Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Bažnyčios solidarumas su broliais ukrainiečiais

Apie Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vizitą Ukrainoje

Mindaugas Buika

Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vadovaujamos delegacijos pokalbis su Ukrainos prezidentu Piotru Porošenka

Kardinolas Pietras Parolinas sveikinasi su Ukrainos rytų katalikų dižiuoju arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku

Kardinolas Pietras Parolinas draugiškai bendrauja su skirtingo amžiaus ukrainiečiais katalikais

Vatikano valstybės sekretoriaus susitikimas su Ukrainos katalikų seminaristais Lvove

Reikšdamas popiežiaus Pranciškaus solidarumą su nuo karinio konflikto kenčiančia Ukraina, toje Rytų Europos šalyje lankėsi jo artimas bendradarbis, Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Gana ilgo, beveik visą savaitę (birželio 15–20 dienomis) trukusio vizito metu jis pabuvojo trijuose miestuose: sostinėje Kijeve, katalikybės centre Lvove ir netoli separatistų kontroliuojamo Donbaso esančiame Zaporožės mieste. Kaip tik jame įkurtos pagrindinės rūpinimosi pabėgėliais institucijos ir veikia Zaporožės augziliaro vyskupo Jano Sobilo vadovaujamas komitetas „Popiežius Ukrainai“, kuris tvarko Šventojo Tėvo iniciatyva Europos katalikų suaukotas lėšas, skirtas humanitarinei paramai.

Nuo Zaporožės pradėjęs oficialų vizitą, kardinolas P. Parolinas ten nuoširdžiai bendravo ir guodė Ukrainos „Caritas“ globojamus pabėgėlius. Lvovo mieste jis svečiavosi po sovietmečio persekiojimų atsikūrusiose Katalikų Bažnyčios institucijose, aplankė vienintelį visoje posovietinėje erdvėje veikiantį katalikų universitetą, susitiko su gausia seminaristų bendruomene, palaimino aikštę, kurioje statoma nauja bažnyčia, dedikuota prieš 15 metų Ukrainą aplankiusiam šv. Jonui Pauliui II. Kijeve kardinolas P. Parolinas aplankė ukrainiečiams brangias simbolines vietas – Maidano aikštę, „Holodomoro“ muziejų, nežinomo kario memorialą, susitiko su Ukrainos valstybės ir Bažnyčių vadovais, celebravo Sekminių pamaldas, kurios, pagal Rytų krikščionių kalendorių buvo švenčiamos birželio 19 dieną.

Humanitarinė misija pabėgėliams

Apžvelgiant Vatikano valstybės sekretoriaus išsakytas mintis, ypatingą dėmesį norisi skirti kalbai Zaporožėje, kur jis inauguruodamas popiežiaus Pranciškaus humanitarinę misiją, sakė, kad tą šalį ištikusi tragedija kelia užuojautą su pareiga padėti ne tik Apaštalų Sostui ir Europos katalikams, bet visiems geros valios žmonėms. „Šioje dramatiškoje situacijoje mes pirmiausia turime melstis už taiką, o po to veikti Dievo Vardu, būdami artimi tiems, kurie dėl smurto viską prarado, netgi turėjo patirti brolių ir seserų žūties skausmą“, – sakė kardinolas P. Parolinas. Jis sakė, kad ne tik fizinė ir materialinė žala, bet ir psichologinio pobūdžio traumos suardė kasdienį daugybės žmonių gyvenimą, pradedant nebuvimu galimybių išlaikyti savo šeimas. Kaip tik dėl to popiežius Pranciškus šiais Gailestingumo metais balandžio 24 dieną paskelbė aukų rinkliavą Ukrainai, kreipdamasis į Europos tikinčiųjų bendruomenes tokiai konkrečiai solidarumo raiškai. Pritarimas buvo visuotinis ir tai suprantama, nes Europa betarpiškai susijusi su įvykiais Ukrainoje, kuri yra neatskiriama kontinento dalis. Vatikano valstybės sekretorius priminė, kad šv. popiežius Jonas Paulius II prieš 15 metų su apaštaliniu vizitu lankydamasis Ukrainoje pasakė žodžius, kurie dabar skamba kaip pranašiška paskata: „Mano linkėjimas, kad Ukraina galėtų pilnai prisijungti prie Europos, kuri apimtų visą kontinentą nuo Atlanto vandenyno iki Uralo“. Europa, būdama atsakinga dėl šio geopolitinio regiono, turi veikti su atitinkamu dosnumu bei toliaregiškumu, priimdama domėn ne vien ekonominius bei strateginius interesus, bet ir humanitarinę padėtį, kultūrinius ir dvasinius saitus. Europos katalikų suaukotos lėšos yra patvirtinimas, kad tai puikiai supranta ir kontinento bažnytinė bendruomenė, pasirengusi pagelbėti Ukrainai, ypač jos rytinės dalies gyventojams, kenčiantiems nuo ginkluoto konflikto.

Kardinolas P. Parolinas aiškino, kad pagalbos akcija pirmiausia bus nukreipta į iš Donbaso pasitraukusius pabėgėlius (o jų yra apie du milijonus), kurie buvo priversti persikelti į kitas Ukrainos sritis, bei konflikto artumoje, vadinamojoje „pilkojoje zonoje“, atsidūrusiems gyventojams, ir kenčiantiems žmonėms, kurie liko dabar Ukrainos vyriausybės nekontroliuojamoje teritorijoje. Bus stengiamasi pasiekti vaikus, mažamečius vaikus turinčias šeimas, pagyvenusius žmones ir tuos, kurie prarado būstus, patyrė fizinį ir psichologinį smurtą dėl karo veiksmų, patyrė kankinimus ir kitokias prievartos formas. Vatikano valstybės sekretorius pabrėžė, kad pagalba bus skirstoma visiems, nepriklausomai nuo pasaulėžiūros, politinio nusistatymo, religinės, etninės ar kalbinės priklausomybės. Vienintelė sąlyga, kad tai būtų žmonės, esantys realaus nepritekliaus dėl vykstančio karo situacijoje, kadangi Bažnyčiai visi yra turintys lygias teises dangiškojo Tėvo vaikai. Taip aiškindamas, kardinolas P. Parolinas nurodė, kad informaciją apie tuos, kuriems tikrai reikalinga pagalba, perduos tarpreliginės regionų organizacijos, o jos suteikimui bus panaudotos esamos karitatyvinės katalikų ir kitų tikybų struktūros, veikiančiuos su reikiamu skaidrumu ir geros valios nuostatomis. Labai svarbu, kad šioje humanitarinėje veikloje nebūtų jokio prozelitizmo (bandymo, kad globojamas asmuo pakeistų religinį tikėjimą). Bus stengiamasi, kad pagalbos akcijoje dalyvautų kuo daugiau aiškiai motyvuotų savanorių, nesavanaudišku dosnumu liudijančių, kad Dievas vienodai myli visus žmones, ypač labiausiai kenčiančius.

Konflikto pavojingumas išlieka

Zaporožėje, kalbėdamas su vietinės skirtingas bažnyčias jungiančios Tarybos atstovais, Vatikano valstybės sekretorius savo įžvalgose pastebėjo, kad jau trečius metus trunkantis karas Ukrainoje yra daugiau nei užsitęsęs lokalinis konfliktas. Tai – nuolatinis pavojus, kad jis išsiplėtos į globalinį civilizacijų, istorinės patirties ir tautų susipriešinimą, kuris peržengtų Ukrainos ribas ir turėtų rimtas pasekmes pusiausvyrai visoje Europoje ir pasaulyje. Ukrainoje, kur per pastaruosius 26 mėnesius dėl šio konflikto žuvo daugiau nei 9,5 tūkstančio žmonių, visiems paliestiesiems ir kitiems gyventojams susidaro įspūdis, jog tas karas neturi pabaigos. Tai – pavojingas, dažnai didžiosios tarptautinės žiniasklaidos pamirštas ar sąmoningai nutylimas konfliktas, keliantis nuolatinę grėsmę, stabdantis taikdarių pastangas. Svarbiausia, jog kai kam tokia padėtis yra naudinga, tampa neteisėtų pajamų šaltiniu, skatina savanaudiškus grupinius politinius interesus, korumpuotoje aplinkoje kliudo sutvarkyti normalų teisėsaugos ir įstatymdavystės veikimą. Todėl, anot kardinolo P. Parolino, konfliktas Ukrainoje primena užminuotą lauką, kai išoriškai pavojus gyvybei ir egzistencijai nėra pilnai regimas, tačiau visada gali prasiveržti galingu žudančiu ir griaunančiu sprogimu. Štai kodėl ir popiežius Pranciškus, kuris dėl karinių konfliktų gausos kalba apie dalimis vykstantį naują pasaulinį karą, perspėja, kad negalima juokauti su provokacijomis, žaisti emocijomis, nevaržomai prekiauti ginklais, nes užtenka menkos kibirkšties, kad įsiliepsnotų laužas su fatališkomis pasekmėmis visai tarptautinei bendruomenei. „Šios šalies kančios yra dramatiškas perspėjimas, kas gali įvykti, jeigu bus provokuojamas padėties blogėjimas ir nesiimama jos taikaus sprendimo, – sakė Vatikano valstybės sekretorius, – Tai, ką patiria šios žemės žmonės, yra kreipimasis į visų tautų sąžinę, kad būtų dedamos pastangos tos tragiškos padėties Ukrainoje nutraukimui“.

Aktualiai kardinolas P. Parolinas tokia visuomenine tema kalbėjo ir Ukrainos Bažnyčių vadovams, susitikęs su jais Kijeve, paskutinę vizito dieną, birželio 20-ąją (pilnas minėtos struktūros pavadinimas yra Visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų taryba, jai priklauso ne tik krikščioniškos konfesijos, bet ir kitų religijų bendruomenės – žydai bei musulmonai). Tai – tikrai unikalus atvejis net žvelgiant ir tarptautiniu mastu, kai skirtingų tikybų atstovai gali kalbėti vienu balsu. Tai ypač svarbu dabar Ukrainoje. Kita vertus, būtent Ukrainai didelė problema yra pagrindinės konfesijos, stačiatikių, kuriai priklauso trys ketvirtadaliai iš 44 milijonų, susiskaldymas. Mat, maždaug pusė Ukrainos stačiatikių lieka Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, o likusiųjų dauguma priklauso po šalies nepriklausomybės paskelbimo susikūrusiam Kijevo patriarchatui. Maskva šio Kijevo patriarchato vadovus laiko „atskalūnais schizmatikais“, jie kanoniškai kol kas nepripažinti ir likusiame stačiatikių pasaulyje, nors Konstantinopolis bando vesti atsargias derybas. Separatistų kontroliuojamame Donbase ir okupuotame Kryme visiškai įsivyravo Maskvos patriarchatas, o Kijevo patriarchato institucijos likviduotos. Likusioje Ukrainos dalyje, nors Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, esanti hierarchija ir patiria tam tikrą spaudimą iš patriotiškai nusiteikusių žmonių, tačiau jų veikimas lieka legalus ir saugomas valstybės pagal religijos laisvės principą. Beje, pati Maskvos kanoninėje priklausomybėje išliekanti Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia, kuriai, kaip minėta, priklauso daug tikinčiųjų ir valstybės vadovų, įskaitant patį P. Porošenką, pabrėžia savo savarankiškumą ir dalyvauja nacionalinės Bažnyčių tarybos veikloje drauge su Kijevo patriarchato atstovais.

Atsakomybė jaunimo atžvilgiu

„Dramatiški įvykiai, prasiveržę į jūsų istoriją, padarė jus tauta kankine, kuriai ypatingą pagarbą rodo visi žmonės, kurie tiki laisvės, teisingumo ir broliškumo vertybėmis“, – kalbėjo kardinolas P. Parolinas, susitikęs Kijeve su Ukrainos Bažnyčių tarybos nariais. Priminęs, kad ukrainiečių kančios tęsiasi vykstant bombardavimams, gyvenviečių infrastruktūros naikinimui, nepasitikėjimo ir neapykantos proveržiams, kurie destabilizuoja visos visuomenės gyvenimą, jis pabrėžė, kad šių sunkumų akivaizdoje, kurią dar labiau pagilina institucinė, finansinė bei moralinė krizė, visos religinės bendruomenės turi prisiimti išskirtinę taikdarišką atsakomybę. Anot Vatikano valstybės sekretoriaus, dabar atėjo metas darniam visų Ukrainos krikščionių veikimui ir „pagal tai, kaip tai suprasime bei gebėsime įgyvendinti šį pašaukimą, būsime Dievo įvertinti“. Tikintysis niekuo negali teisinti neapykantos, šmeižto, brolio atstūmimo ir dar mažiau pateisinamas yra rėmimasis Dievu skaldymo, žūties nešimo veiksmuose. Ypač didelę atsakomybę reikia jausti jaunų žmonių atžvilgiu, rūpinantis, kad Ukrainos žemėje įsišaknijusi krikščioniška kultūra įkvėptų jau nepriklausomybės sąlygomis išaugusį jaunimą, kuris pasižymi teisingumo siekiais, nesitaikstymu su korupcija, vis dar paplitusiais valdininkijos piktnaudžiavimais ir nori turėti reikiamas galimybes entuziastingam veikimui niekam nevergaujant. Toks žmogiškojo orumo troškimas, iš nežmoniško sovietinio komunizmo praeities išvaduotoje jaunojoje kartoje, bus išsaugotas ir sustiprintas, jeigu Bažnyčios hierarchai su jų moraliniu autoritetu pirmieji tai liudys.

„Jūsų jauni žmonės trokšta sąžiningumo, nuoseklumo, abipusės pagarbos ir pirmiausia tai nori matyti mumyse, – sakė kardinolas P. Parolinas, kreipdamasis į Ukrainos Bažnyčių tarybos vadovus. – Jeigu mes gebėsime tai duoti, jie išsigelbės ir išgelbės Ukrainą. Bet jei nebūsime tokie liudytojai, tai visi kartu būsime atsakingi už jų idealų sunaikinimą. Tai skatins jaunų žmonių inertiškumą, depresiją, nusivylimą ir primityvių kompensacijų, nuodijančių žmogiškąją asmenybę (alkoholis, narkotikai, seksualinis palaidumas) paiešką“. Vėlgi, priminęs, kad už tai teks atsiskaityti Dievo akivaizdoje, Vatikano valstybės sekretorius kvietė hierarchus neeikvoti laiko nesutarimams ir ginčams dėl antraeilių dalykų, atleisti ir prašyti atleidimo už padarytas nuoskaudas ir kartu tarnauti Ukrainos žmonėms Viešpaties vardu, kuris visus išgelbėjo. „Arba būsime solidariais gailestingosios meilės liudytojais, arba jais nebūsime ir taip save naikinsime ar suteiksime galią, kad kiti mus naikintų“, – prasmingai perspėjo kardinolas P. Parolinas. Patvirtinęs, kad Ukrainos Katalikų Bažnyčia, tiek lotynų, tiek graikų apeigų, nori būti „susitaikinimą tautoje skatinančiu įrankiu, jis sakė, kad turi pareigą perduoti jam patikėtą „brolišką popiežiaus Pranciškaus apkabinimą kiekvienam Ukrainos Bažnyčių hierarchui ir bendruomenėms, kurias jie atstovauja“. Atsiliepdamas į tai, Ukrainos Bažnyčių tarybos vardu, Rytų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas paprašė kardinolą P. Paroliną perduoti Šventajam Tėvui padėką už humanitarinės paramos akciją ir visų šalies tikinčiųjų viltį, kad popiežius Pranciškus būtinai aplankys šalį.

Korupcija – rimčiausias iššūkis

Kadangi Ukrainoje ir kitose šio regiono valstybėse didelė kliūtis demokratiniam atsinaujinimui ir ekonominei pažangai yra socialinio teisingumo stoka ir išsiplėtojusi korupcija, Vatikano valstybės sekretorius vizito metu aukotų šv. Mišių homilijose, susitikimuose su tikinčiųjų bendruomenėmis ir dvasininkija ne vieną kartą palietė šiuos aktualius klausimus. Štai birželio 17 dieną Kijevo lotynų katalikų Šv. Aleksandro katedroje aukotų šv. Mišių homilijoje jis išraiškingai komentavo Evangelijos skaitinyje nuskambėjusį Viešpaties paraginimą: „Nekaupkite turtų šioje žemėje“. Kardinolas P. Parolinas pripažino, jog tai yra rimtas iššūkis, kadangi Ukraina ir kitos šalys dabar veda sunkią kovą prieš paplitusį nesąžiningumą, neteisingą praturtėjimą, nedorą, per apgavystes vykdomą gėrybių kaupimą, visuomeninio turto vagystes. Korupcija ir pinigų sutelkimas nedaugelio rankose yra viena pagrindinių žmonių nuskurdinimo ir galiausiai laisvės praradimo priežasčių. Tokiomis sąlygomis daugumai šalies gyventojų yra žlugdomos svajonės ir teisė padoriai gyventi, išlaikyti savo šeimas. Vatikano valstybės sekretorius pabrėžė, jog krikščionys visada turi kovoti, kad būtų užtikrintas teisingumas, tačiau nenaudodami smurto priemonių ir pirmiausia patys duodami pozityvų pavyzdį. „Mes esame pašaukti savo širdyse suvaldyti susikaupusį savanaudiškumą ir pyktį, – sakė kardinolas P. Parolinas. – Kas iš to, jeigu pamokslausime apie teisingumą, o sielos viduje patys būsime keršto, pavydo, sėkmės bet kokia kaina troškimo aukos? Į kitus turime žvelgti nuoširdžiu, tyru, skaidriu žvilgsniu, be kokių nors slaptų motyvų“.

Vyskupai ir kunigai, vyrai ir moterys vienuoliai pirmiausia taip turi elgtis, saugotis jiems nepriklausančių turtų, puikybės, arogancijos. Pasiduodami šiam blogiui jie labiausiai rizikuoja, kadangi yra gerbiami dėl moralinio autoriteto ir kartais galvoja, jog yra aukščiau bet kokios kritikos ir savo poelgių vertinimų. „Dažnai tokiu būdu mes leidžiame sau tai, kas sukuria skandalą“, – pastebėjo Vatikano valstybės sekretorius, priminęs, kaip popiežius Pranciškus tokį gyvenimo būdą įvardijo kaip bažnytinį „supasaulėjimą“. Kandys ir rūdys, kaip moko Evangelija, sunaikina netikrus žemiškus turtus, todėl, kad rastume tikrą laisvę, turime kelti akis į dangų, nes ten yra mūsų lobis – Dievo meilė. Ši begalinė meilė sąlygojo, kad Viešpats prarado viską, buvo prikaltas prie kryžiaus, spjaudomas ir išjuokiamas. Bet ta meilė liko ištikima ir mus išgelbėjo. Todėl viskas, kas mus tolina nuo danguje laukiančio Dievo mums skirto trumpo žemiško gyvenimo pabaigoje, turi būti kaip kardu atkirsta, kad neiššvaistytume tuščiai laiko. Juk mes turime žymiai didesnę vertę, nei tai, ką galime sukaupti čia, žemėje, ir kas trukdo siekti aukštesnių tikslų. Nei politika, nei turtai, nei tarpusavio rietenos nepadarys mūsų patikimais Kūrėjo mokiniais, o tik tarnavimas, ištikimybė, bendrojo gėrio siekis. Papildant šias kardinolo P. Parolino mintis dar galima nurodyti, kad birželio 18 dieną Lvove, kalbėdamas Rytų katalikų seminaristams, sakė, kad „Ukrainai reikia nuoširdžių ir gerų kunigų, jai reikia tikrų bendrojo gėrio tarnų, o ne vilkų ėriuko kailyje, kunigų, kurie stoja prieš dvasinę materialinę korupciją, kad burtų nuskaistintos daugybės žmonių sielos ir iškiltų dorybės, kurios būdingos ukrainiečiams“.

Padėka bažnytinei diplomatijai

Svarbus buvo Kijeve įvykęs Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo P. Parolino susitikimas su Ukrainos valdžios – parlamento ir vyriausybės – nariais, įskaitant prezidentą Piotrą Porošenką. Šventasis Sostas nori išlaikyti Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų, kitų svarbiausių tarptautinių jėgų dėmesį dramatiškai situacijai Ukrainoje, po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir jos karinės paramos prorusiškiems Donbaso separatistams. Šis dėmesys susilpnėjęs dėl sudėtingos padėties Vakarų Europoje. Ją paaštrino pabėgėlių ir migrantų antplūdis, referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl išstojimo iš ES, kraštutinių politinių jėgų stiprėjimas. Svarbiausia Ukrainą remianti šalis JAV dabar išgyvena permainingą būsimųjų prezidento rinkimų kampaniją, veda dialogą su Rusija kovos su terorizmu Sirijoje ir Irake akivaizdoje. „Mes nuoširdžiai vertiname popiežiaus Pranciškaus ir visos Katalikų Bažnyčios pastangas viešosios diplomatijos srityje, siekiant atkurti taiką Ukrainoje, – sakė prezidentas P. Porošenka, po jo birželio 17 dieną vykusio pokalbio su kardinalu P. Parolinu ir jį lydėjusiais Vatikano delegacijos nariais. Valstybės vadovas išreiškė padėką Šventajam Tėvui už jo asmeninę humanitarinės paramos Ukrainai iniciatyvą, kai visose Europos bažnyčiose buvo vykdoma aukų rinkliava. P. Porošenka sakė, kad Ukrainos žmonės labai vertina ir kitų katalikiškų labdaros organizacijų paramą kenčiantiems gyventojams, ypač pabėgėliams iš konflikto apimtų rytinių sričių. Po susitikimo paskelbtame komunikate teigiama, kad buvo aptarta padėtis okupuotame Kryme ir ten vykstantys žmogaus teisių pažeidimai. Ukrainos prezidentas prašė Šventojo Sosto užtarimo tarptautinėse institucijose, kad būtų greičiau įvestas bevizis režimas ukrainiečiams Europos Sąjungoje. Tai padėtų piligrimystėms į Romą ir kitas didžiąsias šventoves.

Buvo aptarta žymaus XX amžiaus pirmos pusės ukrainiečių Rytų katalikų ganytojo ir patrioto metropolito Andriejaus Šeptickio beatifikacijos bylos eiga, kuri yra jau baigiamojoje stadijoje. Prezidentas P. Porošenka prašė kardinolą P. Paroliną perduoti popiežiui Pranciškui nuoširdų valstybinį kvietimą aplankyti Ukrainą ir už šį kvietimą buvo padėkota. Tai reiškia jo galimą įgyvendinimą netolimoje ateityje. Verta prisiminti, kad šventajam Jonui Pauliui II 2001 metais lankantis nepriklausomoje Ukrainoje, dėl to protestavo Maskvos stačiatikių patriarchatas, kad Romos popiežius veržiasi į jo „kanoninę teritoriją“. Vatikano valstybės sekretorius atskirai susitiko su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlu Klimkinu, kuris irgi dėkojo, kad Šventojo Sosto solidarumas su ukrainiečiais yra reikšmingas šalies vidaus ir užsienio politikos iššūkiuose. Abi pusės pripažino 2015 metų Minsko susitarimų įgyvendinimo svarbą, kaip pagrindą taikiam situacijos Donbase sprendimui. Ministras P. Klimkinas prašė, kad Vatikanas padėtų išlaisvinti keliolika Rusijoje nelegaliai įkalintų Ukrainos piliečių, kuriuos jis įvardijo kaip politinius kalinius. Susitikime pripažintas svarus Šventojo Sosto diplomatijos indėlis tarptautinės taikos palaikymui, pirmenybę teikiant humanitariniams klusimams, teisiniams įsipareigojimams ir vertybėms.

Nuotraukos iš ugcc.ua

© 2016 „XXI amžius“