|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Likimai Kur pušynai ošia, kur širdys myli... 75-osioms kun. Pauliaus Racevičiaus (1908 12 1519331941 06 27) nužudymo metinėms
...kiekvienas džiaugsmas čia žemėje turi ašarą akyse, o kiekvienai ašarai yra džiaugsmo spindulys. Neieškok džiaugsmo pasaulio vieškeliuos, šokių salėse, restoranuose, alkoholyje, nuodėmės purve, žiaurume ir garbės troškime. Tu ten jo nerasi. Ieškok džiaugsmo ten, kur jis randamas: tiesiame pareigos kelyje, plačiame krikščioniškojo gyvenimo vieškelyje, lengvame tikėjimo ore, saulėtoj meilės žalumoje, sveikoj rimto darbo atmosferoj. Ten tu jį rasi. Žmogaus gyvenime nėra tokio vargelio, kuris neturėtų džiaugsmo spindulių. Gyvenimo džiaugsmo atstovė yra šypsena, o skausmo ašara... Šiais žodžiais 1941 m. birželio 22 d. šv. Mišių metu Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje į tikinčiuosius prabilo kun. Paulius Racevičius. Jau buvo pasklidusi baisi žinia apie prasidėjusį karą. Kunigas su jam būdingu užsidegimu pasakė pamokslą, net nenujausdamas, kad jam gyventi likę tik penkios dienos... Pamokslo pabaigoje kapelionas dar prisipažino, kad tikintieji jam teikė jėgų ir ištvermės, saldino gyvenimą, jų meilė padėjo jam eiti pašaukimo pareigas, ir paprašė kai kada maldoje jį prisiminti. Žemaičių vyskupystės muziejus 2014 metais už Lietuvos kultūros tarybos skirtas projektines lėšas įsigijo albumą, sudarytą 1927 metais Kauno kunigų seminarijos klieriko Pauliaus Racevičiaus. Jame yra daugiau kaip šimtas portretinių jo kurso draugų ir kitų seminaristų fotografijų. Pavarčius Elenchus omnium ecclesiarum (Katalikų žinynas) paaiškėja, kad 1928 metais II Kauno kunigų seminarijos kurse kartu su P. Racevičiumi mokėsi 44 seminaristai, o 1930 metais IV kurse net 58 seminaristai. Albume esančių fotografijų dedikacijos mielas drauge..., tikram žemaičiui..., gerajam draugui ir panašios rodo, kad klierikas Paulius seminaristų buvo gerbiamas ir mylimas. Regis, klieriko Pauliaus buvo pilna visur: ir seminarijos ceremoniarijus, ir choristas, ir pagalbininkas sunkiau besimokančiam, ir religinių organizacijų narys. Aktyviai dalyvavo gimtosios Laukuvos parapijos pavasarininkų draugijos veikloje, ypač daug dirbo su ateitininkais. Albume yra fotografijų, kuriose užfiksuotos kapeliono ekskursijos su Šėtos, Seredžiaus, Belvederio, Joniškio mokiniais po Lietuvą, įvairios talkos; mokslų baigimo proga (fotografijos publikuojamos www.limis.lt). Trumpai apibūdinti Joniškio gimnazijos kapelioną kun. Paulių Racevičių, jo asmenybę ir visą veiklą bei aplinkybes, kuriomis žuvo kunigas ir Joniškio bažnyčios patarnautojas Vladas Kaselis, yra neįmanoma. Buvę Joniškio gimnazijos auklėtiniai, daugiau ar mažiau bendravę su kapelionu, visi kaip vienas pabrėžia jo nuoširdumą, skleidusį atvirumo ir paprastumo dvasią. Jo veiklumas, pasiaukojimas, darbštumas ir ganytojiška veikla buvo nepaprastai glaudžiai susijusi su gimnazistais, ateitininkų bei religinio lavinimo būrelio nariais. Buvę gimnazistai ir nuotraukos iš albumo byloja kunigą Paulių buvus nedidelio ūgio, simpatišką, judrų, guvų, linksmą, vis besišypsantį, komunikabilų ir be galo paprastą. Išoriškai jis buvo visai nekunigiškas, jokio atsainumo ar pasipūtimo. Senose fotografijose turi atidžiai peržvelgti veidus, kad tarp gimnazistų atrastum kapelioną šviesiu, giedru veidu, spinduliuojančiu vidinę ramybę ir jautrumą. Jis mokėjo išklausyti, paguosti, mylėjo visus žmones, todėl ir jį visi mylėjo. Jis gerbė kiekvieną žmogų, Šį kunigą dar pamena jo mokiniai ir giminės. Iš vienuolikos užaugusių kunigo Pauliaus brolių ir seserų gyva yra tik sesuo Aniceta Liutkevičienė, gyvenanti Rietave. Ji prisiminė, kaip be galo jautrus, visus mylintis, judrus, itin žingeidus, mėgęs krėsti įvairiausias nepiktybiškas išdaigas vaikas, mokęsis gimnazijoje Rietave, baigęs Kražių Žiburio gimnaziją, atėjo pas mamą ir pasakė, kad nori būti kunigu. Katalikškoje šeimoje auginusi vaikus ir gal slapčia pasvajojusi apie sūnų kunigą, vis dėlto palingavusi galvą Mama tarė: Vaikeli, žinok, kad akmenį šuniui meta, o kunigui pataiko. Mažajai seseriai įstrigo brolio atsakymas: Mama, o kas yra neapkalbėtas. Pauliaus sprendimas tapti kunigu buvo netikėtas jį pažinojusiems laukuviškiams. Kaimynystėje gyvenusi daktarė su pašaipa, o gal pavydu, šnekėjo: Jeigu Racevičiukas taps kunigu, mano sūnus bus žydų rabinas. Ir 1933 m. balandžio 17 d. gavusi kvietimą į Laukuvos bažnyčioje švenčiamas pirmąsias kun. Pauliaus Racevičiaus šv. Mišias, ši kaimynė ateiti neišdrįso. Kunigo sūnėnas Linas Racevičius, gyvenantis Laukuvoje, prisiminė tėvus pasakojus, kad Poviliukas su visais gražiai sutaręs, pagelbėdavęs visada ir visur. Buvo žemaitiškai užsispyręs, atkakliai siekė aukštojo mokslo: 1929 metais baigė Kauno Metropolijos kunigų seminariją ir tais pačiais metais įstojo į VDU Teologijos-Filosofijos fakulteto Teologijos skyrių. Jį baigė 1935 m. birželio 14 d. Dar būdamas studentas 1933 metais įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Seredžių. Ten dirbo iki 1936 metų. Po to buvo paskirtas Šėtos vikaru ir vidurinės mokyklos (valstybinės progimnazijos) kapelionu. 1938 metų kovą buvo perkeltas į Joniškį. Gimnazijoje dėstė tikybą. Laiške seserims brolis Vacys rašė: Paulius buvo tas, kurs mums tik gero norėjo ir visiems padėjo..., kuris aukojosi, kad mes iš skurdo ir nežinios išeitumėm pasaulio vieškeliuosna. Jis man antras tėvas, kuris manimi daugiausia rūpinosi, kad nepametęs kelio ir nesugriovęs sveikatos išeičiau į žmones. Kunigo sesuo A. Liutkevičienė pasakojo, kad gausi šeima gyveno labai draugiškai, nors ir kukliai. Tėvas Vincas Racevičius buvo vedęs Emiliją Vėlavičiūtę (Vėliūtę) iš Treigių kaimo, Laukuvos valsčiaus, du kartus buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką, turėjo nusipirkęs žemės prie Laukuvos, pastatė namelius gausiai šeimynai. Be to Varniuose, prie Šv. Aleksandro bažnyčios, turėjo namą su sodu bei apie 1 ha žemės, viską 30 metų išnuomojo už 3000 litų (kam A. Liutkevičienė neatsiminė), nes iš gaunamų ūkio pajamų buvo sunku visus išlaikyti ir išmokslinti. Tad pradėjęs dirbti, Paulius šelpė jaunesnius brolius ir seseris kuo galėdamas. Įdomu, kad šeimoje buvo net trys dvynukų poros: Paulius ir Petras, Jonas ir Onutė (mirė netrukus po gimimo), Aniceta ir Bronislovas (tapęs kunigu (1920 05 311944 12 082003 07 15)). Dėl dviejų brolių kunigų mokytojai Anicetai Liutkevičienei (mokytojavo 19461993 metais) teko ne kartą nukentėti, bet ją labai palaikė vyras Antanas, irgi mokytojas. Kalbėjomės pas ją nameliuose, ramioje Žemaičių gatvėje Rietave, kur buvau pasodinta į kunigo Pauliaus kėdę, kurią parsivežė iš klebonijos Joniškyje. Garbaus amžiaus, smulkutė, nedidelio ūgio, panaši į brolius, guvi, puikiai viską prisimenanti ir noriai bendraujanti ponia Aniceta, pasakojo, kad net laiškus ir fotografijas bijojo laikyti, kad netektų paragauti karčios Sibiro duonos. Jų šeimai pasisekė išvengti tremties. Užklausus apie brolio Pauliaus mokslus ir šventimus, Aniceta pasakojo, kad nuvykti į šventimus Kaune jų šeima neturėjo galimybės. Nušvitusiu veidu pasakojo, kaip ruošėsi Primicijoms Laukuvoje 1933 m. balandžio 17 d. Buvo numatyta kun. Paulių į bažnyčią lydėti iš namų. Tačiau blogas oras neleido: lijundra, sniegas, lietus ir baisus vėjas. Bažnyčioje daug žmonių. Labai tylu. Pasigirsta švelnus Primicijanto tenoro balsas: Veni Creator Spiritus... Himno žodžius aidas lyg matomus ir girdimus nešė aukštais bažnyčios skliautais, o choras toliau tęsė pradėtą himną. Žmonės bažnyčioje suklupo, vieni šluostėsi ašaras, verkė, kiti net balsu raudojo. Šv. Mišių metu buvo miela, džiugu ir graudu, juk pirmas gausios šeimos narys palieka namus, su kuriuo buvo gera gyventi... sakė ponia Aniceta. Prisiminimais apie dėdę kunigą straipsnyje Žmonių meilės kunigas (XXI amžius, 2006 06 30, nr. 50) pasidalijusi dukterėčia Albina Racevičiūtė-Gadeikienė jį apibūdino buvus dvasios, grožio, užburiančio žodžio, jaunystės, energijos ir žmonių meilės kunigu. Buvęs Telšių kunigų seminarijos konfesarijus, dvasinis patarėjas ir ilgametis Klaipėdos parapijų klebonas monsinjoras Jonas Gedvila (19222013), kuris 1941 metais baigė Joniškio gimnaziją, su didžia pagarba prisiminė savo kapelioną Paulių Racevičių: kapelioną labai mylėjo jaunimas: jis noriai dirbo su ateitininkais, turėjo gražų balsą. 2013 metais Povilo Mataičio išleistoje knygoje Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje randami daugelio kapeliono mokinių atsiminimai, fotografijos iš asmeninių archyvų ir net kapeliono sakytas paskutinis pamokslas 1941 m. birželio 22 d., kurį perdavė buvusi kapeliono auklėtinė Elena Tamulytė. Skaitytojų dėmesiui keletas buvusių kapeliono P. Racevičiaus auklėtinių atsiminimų ir fotografijų. Moksleivių ateitininkų organizacija ir jos veikla gimnazijose buvo uždrausta, bet veikė slaptai gimnazijos kapelionų vadovaujama. Daugelis gimnazijos vadovų nekreipė į tai dėmesio, nes ateitininkai moksleiviai buvo drausmingi, gerai mokėsi, dalyvaudavo religinių būrelių veikloje. Bet buvo vadovų, kurie neturėdami kvalifikacijos ir norėdami pasižymėti pernelyg geru vadovavimu, ėmėsi griežtų priemonių. Taip buvo Šėtoje ir Joniškyje. 1937 metų vasarą Tytuvėnuose buvo organizuota ateitininkių mergaičių stovykla. Joje dalyvavo Šiaurės Lietuvos, Žemaitijos ir Aukštaitijos gimnazijų mergaitės. Iš Joniškio gimnazijos keturios. Sužinojus tuometinei gimnazijos vadovybei visos moksleivės buvo nubaustos, o viena net pašalinta (gimnazijos penktokė Emilija Kazlauskaitė-Tarvidienė, fotografijoje šalia kapeliono iš kairės). Su kunigu kapelionu teko bendrauti kaip ateitininkui tada, kai dar mokiausi gimnazijoje. Tuo metu ateitininkai nepaprastai suaktyvėjo, nes kunigas Racevičius buvo labai veiklus, populiarus vadovas. Visur jo buvo pilna, o moksleiviai nepaprastai jį mėgo. Kunigas P. Racevičius buvo vienas pačių populiariausių kapelionų, kuriuos man buvo lemta sutikti. Apie kunigą Povilą Racevičių ir šiandien nešiojuosi pačius šviesiausius atsiminimus (Jonas Algirdas Antanaitis, 2006 05 20, Vilnius, joniškiečių draugijos Sidabra popietė. Užrašė P. Mataitis). Greičiausiai paveiktas kapeliono auklėjimo ir įkvėptas jo pamokslų Joniškio jaunimas bei gimnazistai pirmąją sovietinę okupaciją pasitiko susitelkę ir tautiškai susipratę: po pamaldų gimnazistai iš bažnyčios vieninga kolona, garsiai traukdami Lietuva brangi pajudėjo miesto aikšte. Tai buvo didžiulis akibrokštas naujai tarybinei tvarkai ir uoliems tarybiniams aktyvistams. Pirmosios sovietinės okupacijos metu kapelionas nenutraukė ryšių su jaunimu, todėl naujos tvarkos skleidėjų buvo ypač nekenčiamas, jų manymu, ideologiškai labai pavojingas. Visuomet pasuksiu ten, kur pušynai ošia, kur širdys myli... Taip atsisveikindamas paskutinį kartą kalbėjo kun. Paulius Racevičius savo seserims Bronislavai ir Anicetai, aplankęs jas Švenčionėliuose, netrukus iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Ten tuo metu geležinkelio stoties bufete dirbusi Aniceta Racevičiūtė-Liutkevičienė prisimena į rytus iš Švenčionėlių išsiųstus 90120 ešelonų su tautiečiais... Likus penkioms dienoms iki žūties, 1941 m. birželio 22 d., Krikšto sakramentą suteikė šešiems mažiesiems joniškiečiams. Uoliai atlikęs pareigas, frontui artėjant prie Joniškio ir už klebonijos lango sprogus artilerijos sviediniui, kun. P. Racevičius ir patarnautojas V. Kaselis pasitraukė į kaimą pas ūkininką Laurinaitį, gyvenusį netoli vieškelio, Kriukų link. Pas šį ūkininką dažnai rinkdavosi ateitininkai, tad mielai buvo priglaustas. Po kelių dienų, frontui nuslinkus į rytus, nutarė grįžti. ...Gal susirinksiu nuotraukas, nuo pražūties išgelbėsiu pačias vertingiausias knygas, kalbėjo kapelionas savo auklėtinei Juozapatai Laurinaitytei-Gedvilienei. Į Joniškį išsiskubino kartu su V. Kaseliu, kuris išgyveno dėl paliktų mažamečių dukrų. Netrukus sutiko paskutinį NKVD sunkvežimį, jame sėdėjo ir traukiančius per laukus kunigą bei patarnautoją atpažinęs įskundė asmuo, kuriam kapelionas ne kartą pagelbėjo skolindamas pinigus... Abu buvo įsodinti į mašiną, nesijautė nusikaltę, tad nesipriešino. A. Liutkevičienė prisiminė, kad vėliau broliui Bronislovui Joniškyje pakalbinus įtariamąjį skundiką, šis, iš pradžių laikęsis labai įžūliai, prabilus apie įskųstą ir nužudytą kun. Paulių Racevičių, labai išsigando ir pabėgo. Žvyrduobėse netoli Kriukų kaimiečiai netrukus rado nušautus du vyrus, neatpažino, tad palaidojo, kaip nežinomus. Vėliau išsiaškinus, kad tai kapeliono ir bažnyčios patarnautojo palaikai, po poros mėnesių abu buvo perlaidoti Joniškio bažnyčios šventoriuje. Kas galėjo būti jų egzekucijos liudytojais, sunku ir įsivaizduoti, bet joniškiečiai kalbėjo ir apie tai... Ir šiandien sunku suvokti, kodėl nužudytas kapelionas buvo rastas apvilktas pasaulietiniais rūbais o V. Kaselis su sutana. Tai žudikų patyčios, ar už to slypėjo kokie kiti sumetimai. Matyt, kunigas Paulius nujautė pavojų, nes su draugu kun. Juozapu Armonu susitarė, kad jeigu aš žūsiu, tu man pamokslą pasakysi, o jei tu aš tau pasakysiu. Sesuo Aniceta, dar net nežinodama apie mylimo brolio žūtį, sapne matė nužudytus du jaunus vyrus. Tik brolio veidą dengė balta skarelė... Vėliau, pamačiusi karstuose gulinčių kankinių nuotrauką, prisiminė ir savo sapną. Apie brolio žūtį laišku 1941 m. liepos 28 d. sesėms pranešė brolis Vacys. Šiuo laišku turiu patvirtinti naujieną-žinią, girdėtą ar matytą laikraščiuose, žinią, kuri mūsų gausią šeimynėlę sukrečia iš pačių širdies gelmių, nes netekome nario, kuris tvirtybės ir moralinio pajėgumo simbolis. Mūsų Paulius jau prieš mėnesį (VI. 27) paskutinį kartą pasakė tekančiai saulei sudie, tą dieną paskutinį kartą kvėpavo parako persunktą orą ir paskutinį karą grožėjosi pasaulio žmonėmis, kuriuos taip mylėjo. Kraujo keršto persunkta bolševikų širdis nepraėjo pro Paulių ir jų švininės kuliplos užmigdė jį amžinai. Mokytojos Anicetos skruostu nuriedėjusi ašara ir drebantis balsas išdavė didžiulį skausmą, kuris nenurimo per tuos 75 metus, kai pasiekė žinia apie brolio žūtį. Broli, kunige Pauliau, mes visada su Tavimi, kol užges paskutinis mūsų gausios šeimos narys. Melsime, kad Dangiškasis Teisėjas priimtų mūsų maldas, laimintų Tėvynę ir visas tautas. Jubiliejinių 2000 m. gegužės 7 d. Romoje popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX amžiaus tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX amžiaus tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai. Sąraše įrašyta ir Joniškio gimnazijos kapeliono kun. Pauliaus Racevičiaus pavardė. 2006 metais joniškiečių draugijos Sidabra nariai raštu kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, prašydami įtraukti kun. P. Racevičių į XX amžiaus Lietuvos kankinių sąrašą ir vylėsi, kad jų pastangos padės užvesti jo beatifikacijos bylą. Birželio 27 dieną sukako 75 metai, kai jauną, energingą, ypač visų mylimą ir gerbiamą kunigą pakirto okupanto paleistos kulkos. Tai buvo asmenybė, kuriai atsiskleisti sukliudė raudonasis teroras. Labai svarbu išlaikyti gyvą atminimą apie Žemaitijos žemės sūnų, kilusį iš Laukuvos parapijos, Dievo tarnystei šeimos atiduotą pirmgimį, apie jo atsidavimą Dievui, Bažnyčiai, Tautai, žmonėms ir ypač jaunimui, į kurio gyvenimą įpylė šildantį savo šviesos lašą, pasėjo savo besąlygiškos meilės grūdą Dievui ir Tėvynei. Jo prasmingas gyvenimo kelias, gyvybė, paaukota už idealus, yra geras ir įkvepiantis pavyzdys visai Lietuvai, jos jaunimui. ...Kiekvienas žmogus siekia idealų. Nepamirškite, kad idealų istorijoj tėra tik du, kurie patvariausi ir seniausi: Religijos ir Tautybės. Religijos idealas yra Bažnyčios ugdomas, tautybės idealą reikia kultivuoti patriotizmu. Religijos žibintas yra Evangelija, Tautybės mūsų trispalvė Vėliava. Laikydami ištikimai Evangeliją vienoj rankoj, o savo tautos Vėliavą kitoj, keliaukime gyvenimo taku... (ištrauka iš kun. P. Racevičiaus pamokslo, 1941 06 22). Parengė Alma Būdvytienė, Fotografijos iš Lino Racevičiaus ir Anicetos Liutkevičienės asmeninių archyvų
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |