2016 m. rugpjūčio 26 d.    
Nr. 31
(2199)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kas užgydys mūsų nuodėmių žaizdas

Kan. Vytautas VAIČIŪNAS

Mes dažnai vienas kito klausiame, kodėl žmonių žiaurumą Lietuvoje ir pasaulyje sunku sveiku protu paaiškinti.

Vienas, jau išėjęs į amžinybę kunigas, žiaurumo prigimtį paaiškino. Jis kalbėjo, kad vienoje šeimoje, žiaurios ir kerštingos prigimties sūnus, turėdamas vos 25 metus, prekiavo narkotikais, o jo motina, vos 50 metų turėdama, džiaugėsi sūnaus gabumais ir pinigų gausa. Greitai praturtėję nusipirko brangiausią ir galingiausią BMV automobilį ir ankstyvą pavasario rytą abu išvažiavo pasivažinėti. Slidus kelias, didelis greitis ir „ne vietoje pastatytas stulpas“, naujutėlį BMV automobilį pavertė metalo laužo krūva. Vairuotojas, nuvežtas ligoninėn, tris dienas kentėjęs kančias, mirė. Motina, likusi gyva, staigios sūnaus mirties įskaudinta, dvi dienas sėdėjo prie mirusio sūnaus kojų, laistydama jas ašaromis ir pavargusi užsnūdo. Sapne pamatė savo sūnų, atėjusį pas ją su trimis kūdikėliais. Sūnus juos parodė motinai ir tarė: „Štai trys kūdikėliai, kuriuos tu nužudei net vardų nedavusi. O aš žiaurumą, polinkį žudyti bei kerštauti paveldėjau iš žiaurumu apnuodytų tavo įsčių, gal todėl Dievas pasigailėjo manęs. Aš išpažinau savo nuodėmes, gavau Ligonių sakramentą. Turiu vilties gyventi dieviškoje šviesoje. Tada aš klausiau: „Viešpatie, o ką man pasakyti savo mamai?“ „Sakyk jai, – tarė Viešpats, – kad aš nenoriu nusidėjėlių mirties, tegul atgailauja ir skelbia pasauliui, kad negimusių kūdikių žudymas, abortai, yra pati baisiausia žmogžudystė. Žudomas tas, kuris gyvena ir auga motinos įsčiose, t.y. pats silpniausias negalintis nei kalbėti, nei protestuoti, nei melstis. Žudant negimusį iš jo atimama ne vien žemė, bet ir dangus. Kalbėk pasauliui, kad atgailautų. Jei neatgailaus, būsime teisiami ne vien už nužudytųjų skaičių, bet ir jų žemėje neatliktus darbus“. Mačiau tautos veidą, skausmo ir kančios prislėgtą. Mačiau aš ją, suklupusią negimusių kūdikių kraujuose. Mačiau didelę minią, stovinčią anapus gyvenimo slenksčio ir šaukiančią: „Aš turėjau būti kunigas. Aš turėjau būti daktaras“. Kiti ištiesę rankas į savo tėvus kalbėjo: „Jūs turėjote pas mane senatvėje gyventi, o dabar vargstate visų apleisti“. Mačiau, kaip auga marmuro kolonos, kaip lūšnos skęsta dvokiančiame klane, kaip brolis brolio laisvę vagia, bet tylėjau. Esu kaltas, bauskite mane“.


Kad „svetimi“ neužimtų bažnyčios

Stebėdamas žmones bažnyčioje, ne sykį buvau priblokštas mūsų nemeilės artimui!.. Štai per vienus iškilmingus atlaidus, į kuriuos turėjo susirinkti maldininkai iš atokesnių vietų ir kitų parapijų, vietiniai tikintieji skubinosi susirasti sėdimas vietas, kad jų neužimtų „svetimieji“ ... Taip tiesiai ir šviesiai buvo pasakyta: „Užsiimkime suoluose savo vietas, kad jų neužimtų svetimi!..“ Kai paklausiau, kas tie „svetimi“, išgirdau atsakymą: „Tie, kurie į atlaidus suvažiuos ne iš mūsų, o iš kitų parapijų...“ Štai jums ir mūsų broliška, katalikiška „meilė“!.. Apie svečiams parodytą svetingumą neverta ir kalbėti...

Viešpats mokė žmoniją vienas kitą vadinti broliais, sesėmis, o kaip mes elgiamės net bažnyčioje?.. Pastebėjau dar vieną baisią nūdienos ydą – mėgstame vienas kitą apkalbėti, netgi pažeminti, pasmerkti, pajuokti esant ne kokiame turguje, o lankant bažnyčią. Susėda tos „iškalbingosios“ bobelės šventoriuje, viską gerai „išmanančios“, apie viską gerai „žinančios“ ir pradeda apkalbas, lyg pačios būtų šventos... Blogiausia, kad apkalbėti kitą, suskaičiuojant būtus ar nebūtus „griekus“, juos dar visaip „pagardinant“, išpučiant bei melagingai paskleidžiant visuomenėje, – didžiausias nusikaltimas, arba Bažnyčios terminu kalbant, – mirtina nuodėmė!..


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija