2016 m. rugpjūčio 26 d.    
Nr. 31
(2199)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kartu prieš terorizmo grėsmę

Popiežiaus ir Prancūzijos prezidento susitikimas kunigo Žako Amelio žūties kontekste

Mindaugas Buika

Teroristų nužudytas
kunigas Žakas Amelis

Praėjusią savaitę įvykęs Prancūzijos prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vizitas į Vatikaną ir susitikimas su popiežiumi Pranciškumi buvo svarbus pastarųjų tragiškų teroristinių išpuolių toje šalyje akivaizdoje, pabrėžiant Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios vienybę vertinant tą blogį ir siekiant jį įveikti. Ypač atkreiptas dėmesys į žiaurų 85 metų prancūzo kunigo Žako Amelio (Jasque Hamel) nužudymą liepos 26 dieną, jam aukojant šv. Mišias nedidelėje provincijos bažnyčioje Normandijos regione. Dabar Prancūzija ir kitos Europos šalys jau yra patyrusios daug radikalių islamo teroristų išpuolių ir daugybę aukų, bet minėtas pasikėsinimas į senyvą  dvasininką jubiliatą Sen Etjen diu Ruvre miestelyje (Ruano arkivyskupija) faktiškai buvo pirmasis nusikalstamas Islamo valstybės (ISIL) organizacijos narių smurto aktas, nukreiptas tiesiogiai prieš Katalikų Bažnyčią Vakarų pasaulyje. Iki šiol islamo ekstremistų terorizmo aktus ir šventovių niokojimą krikščionys ir jų ganytojai daugiausia patyrė Artimuosiuose Rytuose bei kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse. Iškilo realus pavojus, jog atskirų politinių bei ideologinių jėgų provokuojamas tariamas „religijų karas“ gali persikelti ir į Europą.


Nusižemindami save išaukštiname

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašome malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui...

Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant, savaime buvo aiškiai suprantama privilegijuota kiekvieno kūrinio priklausomybė nuo Kūrėjo. Nepaprastas ir džiaugsmo kupinas Dievo artumas, kurį jie Edeno sode kaskart jautė bendraudami su Juo bei tarpusavyje, liudijo, kad jie yra be galo Jo mylimi, ir kol jie Jį mylėjo, būdami Jam laisvai ištikimi net mažiausiuose dalykuose, jų laimei nieko nestigo. Gyvendami be jokios nuodėmės jie aiškiausiai suvokė savo neprilygstamą vertę Dieve ir šventą priklausomybę nuo Jo, nes visiškai priklausyti Viešpačiui ir šį santykį su Juo tolydžio grįsti visais Jam savo sąmoningo atsidavimo judesiais yra kilniausias bei gražiausias protingo kūrinio, kūrybos šedevro, išsiskleidimas Jame. Tačiau tikra laisvė suponuoja galimybę daryti ir klaidingą sprendimą. Kai pirmieji mūsų tėvai pasirinko neklusnumo Dievui kelią, jie pirmą kartą patyrė sukrečiantį pažeminimą, nes jų sąžinė, nuodėmės degutu sudergta, liudijo, kad, nors jie dėl neištikimybės Jo savaip išsižadėjo, Jis absoliučiai lieka ištikimas sau, nes savęs Jis negali išsiginti (2 Tim 2, 13). Taigi beprotiškas Adomo ir Ievos netikro išaukštinimo siekimas, manant: „Mes būsime kaip Dievas“ (Pr 3, 5), sutrypė jų dieviško atvaizdo tapatybę, panaikino nemarumo palaimą ir juos nužemino iki gėdingo dulkės mažumo (Pr 3, 19).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija