2016 m. liepos 1 d.    
Nr. 26
(2194)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Bažnyčios solidarumas su broliais ukrainiečiais

Apie Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vizitą Ukrainoje

Mindaugas Buika

Kardinolas Pietras Parolinas
sveikinasi su Ukrainos rytų
katalikų dižiuoju arkivyskupu
Sviatoslavu Ševčiuku

Reikšdamas popiežiaus Pranciškaus solidarumą su nuo karinio konflikto kenčiančia Ukraina, toje Rytų Europos šalyje lankėsi jo artimas bendradarbis, Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Gana ilgo, beveik visą savaitę (birželio 15–20 dienomis) trukusio vizito metu jis pabuvojo trijuose miestuose: sostinėje Kijeve, katalikybės centre Lvove ir netoli separatistų kontroliuojamo Donbaso esančiame Zaporožės mieste. Kaip tik jame įkurtos pagrindinės rūpinimosi pabėgėliais institucijos ir veikia Zaporožės augziliaro vyskupo Jano Sobilo vadovaujamas komitetas „Popiežius Ukrainai“, kuris tvarko Šventojo Tėvo iniciatyva Europos katalikų suaukotas lėšas, skirtas humanitarinei paramai.

Nuo Zaporožės pradėjęs oficialų vizitą, kardinolas P. Parolinas ten nuoširdžiai bendravo ir guodė Ukrainos „Caritas“ globojamus pabėgėlius. Lvovo mieste jis svečiavosi po sovietmečio persekiojimų atsikūrusiose Katalikų Bažnyčios institucijose, aplankė vienintelį visoje posovietinėje erdvėje veikiantį katalikų universitetą, susitiko su gausia seminaristų bendruomene, palaimino aikštę, kurioje statoma nauja bažnyčia, dedikuota prieš 15 metų Ukrainą aplankiusiam šv. Jonui Pauliui II. Kijeve kardinolas P. Parolinas aplankė ukrainiečiams brangias simbolines vietas – Maidano aikštę, „Holodomoro“ muziejų, nežinomo kario memorialą, susitiko su Ukrainos valstybės ir Bažnyčių vadovais, celebravo Sekminių pamaldas, kurios, pagal Rytų krikščionių kalendorių buvo švenčiamos birželio 19 dieną.


Lietuvoje lankosi didysis Penitenciaras

Birželio 27–liepos 1 d. Lietuvoje lankosi Apaštalinės penitenciarijos vadovas – Didysis penitenciaras kard. Mauras Piačensa (Mauro Piacenza). Birželio 27–28 dienomis Vilniuje, o birželio 30–liepos 1 dienomis Kaune garbus svečias kunigams skaito paskaitų ciklus apie Atgailos sakramentą, Švč. Jėzaus Širdies svarbą nuodėmklausių formacijoje, nuodėmklausio kaip Dievo gailestingumo liudininko tarnystę, Gailestingumo ir tiesos santykį Atgailos sakramento kontekste, Apaštalinės penitenciarijos tribunolą ir kitomis temomis.

Birželio 27-osios ryte Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje Didįjį penitenciarą kard. M. Piačensa pasveikino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Drauge arkivysk. G. Grušu paskaitų klausėsi kard. Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis ir 68 kunigai iš Vilniaus arkivyskupijos, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijų bei įvairių vienuolijų. Vėliau seminarijos koplyčioje drauge su garbiu svečiu ir vyskupais Eucharistiją šventė seminarijos rektorius kun. Hansas Frydrichas Fišeris (Hans Friedrich Fischer) CO ir į renginį atvykę kunigai. Kard. M. Piačensą kelionėje lydi jo asmeninis sekretorius mons. Lubomiras Velnicas (Lubomir Welnitz).


Mintys po „Brexit“

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievas sukūrė žmogui protą – mąstymo galią, kad jis, galvodamas apie kilnius dalykus (Fil 4, 8), mylėtų Jį ir artimą protu ir visu gyvenimu (Mk 12, 29 – 31), ir po šio gyvenimo pabaigos būtų vertas „akis į akį“ išvysti Tą, kuris savo mylimu kūriniu rūpinosi labiau nei jam kartais atrodydavo. Taigi žmogaus egzistencinis tikslas – pažinti Dievą ir patenkinti visus Jo lūkesčius. O kai asmuo Dieve atranda save, atranda viską: savo prasmę, tikslą, pašaukimą, ramybę, laimę... Štai kodėl mums visą gyvenimą reikia ieškoti tiesos, kad, joje atradę laisvę kilniai mylėti, protingai kurti ir prasmingai gyventi bei numirti, galėtume, peržengę amžinybės slenkstį, iš širdies gelmių atsidusti ir tarti visko Šeimininkui: „Ačiū, Viešpatie, kad mane pašaukei iš nebūties į Gyvenimą!“ Tačiau žmogus, kuris yra pilnas savo netikrojo „aš“, ir jam atrodo, kad jis yra laisvas, nes gali elgtis taip, kaip tik užsigeidžia, ir jo asmeninė nuomonė bei patirtis yra aukščiausias šios tikrovės vertinimo matas, deja, atsiduria savų iliuzijų nelaisvėje ir nėra pajėgus priimti gelbstintį transcendentinės malonės spindulį. Moralė be malonės – namas be pamatų ir medis be šaknų. Kai didžioji vartotojiškos visuomenės dalis nepažįsta savo tikrojo „aš“ ir atitrūksta nuo krikščionybės šaknų, netenka tinkamiausio visų gyvenimo įvykių vertinimo kriterijaus – įžvalgaus ir toliaregiško mąstymo, grindžiamo dieviško Apreiškimo tiesa, kurios šviesa padeda demaskuoti etinio reliatyvizmo melą. Popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus ne kartą yra perspėję apie nukrikščionėjimo ir reliatyvizmo, kurie, ignoruodami Evangelijos tiesą, laikosi perdėm subjektyvaus bei tikrovę iškreipiančio tiesos suvokimo, pavojus. Tikėjimo šviesoje vertinant vadinamojo „Brexit“ referendumo rezultatus pastebėtina, kad Didžiojoje Britanijoje (beje, kai ir daugelyje šalių) yra išplitęs individualistinio mąstymo virusas, kai žmonės, perfrazuojant rašytoją Claudio Miną, „užuot tiesą stengtųsi atskirti nuo melo bei fantazijos, ir taip galėtų tikslingai planuoti savo veiksmus, deja, pasiduoda nepateisinamai vaikiško iracionalumo pagundai“. Taigi, kai žmonių sąmonėje objektyviam ir toliaregiškam mąstymui nebelieka vietos, atsiranda destrukcija ir savigriova.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija