|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Telšių vyskupijos kunigai prisiminė pirmąjį vyskupą Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
Rugpjūčio 18 dieną Telšiuose įvyko kasmėnesinis Telšių vyskupijos dvasininkų susirinkimas. Ryte jie kartu meldėsi, kalbėdami liturginių valandų Rytmetinę, kuriai vadovavo Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis. Po bendros maldos kunigus pasveikino ir susirinkimą pradėjo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Ganytojas paragino kunigus surengti pamaldas prieš rugsėjo pirmosios šventę atskirai mokytojams ir mokiniams, o naujuosius mokslo metus pradėti iškilmingomis šv. Mišiomis, kuriose kartu melstųsi mokiniai, jų tėvai bei mokytojai. Vyskupas aptarė, kaip reikėtų padėti mokiniams ir mokytojams pasirengti Atgailos sakramento priėmimui ir ypač šiais Gailestingumo metais padėti įsisavinti šią žinią ir malonės tikrovę. Ganytojas ragino kunigus organizuoti piligrimines keliones iš savo parapijų į Šiluvos atlaidus rugsėjo 815 dienomis. Priminta apie rinkliavą paskutinį rugpjūčio sekmadienį. Aukos skiriamos Rekolekcijų namams Žemaičių Kalvarijoje išlaikyti. Jie atviri ištisus metus, čia vyksta rekolekcijos mokytojams, maldos grupių nariams, seminaristams, taigi jų išlaikymas svarbus visai vyskupijai. Ganytojas aptarė bažnyčių, kuriose nuolat reziduoja kunigai, atvirumo svarbą, kad visi tikintieji bet kuriuo dienos metu galėtų užeiti ir pasimelsti prie Švč. Sakramento, o pamaldų laikas, anot vyskupo, turi būti matomas ir žinomas, o visa informacija paskelbta bažnyčiose ir šventoriuose. Mintimis ir žiniomis iš šią vasarą Vilniuje ir Kaune vykusios konferencijos kunigams, kurią vedė Didysis penitenciarijus, kardinolas Mauro Piacenza, pasidalino Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytojas, Telšių vyskupijos Katedros administratorius kun. dr. Darius Trijonis. Pranešėjas susirinkusiems dvasininkams perteikė žinias ir kardinolo išsakytas mintis apie kunigo tapatybę šių dienų visuomenėje, ypač teikiant Atgailos sakramentą. Kunigui būtina suprasti, jog Atgailos sakramento teikimas yra susietas su Jėzaus Kristaus meile ir gailestingumu penitentui. Išryškinta atlaidų svarba ir jų praktikos būtinybė dvasiniame gyvenime. Pranešime kalbėta, kad nuodėmklausys yra tiesos sakytojas ir patarėjas, tėvas ir brolis tam, kuris ateina prie klausyklos. Susirinkime kalbėjo ir Telšių vyskupijos Jaunimo centro direktorius kun. Viktoras Daujotis. Jis pasidalino informacija apie Krokuvoje vykusias pasaulio jaunimo dienas ir pasidžiaugė, kad iš Telšių vyskupijos į Krokuvą buvo nuvykę daugiau nei pusantro šimto jaunuolių. Direktorius visus pakvietė į rugpjūčio 26 dieną Vėžaičiuose vyksiančius Šv. Kazimiero, Lietuvos jaunimo globėjo, atlaidus. Tą dieną nuo pat ryto Vėžaičių kultūros centre vyks interaktyvus jaunimo pokalbis su Tomu Vilucku Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė, po susitikimo Vėžaičių Šv. Kazimiero diecezinėje Telšių vyskupijos šventovėje prieš 12 val. šv. Mišias bus kalbamas rožinis, klausoma išpažinčių, o po šv. Mišių bus eucharistinė procesija bei agapė. Žemaičių Kalvarijos šventovės rektorius kan. Jonas Ačas padėkojo Telšių vyskupijos kunigams už bendradarbiavimą per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, pasidžiaugė sklandžiu jų organizavimu padedant dekanams bei kunigams. Susirinkimą užbaigė vyskupas J. Boruta SJ, apibendrindamas visas išsakytas temas ir primindamas, jog per visus šiuos metus ir šio susirinkimo metu bus minimas Telšių vyskupijos įkūrimo 90-metis bei Lietuvos valstybės kūrėjo, 1918 metų Vasario 16-osios akto signataro, pirmojo Telšių vyskupijos vyskupo Justino Staugaičio 150-osios gimimo metinės ir tapimo vyskupu 90-metis. 12 valandos šv. Mišioms Telšių vyskupijos Katedroje vadovavo vyskupijos ganytojas J. Boruta SJ, koncelebravo būrys kunigų. Pamoksle vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo: Šiandien klausydamiesi perskaitytos Evangelijos ištraukos tarsi tampame dramatiško įvykio liudininkais, kaip Jėzaus laikais vienas jaunas žmogus, pilnas entuziazmo, užsidega noru tapti Jėzaus mokiniu: Mokytojau, aš seksiu Tave, kur tik tu eisi. Mums toks jo pasiryžimas ir užsidegimas patinka, mes sužavėti, bet Jėzus tai vertina gana kritiškai. Iš pirmo žvilgsnio to jauno žmogaus užsidegimas gana motyvuotas, pagrįstas: jis ne tik išklausė daug patrauklių Jėzaus pamokslų, bet buvo tiesioginis Jėzaus padarytų nuostabių stebuklų liudininkas. Galbūt tas jaunas žmogus įsivaizdavo, kad, tapęs Jėzaus mokiniu, visą tolesnį gyvenimą turės pilną entuziazmo ir nuostabių įvykių. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jie, tik būdami tokios pakilios būsenos, sugebės, galės vaisingai darbuotis savo ir kitų tikrajai gerovei, nors žino, kad sunkiai pakelia sunkesnių gyvenimo įvykių prozą. Todėl Kristus tam žmogui atveria akis, kad suprastų, jog net ir Jis Jėzus šiame pasaulyje nebus visada tik laimės kūdikis. Jo, tiek jo mokinių gyvenime bus ir skaudžių išbandymų prozos. Jėzus jam primena: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Jis sako, kad net teks susitaikyti su pačių brangiausių žmonių netektimis, mirtimi. Jėzus stengiasi padėti tam jaunam žmogui, taigi Jėzus stengiasi ir mus suprasti, kad tas tikėjimas, kurį Jis skelbia, pareikalauja iš kiekvieno Jį įtikėjusio žmogaus savęs išsižadėjimo ir net herojiško pasiaukojimo Jėzui ir Jo mylimų žmonių išganymo reikalui. Nežinome, koks buvo tolimesnis to Jėzumi susižavėjusio žmogaus likimas, ar tas jo susižavėjimas neužgeso, kai Jėzų išvydo nukryžiuotą, atrodo, kad jo susižavėjimas užgeso. O kaip su mumis? Šiandien minime Telšių vyskupijos įkūrimo 90-metį ir prisimename Lietuvos valstybės kūrėją, Vasario 16-osios Akto signatarą, pirmąjį Telšių vyskupijos ganytoją vyskupą Justiną Staugaitį, kuris turėjo patirti nemažai išbandymų, pradėdamas ganytojo kelią. Jo atsiminimuose apie šiuos svarbius įvykius skaitome: Štai mes jau arti Katedros. Nuo jos dalis kalnelio į rytų pusę buvo apgulta žmonių. Besiartinant procesijai, jie pamaldžiai klaupėsi ir darė kryžiaus ženklą, kai vyskupas juos laimino. Per daugelio skruostus riedėjo ašaros. Į Katedrą stačiai sunku buvo prasimušti. Keli stiprūs tvarkdariai dideliu vargu darė procesijai kelią. Įėjus mums į bažnyčią, tarpduryje pasidarė triukšmas ir riksmas. Mat daug kas norėjo prasiskverbti į bažnyčią, o ji negalėjo sutalpinti nė trečios dalies susirinkusių žmonių. Katedroje tuoj pasidarė karšta kaip pirtyje, stačiai nebuvo kuo alsuoti. Kadangi aš tvanko nelabai pakeliu, tai maniau, kad neištversiu. Bet, Dievui dėkui, ištvėriau. Bažnyčioje, kaip paprastai per vyskupo ingresą, prasidėjo apeigos: vyskupo laiminimas, duodamas žmonėms, bulių patikrinimas, vyskupo pasveikinimas, vyskupo kalba ir vyskupo pagerbimas, iškilmingos Mišios. Homagium padarė tik vieni kunigai. Iš pasauliečių inteligentų niekas nepasirodė. Gal dėl baimės, nes jau buvo praėję rinkimai į Seimą ir kairieji buvo gavę viršų. Man krito į akį, kad tarp kunigų buvo dauguma žilagalvių. Po pamaldų nuvedė mane į kleboniją, kur man paruoštas tik vienas kambarys. Tuoj buvau pakviestas pietų į senąjį tėvų bernardinų refektorijų. Svečių kunigų ir pasauliečių buvo pilnas refektorijus, kai kurie jame nesutilpo; jiems buvo padengta gretimame kambaryje. Per pietus, kurie truko daugiau kaip dvi valandas, buvo pasakyta gana daug kalbų: kalbėjo keli kunigai ir keli pasauliečiai. Bet tos kalbos buvo banalios, jos nebeišliko mano atmintyje. Po pietų tuo padariau posėdį su dekanais. Aš buvau nutaręs naujoje savo diecezijoje pradėti darbą nuo rekolekcijų kunigams. Kadangi visos diecezijos kunigams tinkamos vietos susirinkti nebuvo, tai paskirstėme dieceziją į keturis regionus ir numatėme vietas bei terminus, kur ir kada tos rekolekcijos vyks. Po vestuvių svečiai išsiskirsto, o jaunavedžiams, vieniems pasilikusiems, prasideda vadinamieji medaus mėnesiai. Dažniausiai jie nebūna saldūs, nes su nauju gyvenimu prasideda ir nauji rūpesčiai. Panašiai buvo ir man. Ingreso iškilmės nuskambėjo. Svečiai išsiskirstė. Išvažiavo ir mano palydovai. Aš likau vienas su kun. V. Borisevičiumi, kuris buvo sutikęs su manim dalytis vargais ir rūpesčiais. Pamatinis rūpestis buvo dėl buto. Dar prieš konsekraciją į Aukštąją Panemumę buvau išsikvietęs dekaną Korzoną ir tariausi su juo, kur Telšiuose teks pasidėti naujam vyskupui. Dekanas kun. Korzonas pasakė, kad jis tuo reikalu jau taręsis su arkivyskupu Skvirecku. Jie numatę apgyvendinti vyskupą parapijos namuose (altarijoje) netoli nuo bažnyčios, Kalno gatvelėje, prieš klebono sodą. Tie namai reikią remontuoti, bet tas remontas būsiąs atliktas per mėnesį. Tas pasikalbėjimas su kun. Korzonu įvyko dar gerokai prieš mano konsekraciją. Vadinasi, namų remontui laiko buvo bemaž du mėnesiai. Taigi buvau tikras, kad ingreso dieną jau turėsiu paruoštą butą. Koks buvo mano nustebimas, kai patyriau, kad mano buto remontas buvo tik pradėtas: jam baigti reikia mažiausiai dar mėnesio. Būtų tiek to, galėtume laukti. Aš jau turėjau prieglaudą vikariate, bet mano žmonės neturėjo nė kur pasidėti, nė ko valgyti. Jie gyveno pas žydus viešbutyje. Daiktai buvo suversti į drėgną pašiūrę ir ėmė pelyti. Aš negalėjau prieiti nė prie rūbų, nė prie knygų. O juk prasidėjo mano naujas gyvenimas ir darbas. Klebonas, paskyręs man vikariatą (du kambarius) ir mano sekretoriui kun. Borisevičiui vieną kambarį. Jei būčiau žinojęs, kad į tokią nelemtą padėtį pateksiu, būčiau ar ingresą atidėjęs, ar bent iš Panemunės nekraustęs daiktų ir žmonių, kol bus paruoštas butas. Bet nieko nežinojau. Pagaliau tik po penkių savaičių galėjau įeiti į savo butą. Tas butas toli gražu negalėjo prilygti patogiai Panemunės klebonijai, bet vis dėlto buvo geras. Jau galėjau susitvarkyti savo knygas, rūbus ir kitus daiktus. Aš juk buvau ne tik Telšių vyskupas, bet ir Klaipėdos prelatas. Reikėjo man padaryti ingresas ir į Klaipėdos bažnyčią. Tam aktui atlikti paskyriau Švč. Trejybės dieną, vadinasi, sekmadienį po ingreso Telšiuose. Naktį prieš ingresą į Klaipėdos bažnyčią nakvojau Kretingos vienuolyne. Sekmadienio rytą gražiu automobiliu iš Klaipėdos atvyko du parapijiečiai inteligentai vokiečiai, vizitiniais rūbais, cilinderiais ir baltomis pirštinėmis pasipuošę. Tų ponų ir tėvo Juozapo lydimas nuvykau į Klaipėdą. Kadangi katalikai čia sudaro mažumą, tai sutikimo miesto gatvėse negalėjo būti. Procesija, dekano Danelauckio vadovaujama, vyskupą pasitiko tik prie bažnyčios durų. Tvarką prižiūrėjo ir bules perskaitė kun. Borisevičius, kuris į Klaipėdą buvo nuvykęs iš vakaro prižiūrėti, kad ingresui viskas būtų tinkamai paruošta. Ingreso apeigos buvo atliktos kaip įprasta, tik pažymėtina, kad į vyskupą kun. Danelauckis kreipėsi pirma vokiškai, paskui lietuviškai. Kadangi Klaipėdos krašte vokiečių katalikų tebuvo gal kokia penktoji dalis, kiti visi lietuviai, tai aš į žmones pirma kreipiausi lietuviškai, paskui vokiškai. Po pamokslo buvo suruošti pietūs Viktorijos viešbutyje. Kad katalikai lietuviai su vokiečiais katalikais Klaipėdoje ir prastai sugyvena, vis dėlto jiems pavyko šiaip taip susitarti: pietūs buvo paruošti vokiečių ir lietuvių inteligentų išlaidomis. Ir abeji juose dalyvavo. Per pietus, žinoma, buvo sakomos kalbos. Dekanas Danelauckis pakalbėjo pirma vokiškai, paskui lietuviškai. Ypač vokiškoji dekano kalba buvo labai netaktiška. Tarp kitko, jis pareiškė, kad visa būsią gerai, jei vyskupas būsiąs su jais, vokiečiais. Ponas Krauzė vėl kalbėjo, kad popiežiaus paskelbtas Klaipėdos prelatūros įsteigimas esąs naujas Vokietijos dalijimas. Iš lietuvių kalbėjo tik vienas gubernatorius, kuriuo tuomet buvo Jonas Žilius. Jis savo kalboje paprieštaravo dekanui Danelauckiui, kuris buvo pasakęs, kad vokiečiai įkūrė Klaipėdos katalikų parapiją. Gubernatorius pataisė, jog istorija rodanti, kad Klaipėdos katalikų reikalais pirmiausia pasirūpinę ne vokiečiai, tik Kretingos bernardinai. Iš pradžių Klaipėdos krašte katalikų reikalais jie pasirūpindavo iš Kretingos, vėliau bernardinai pastatydino Klaipėdoje ir bažnyčią. Gaila, kad lietuvių kalbėtojų buvo nedaug, jie būtų galėję pakalbėti ir dėl kitų vokiečių kalbų netikslumų. Paskutinis aš tariau žodį. Kalbėjau tik lietuviškai. Pasakiau, ką ir bažnyčioje buvau pabrėžęs, kad atvykau pas katalikus, o ne pas lietuvius ar vokiečius. Man rūpėjo tik katalikų reikalai, kaip dera Bažnyčios atstovui. Darydamas aliuziją į p. Krauzės kalbą, priminiau, kad šv. Tėvas valstybių ribų nenustatinėja, jis tik stengiasi rūpintis katalikų reikalais, atsižvelgdamas į politines sąlygas, į pasikeitusias valstybės ribas. Į Danelauckio kalbą aš visiškai nereagavau. Juk būtų buvę negražu, jei viešai būtų iškilęs ginčas tarp naujojo vyskupo ir vietos dekano. Bet sugrįžęs į kleboniją pasikviečiau dekaną ir kun. Borisevičių kaip liudininką ir gana smarkiai subariau kalbėtoją už netikusius žodžius. Ne aš turiu būti su jumis, kunige dekane, bet jūs turite būti su manimi. Aš su Šv. Tėvu, o jūs su vyskupu. Aš, kunige dekane, griežtai to iš jūsų reikalauju ir reikalausiu, baigiau savo įspėjimą kun. Danelauckiui. Iš Klaipėdos per Švėkšną grįžau į Telšius. Vyskupas negali būti be kurijos. Bet iš ko ją sudaryti? Telšiuose suradau tik keturis kunigus: kleboną Korzoną, du vikarus kun. Ramanauską ir kun. Budraitį ir gimnazijos direktorių kun. Simaitį. Abudu vikarai ėjo ir kapelionų pareigas, nes čia buvo gimnazija ir mokytojų seminarija. Iš kitur kunigų nebuvo galima paimti, nes niekur kitur jų nebuvo per daug, kai kur dar ir trūko. Reikėjo verstis su tais pačiais. Kun. Borisevičių, kuris atvyko kartu su manimi, paskyriau kancleriu, kun. Korzoną viceoficiolu, nes jau ir bylų pradėjo atsirasti, kun. Ramanauską kurijos sekretoriumi ir Tribunolo notaru. Tribunolo teisėjais, reikalui atsitikus buvo kun. Borisevičius ir kun. Simaitis. Rudeniop į Telšius iš Salantų atvyko ir kun. Urbanavičius, kuris pradėjo eiti generalvikaro pareigas. Kun. Korzonas, kai tik sužinojo apie tą kun. Urbonavičiaus paskyrimą, tuoj nuvyko į Kauną ir ten gavo paskyrimą Joniškio klebonu. Į Telšius kun. Korzono vieton aš pakviečiau kun. J. Dabužinską, Mažeikių kleboną. Kuriją šiaip taip sudariau, bet reikėjo jai patalpų. Man skirtuose namuose iš bėdos gal ir būtų buvę galima padaryti porą kambarių kurijai. Bet niekas to nenumatė. Dabar tie namai jau buvo taip sutvarkyti, kad juose kurijos nebuvo kur patalpinti. Taigi reikėjo ieškoti vietos kitur. Ir iš tikro pavyko ją rasti p. Lunskienės namuose, kur atsirado vietos ir kun. kancleriui V. Borisevičiui. Čia įkurti du kambariai kurijai, o atvykęs kun. Urbonavičius taip pat gavo butą čia pat, kituose p. Lunskienės namuose. Taip mes gyvenome ketverius metus, kol pastatėme vadinamuosius Vyskupo rūmus. Su dekanu buvome susitarę surengti kunigams rekolekcijas. Jos buvo numatytos šiose vietose: Žemaičių Kalvarijoj, Viekšniuose, Kretingoj ir Rietave. Rekolekcijų vesti pakviečiau du vienuolius: tėvą Totoraitį MIC ir tėvą Andriušką SJ. Tėvai rengė meditacijas, o aš pats turėjau kasdien po dvi konferencijas. Tuo būdu turėjome progą kunigams paskelbti lyg savo ganytojavimo programą. Turiu pasakyti, kad mano kunigai rekolekcijose dalyvavo labai gražiai. Kadangi rekolekcijų buvo keturios sesijos, tai bemaž visi kunigai turėjo progos jose dalyvauti. Liko be jų tik vienas kitas. Naujoje vietoje atsidūriau gana sunkioje ekonominėje padėtyje. Po gegužės mėnesio rinkimų į Seimą valdžia pateko į kairiųjų rankas. Kunigams algos buvo tuoj sustabdytos. Naujųjų vyskupijų ir jų kurijų naujoji valdžia, žinoma, visiškai nenorėjo pripažinti. Todėl apie algas vyskupams ir kurijoms nė kalbos negalėjo būti. O gyventi vis dėlto reikėjo. Gerai, kad šiek tiek maisto buvau atsivežęs iš Panemunės ir turėjau bent kiek santaupų, bet netrukus viskas pradėjo baigtis. Tiesti rankas į kunigus buvo nepatogu. Gynėmės šiokiomis tokiomis kurijos pajamomis. Tik gruodžio mėn. įvykusi dekanų konferencija nutarė parapijas apdėti mokesčiais kurijos reikalams. Buvo nutarta, kad klebonai kurijai pristatytų po vieną litą nuo kiekvienų septynių parapijiečių. Po 1926 m. rinkimų socialistų valdžia tuoj pradėjo vykdyti savo programą. Visų pirma jai rūpėjo tikybos reikalai: atskyrimas Bažnyčios nuo valstybės, civilinė santuoka, skyrybos ir kt. Visa valstybės politika sparčiais žingsniais pradėjo eiti bolševizmo link. Kadangi šalis buvo dar labai tolima nuo bolševizmo, tai socialistų valdžia piliečiams buvo nepakenčiama. Priėjo lig to, kad gruodžio 17 dieną, lygiai tą dieną, kada kairieji ruošėsi iškilmingai pagerbti savo išrinktąjį prezidentą gydytoją Grinių jo šešiasdešimties metų amžiaus sukaktuvių proga, įvyko perversmas. Jis buvo padarytas ypač katalikų (studentų ateitininkų) pajėgomis. Bet šiems neapsižiūrėjus pavyko pagrobti valdžią vadinamiesiems tautininkams, kurių priekyje stojo Antanas Smetona kaipo prezidentas ir Augustinas Voldemaras kaipo ministeris pirmininkas. Naujoji valdžia, iš pradžių nenorėdama erzinti katalikų, kurie vis dėlto krašte sudarė nepalyginimą daugumą, pripažino įsisteigusią Bažnytinę Lietuvos provinciją, pradėjo mokėti, kad ir nedideles algas vyskupams, kurijoms ir kunigams. Tuo būdu naujos kurijos ir vyskupo sunki ekonominė krizė šiek tiek palengvėjo, tačiau vargų užteko ir vėliau. 1941 m., pastatytieji kurijos ir kunigų seminarijos pastatai buvo atimti. Taigi Bažnyčia nuolat išgyvena Jėzaus patirtį ir anksčiau, ir mūsų laikais Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Po Šv. Mišių Telšių vyskupijos Katedros kriptoje buvo aplankyti trijų Telšių vyskupijos ganytojų pirmojo ganytojo Justino Staugaičio, pirmojo Telšių kunigų seminarijos rektoriaus, antrojo Telšių vyskupijos vyskupo, Dievo Tarno, kankinio Vincento Borisevičiaus ir antrojo kunigų seminarijos rektoriaus, trečiojo vyskupijos vyskupo, kankinio Pranciškaus Ramanausko kapai ir melstasi prie jų. Po pamaldų Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje dvasininkams buvo surengti pietūs. Kitas Telšių vyskupijos dvasininkų susirinkimas vyks rugsėjo 19 dieną Telšiuose.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |