Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Bažnyčios solidarumas su broliais ukrainiečiais

Apie Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vizitą Ukrainoje

Mindaugas Buika

Kardinolas Pietras Parolinas sveikinasi su Ukrainos rytų katalikų dižiuoju arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku

Reikšdamas popiežiaus Pranciškaus solidarumą su nuo karinio konflikto kenčiančia Ukraina, toje Rytų Europos šalyje lankėsi jo artimas bendradarbis, Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Gana ilgo, beveik visą savaitę (birželio 15–20 dienomis) trukusio vizito metu jis pabuvojo trijuose miestuose: sostinėje Kijeve, katalikybės centre Lvove ir netoli separatistų kontroliuojamo Donbaso esančiame Zaporožės mieste. Kaip tik jame įkurtos pagrindinės rūpinimosi pabėgėliais institucijos ir veikia Zaporožės augziliaro vyskupo Jano Sobilo vadovaujamas komitetas „Popiežius Ukrainai“, kuris tvarko Šventojo Tėvo iniciatyva Europos katalikų suaukotas lėšas, skirtas humanitarinei paramai.

Nuo Zaporožės pradėjęs oficialų vizitą, kardinolas P. Parolinas ten nuoširdžiai bendravo ir guodė Ukrainos „Caritas“ globojamus pabėgėlius. Lvovo mieste jis svečiavosi po sovietmečio persekiojimų atsikūrusiose Katalikų Bažnyčios institucijose, aplankė vienintelį visoje posovietinėje erdvėje veikiantį katalikų universitetą, susitiko su gausia seminaristų bendruomene, palaimino aikštę, kurioje statoma nauja bažnyčia, dedikuota prieš 15 metų Ukrainą aplankiusiam šv. Jonui Pauliui II. Kijeve kardinolas P. Parolinas aplankė ukrainiečiams brangias simbolines vietas – Maidano aikštę, „Holodomoro“ muziejų, nežinomo kario memorialą, susitiko su Ukrainos valstybės ir Bažnyčių vadovais, celebravo Sekminių pamaldas, kurios, pagal Rytų krikščionių kalendorių buvo švenčiamos birželio 19 dieną.

Mintys po „Brexit“

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievas sukūrė žmogui protą – mąstymo galią, kad jis, galvodamas apie kilnius dalykus (Fil 4, 8), mylėtų Jį ir artimą protu ir visu gyvenimu (Mk 12, 29 – 31), ir po šio gyvenimo pabaigos būtų vertas „akis į akį“ išvysti Tą, kuris savo mylimu kūriniu rūpinosi labiau nei jam kartais atrodydavo. Taigi žmogaus egzistencinis tikslas – pažinti Dievą ir patenkinti visus Jo lūkesčius. O kai asmuo Dieve atranda save, atranda viską: savo prasmę, tikslą, pašaukimą, ramybę, laimę... Štai kodėl mums visą gyvenimą reikia ieškoti tiesos, kad, joje atradę laisvę kilniai mylėti, protingai kurti ir prasmingai gyventi bei numirti, galėtume, peržengę amžinybės slenkstį, iš širdies gelmių atsidusti ir tarti visko Šeimininkui: „Ačiū, Viešpatie, kad mane pašaukei iš nebūties į Gyvenimą!“ Tačiau žmogus, kuris yra pilnas savo netikrojo „aš“, ir jam atrodo, kad jis yra laisvas, nes gali elgtis taip, kaip tik užsigeidžia, ir jo asmeninė nuomonė bei patirtis yra aukščiausias šios tikrovės vertinimo matas, deja, atsiduria savų iliuzijų nelaisvėje ir nėra pajėgus priimti gelbstintį transcendentinės malonės spindulį. Moralė be malonės – namas be pamatų ir medis be šaknų. Kai didžioji vartotojiškos visuomenės dalis nepažįsta savo tikrojo „aš“ ir atitrūksta nuo krikščionybės šaknų, netenka tinkamiausio visų gyvenimo įvykių vertinimo kriterijaus – įžvalgaus ir toliaregiško mąstymo, grindžiamo dieviško Apreiškimo tiesa, kurios šviesa padeda demaskuoti etinio reliatyvizmo melą. Popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus ne kartą yra perspėję apie nukrikščionėjimo ir reliatyvizmo, kurie, ignoruodami Evangelijos tiesą, laikosi perdėm subjektyvaus bei tikrovę iškreipiančio tiesos suvokimo, pavojus. Tikėjimo šviesoje vertinant vadinamojo „Brexit“ referendumo rezultatus pastebėtina, kad Didžiojoje Britanijoje (beje, kai ir daugelyje šalių) yra išplitęs individualistinio mąstymo virusas, kai žmonės, perfrazuojant rašytoją Claudio Miną, „užuot tiesą stengtųsi atskirti nuo melo bei fantazijos, ir taip galėtų tikslingai planuoti savo veiksmus, deja, pasiduoda nepateisinamai vaikiško iracionalumo pagundai“. Taigi, kai žmonių sąmonėje objektyviam ir toliaregiškam mąstymui nebelieka vietos, atsiranda destrukcija ir savigriova.

Paminėjo Vilkaviškio vyskupijos 90-metį

Po šv. Mišių Vilkaviškio vyskupijos Katedroje – bendra dvasininkų ir valdžios atstovų nuotrauka

Birželio 11–12 dienomis atviros Vilkaviškio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros Gailestingumo jubiliejaus durys kvietė vyskupijos parapijų jaunimą ir kiekvieną žmogų pabūti maldos bendrystėje su Dievu, su tikėjimo broliais ir sesėmis ir kartu patirti, išgyventi bei švęsti vyskupijos 90-mečio jubiliejų.

Sekmadienio Sumos šv. Mišioms vadovavo vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupijos kapitulos nariai, kelių parapijų kunigai. Smagu buvo girdėti dar tvirtą tik keletu mėnesių už vyskupiją jaunesnio vyskupo emerito Juozo Žemaičio MIC balsą. Pasak vyskupo R. Norvilos, jubiliejų švęsti parinko prasmingą datą – vyskupijos globėjo šv. Antano Paduviečio šventės (birželio 13-osios) išvakares, kad dalyvaujantys giliau susipažintų su šio šventojo gyvenimu. Beje, vasaros laikas palankus sukviesti kuo daugiau žmonių iš visų, net atokesnių vyskupijos parapijų.

Pėsčiomis su kryžiumi – abipus Nemuno

Maldininkai išlipa iš kelto „Vilkynė“

Prašant Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui maldininkų grupė, vadovaujama Gintaro Naudžiūno, nuo birželio 5-osios keliauja pėsčiomis su kryžiumi ir Jėzaus gailestingumo paveikslu iš Klaipėdos į Lenkiją, Krokuvą, kur liepos 28-ąją prasidės Pasaulinės jaunimo dienos. Birželio 20-ąją maldininkų grupė, rytą išėjusi iš Babtų, apie pietus pasiekė Vilkiją. Čia veikia keltas per Nemuną „Vilkynė“, kuris maldininkus perkėlė į kairįjį upės krantą. Juos, atvykusius į Pavilkijį, kuris yra Kretkampio parapijoje, aptarnaujamoje Lėkėčių klebono, pasitiko kun. Audrius Kurapka su būreliu lekėtiškių ir grupe vietinių gyventojų. Prie kelto kryžių, Jėzaus Gailestingumo paveikslą ir statulėlę nešti paėmė Lekėčių ir Kretkampio parapijiečiai. Į pagalbą nešti kryžių atėjo ir klebonas Audrius. Visi procesijos dalyviai giedodami patraukė Lekėčių link, maršrutu Pavilkijys–Mikytai–Tirmėnai–Rūdšilio giria–Lekėčiai. Atstumas – apie 8 kilometrai. Pakeliui maldininkai matė gražius vaizdus, tvarkingas sodybas, o ypač gaivino kvepiantis Rūdšilio miško oras. Visi atsigavo sustoję miške ir atsigėrę gaivaus Didžiojo šaltinio vandens. Kai kas apsiprausė veidus ir pasijuto atgavę energiją. Stabtelėjimas ir atokvėpis prie šaltinio visus atgaivino ir maldininkai keliavo toliau. Netrukus atėjo į Lekėčius, o Šv. Kazimiero bažnyčioje kun. A. Kurapka 18 val. aukojo šv. Mišias. Gražiai skambėjo „Jėzaus širdie švenčiausia, dėl mūsų atverta...“ Po šv. Mišių klebonas Audrius visus maldininkus pakvietė į kleboniją vakarieniauti. Pasistiprinę visi pakviesti nakvoti Lekėčių pagrindinės mokyklos sporto salėje. Čia maldininkai galėjo išsimaudyti. Kitos dienos rytą, 7 val., vėl aukotos šv. Mišios bažnyčioje, o po jų maldininkai palydėti į Lukšių parapiją. Bažnyčios varpas maldininkus sutiko ir išlydėjo. Toliau jie keliavo į Lukšius. Šiandien yra jau Lenkijos teritorijoje.

Žygis pėsčiomis kunigo pėdsakais

TURGELIAI–RUDAMINA–SUDERVĖ–MAIŠIAGALA.

Drauge su visais keliauja vyskupas Arūnas Poniškaitis

Birželio 10–12 dienomis vyko ketvirtasis daugiau apie 50 km ilgio piligriminis žygis pėsčiomis mons. Juzefo Obrembskio (1906 03 19–1932 06 12–2011 06 07) pėdsakais iš Turgelių į Maišiagalą. Šiemet, popiežiui Pranciškui paskelbus Gailestingumo metus, piligrimus lydėjo šūkis „Gailestingumas neturi ribų“. Vienas iš ketvirtosios piligriminės kelionės pagrindinių tikslų – propaguoti krikščioniškąsias vertybes ir idėjas, kuriomis gyvenime vadovavosi Vilniaus krašto patriarchas, šviesaus atminimo kunigas, ilgametis Maišiagalos klebonas mons. Juzefas Obrembskis, atiduoti pagarbą ganytojui ir būti įkvėptiems jo gyvenimo pavyzdžio.

Piligrimų kelias prasidėjo birželio 10-ąją, penktadienį, šv. Mišiomis Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Joms vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, koncelebravo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų parapijų dvasininkai. Pamoksle vyskupas pabrėžė, kad visi mes esame kaip viena keliaujanti link Dievo šeima, kvietė kartu atpažinti tą didelį turtą, kuris yra Dievo Gailestingumo kultas. Susirinkusieji meldė Dievo malonės, taikos bei sėkmingos kelionės. Ne vienas piligrimas pasinaudojo galimybe prieš žygį apsivalyti sielą ir atlikti išpažintį.

Likimai

Kur pušynai ošia, kur širdys myli...

75-osioms kun. Pauliaus Racevičiaus (1908 12 15–1933–1941 06 27) nužudymo metinėms

Kun. Paulius Racevičius. Fotografas J. Fišeris, Joniškis. ŽVM GEK-3148/1. www.limis.lt

„...kiekvienas džiaugsmas čia žemėje turi ašarą akyse, o kiekvienai ašarai yra džiaugsmo spindulys. Neieškok džiaugsmo pasaulio vieškeliuos, šokių salėse, restoranuose, alkoholyje, nuodėmės purve, žiaurume ir garbės troškime. Tu ten jo nerasi. Ieškok džiaugsmo ten, kur jis randamas: tiesiame pareigos kelyje, plačiame krikščioniškojo gyvenimo vieškelyje, lengvame tikėjimo ore, saulėtoj meilės žalumoje, sveikoj rimto darbo atmosferoj. Ten tu jį rasi. Žmogaus gyvenime nėra tokio vargelio, kuris neturėtų džiaugsmo spindulių. Gyvenimo džiaugsmo atstovė yra šypsena, o skausmo – ašara...“

Šiais žodžiais 1941 m. birželio 22 d. šv. Mišių metu Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje į tikinčiuosius prabilo kun. Paulius Racevičius. Jau buvo pasklidusi baisi žinia apie prasidėjusį karą. Kunigas su jam būdingu užsidegimu pasakė pamokslą, net nenujausdamas, kad jam gyventi likę tik penkios dienos... Pamokslo pabaigoje kapelionas dar prisipažino, kad tikintieji jam teikė jėgų ir ištvermės, saldino gyvenimą, jų meilė padėjo jam eiti pašaukimo pareigas, ir paprašė kai kada maldoje jį prisiminti.