjai... (Veprių Kalvarijų nuskaidrinti...) Raimondas Guobis
Per šių metų Sekmines išsipildė mano troškimas būti šią didžią dieną Vepriuose ir tyro tikėjimo, maldos saldybės sustiprintam nueiti Veprių Kalvarijų kelią, matyti pavasario didybei po žiemos apmirimo prisikėlusį šilą, ąžuolų ir visų švelnia žaluma lapojančių medžių grožybę, prisispildyti Šventosios dvasios, kad nors ir verkdamas, negandų kamuojamas galėčiau apsišarvavęs atkakliu troškimu gėrio ir teisingumo keliu eiti. Lietaus dvasia Mums nereikėjo lietaus, žvarboko oro, bet kalbėjau apie tai, kad kuo prastesnis oras, tuo gilesnė atmintis ir didesnė garbė Dievui. Tai ir ištiko prakiuro dangus ir lietumi šventino iki vėlyvo popiečio. Bažnytėlės, Mergelės Marijos Rožančinės vardu paženklintos, ramybė, varpų naujumas, didelės ir blizgančios aukojusių geradarių vardų raidės. Žali berželiai prie kolonų, nuolat prasiveriančios durys, ir iš lietaus sutemų vis daugiau ir daugiau į maldų pasaulį įeinančiųjų. Kunigai Smagu buvo sutikti brolį pranciškoną kun. Julių Sasnauską, matyti, kaip rimti kostiumuoti vyrai, jautrios moterėlės subtiliai savo nuodėmių reikalus aptaria, girdėti paprastą bylojimą tarsi kalbėtųsi su bičiuliais apie tradiciją, jos svarbą, ritualus ir veiksmus, kurie nors ir iš įpročio atliekami didžiosios prasmės nepraranda. Jo moksladraugis, vietinis klebonas kun. Gintautas Naudžiūnas, nedidukas, kad ir ant didžiojo altoriaus pakylos stovėdamas veik už visus Komuniją priimančius mažesnis buvo. Nežinia Pasibaigus pamaldoms susibūrę prie durų laukėme, kada gi kas nors apie programoje apskelbtų Kryžiaus kelio pradžią praneš. Negirdėjome, vieno kito praeinančio klausėme, net uolus barzdočius, pamaldų metų rinkęs aukas, galva palingavo, ranka mostelėjo nežinąs, čia reikia klebono klausti... Priėjau prie bažnyčioje, tikriausiai sekretore triūsiančios, aukas priimančios, knygutes ir kompaktines plokšteles su Kalvarijų giesmėmis parduodančios močiutės. Ir ta nežinojo... Dėl nedidukės knygutės Kalvarijų vadovo kainos besiteiraujančioms moterims nuolankiai atsakinėjo, kad nieko nežinanti. Ši knygelė ir buvo pats tikriausias išsigelbėjimas. Perku, imu į rankas ir ja vadovaudamasis viliuosi savo svajonę kartu su kitais įgyvendinti. Lemtis Ir štai tuomet šventoriuje susitikau tarsi gerojo angelo pasiųstą Neringą vietinę, nuoširdžią, pamaldžią, gyvenimu ir tikėjimu džiugią moterį. Ji mane pirmoji pažino, prisiminė, kaip net du kartus buvome susitikę tikroje palaimoje siauruko muziejuje ir apie Veprių Kalvarijas kalbėjomės, kalbėjomės... Eisime kartu? Taip, ji žinanti Kryžiaus kelius, nuo pat vaikystės kasmet su didžia palaima ėjusi. Tad ir pajudėjome lietaus laiminami laimingos septyniukės paženklinta grupele. Pirmasis pagarbinimas, maldos prie didžiųjų bažnyčios durų, o tuomet į miestelį, į jaunu pavasariu švytinčius šilus. Žinojimas Kalvarijos Vepriuose įrengtos apie 1844 metus, panašios į esančias Vilniuje, tikintis, kad jos pelnys vilniškių ir žemaičiuose esančių Kristaus kančios kelių šlovę. Ir iš tiesų tai tapo viena iš reikšmingiausių liaudiškojo pamaldumo vietų Aukštaitijoje. Pokariu sovietų valdžia Kalvarijų kelią sunaikino, pasiliko tik bažnyčios šventoriuje esančios koplytėlės. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, Kalvarijos atstatytos ir su didžiu džiaugsmu apvaikščiojamos didžiausioje aukštaičių šventėje Sekminėse. Pasiryžimas O gerasis ir maloniausiasis Jėzau, štai aš puolu ant kelių prieš Tavo veidą ir su didžiausiu dvasios karštumu Tavęs prašau ir maldauju, kad teiktumeis į mano širdį įdiegti gyvą tikėjimą, viltį ir meilę, tikrą gailestį už savo nuodėmes ir tvirčiausią pasiryžimą pasitaisyti... Pirmoji stotis Tai paskutinės vakarienės vieta, maldavimas, nusižeminimo tarnystės plaunant mokiniams kojas atminimas, Eucharistijos dovanos suvokimas ir dvi giesmės Viešpaties angelas ir Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo. Tai Alyvų kalnas ir maldos suvokimas, naktis su išdavystės ir suėmimo kraupumu pažinimas, o mūsų lūpose ilga, ilga Visų Šventųjų Litanija. Kelias Manę greitai, vos vieną kitą maldą paskaitę praeiti pro koplytėles, jau po pirmosios buvome to švento vyksmo sugauti ir nedrįsome, tiesiog nenorėjome ką nors praleisti, troškome to švento kelio pažinimo ir išgyvenimo dovaną nuoširdžiai priimti. Per Cedrono upelį tiltu perėję kilome į kalną, po kojomis smulkių upelių tvanu žliaugė kelio smiltys, žavėjo dieviško jaunumo miško paveikslai, stori ąžuolai, pušys, smulkesni medeliai, paukščių balsai ir švelniai srūvantis iš debesynų vėsus lietus. Vartai Per siaurus vartus veda kelias išganymo link? Perėjęs upelį, pirmuosius Vandens vartus, Jėzus patenka pas vyriausiąjį kunigą Aną, kuris rūsčiai kaltina piktžodžiavimu, smogia į veidą. Kas iš mūsų esame nepatyrę panašių neteisybių? Siono vartai ir dar vienas įtakingas kaltintojas Kajafas bei valandos kalėjime... Kas yra tiesa? Poncijus Pilotas sprendžia Kristaus likimą, ginčijasi su fariziejais ir filosofiškai klausia: O kas yra tiesa? Ir mes galime vienas kito paklausti: Kas yra tiesa? Kas man tiesa, tau visai ne tiesa. Tikras yra tik teisingumas... Nerandąs jame kaltės. Kaltinamąjį lydime pas Erodą, išgyvename mūsų išganymo istoriją įveikiame net ketverius Naujojo miesto vartus, kol vėl susiduriame su Pilotu, išgirstame jo žodžius, nenorą pykdyti minią. Jėzus žiauriai nuplakamas, išjuokiant erškėčiais vainikuojamas ir su kryžiumi ant pečių išvaromas į mirties vietą Kaukolės kalną. Mirties kelio drama Tris kartus parkristi, krauju pasruvusiu veidu eiti miesto gatvėmis, kenčiant minios pasityčiojimo šūksnius, spjūvius, stumdymą, kumščiavimą... Tamsi minia, ištroškusi mirties to, kuris buvo kitoks, buvo nesuprastas, kalbėjo tai, kas buvo neįprasta... Kalno viršūnėje kareiviai nuplėšia pasmerktojo drabužius, dėl vertingos, vientisai numegztos tunikos lošimo kauliukais meta burtą. Kaukši plaktukai, stambūs, grubiai nukalti vinys skausmingai sminga į rankas, kojas Jėzus nukryžiuojamas. Virš galvos prikalama lenta su užrašu, kad čia žydų karalius: Jei tu žydų karalius, gelbėkis pats. Atlikta Ties XXXII stotimi išgyvename Jėzaus mirtį ir prašymą atleisti piktadariams, nes jie nežino, ką daro. Atlikta mes maldoje prašome, kad džiaugsmo spindulys užklystų į mūsų sielas šiandien ir mūsų mirties valandą. Giedame gražiausią sielvarto giesmę Verkite Dievo Angelai šventieji... Ja gėriuosi ir mąstau apie labiausiai gedėti privalantį jautriausią ir supratingiausią kūrinį žmogų. Mirtis Išgyvename suvokimą, kad Dievas miršta už mus didžiulėse kančiose. Karštis, dusulys, acte sumirkyta kempinė, abejingas romietis, kareivis, kuris pastebės mirties šešėlį ant Išganytojo veido, suvoks, kad blauzdikaulių laužyti nebereikia, tik smeigs ietimi į šoną. Atsivers žaizda, kraujas ir vanduo išsilies... Mes meldžiamės tamsioje, mirtimi alsuojančioje, niūriomis dekoracijomis koplyčioje, giedame Viešpaties Angelą. Su mumis tolyn eina dar viena moteris, supratusi, kad mes, pajutę Kristaus kančios paslaptis, iš kalnų sugrįžome... Kryžiaus atradimas Šv. Elena surado, kaip suradome ir mes, gal net tai, ką buvome primiršę, ko buvome benetenką. Nejaugi vėl mano gyvenimas iš sielvartingų pakalnių į išganingos vilties kalnus pakils, nejaugi būsiu išgelbėtas, nejaugi būsiu savo pašaukimą įvykdęs... Paskutinės maldos, kryžiaus ženklas, nuo kaktos nusileidęs žemyn, prie širdies, ir meilės pajauta, juk Šventoji dvasia šiandien į mūsų pasaulį nusileido, pripildė mus didis noras apkabinti, broliškai pabučiuoti kiekvieną, šioje lietaus ir maldų simfonijoje keliavusį kartu. Tai jautėme mes Daiva ir Petras iš Jonavos, mes, keturi svėdasiniai Rūta, Asta, Aldona kartu su manimi ir mūsų keliavedė Neringa. Savieji Neringos anyta Marijona priėmė mus kaip savus, prisimindama tarsi pirmapradės meilės artimui ir jaunesniems priesaiką, sakydama: Kas tik Sekminėse į mano tėvelio kiemą užsukdavo, tas ir būdavo sodinamas prie stalo. Tas buvo savas. Taip ir ji elgiasi, norėtų, kad per amžius šiuose namuose tik taip būtų. Saujelė savųjų brolis, pusseserės, vienas kitas kiek jaunesnis. Greitai pasijutome kaip savieji tarp savųjų, atvirai ėmėme šnekėtis, o po valandėlės ir uždainavome dainas aukštaitiškas, pačias gražiausias, kurių pynę užbaigėme kelionės daina Pilki keleliai. Tuomet kilome atsisveikinti, bet vis neišsiskyrėme. Dar aplankėme nuostabiausią gamtos padarą pirmapradį mišką, amžių paslaptyje snaudžiantį didžiulį akmenį Moką. Jei nežinai, paklauski Moką... Bendrystė Viskas praėjo, sugrįžome namo, pasinėrėme į gyvenimo bėgsmą, bet visgi širdyje pasiliko neišdylantis jausmas Sekminių dvasia pažymėta krikščioniška bendrystė. Ukmergės rajonas
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |