Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žolinė ir miesto gimtadienis

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Moterys su Žolinės puokštėmis švemtoriuje

Kasmet Šilalės miesto gimtadienis švenčiamas kartu su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilme – Žoline. Švęsti dvi šventes ir smagu, ir ekonomiška... Šiemet tris dienas vykusi Šilalės miesto 483 metų sukakties šventė pavadinta „Atverk širdį savo miestui“, tam specialiai skirta emblema, kurioje pavaizduotas raktas, „atrakinantis“ žmogaus širdį... Belieka džiaugtis, kad visokiausių karų, gaisrų bei vargų niokotas miestas nesuklupo ir neišnyko iš Lietuvos žemėlapio. Jis kasmet vis labiau klesti ir gražėja renovuojamais bei statomais pastatais. Beveik prieš metus atidarytas sveikatos ir sporto kompleksas su moderniu baseinu, kokio neturi net už Šilalę didesni miestai. Puikiai renovuotas netoli Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos esantis stadionas. Vykdant gatvių, šaligatvių renovaciją, miestas gražėja. Tvarkosi ir privačių namų savininkai. Miesto tvenkinyje įrengtas didžiulis fontanas, kuris vasaros vakarais, sutemus, švyti įvairiausiomis spalvomis. Knygų fondais, skaitytojų ir renginių gausa gali pasigirti ir Šilalės miesto savivaldybės biblioteka, Meno ir muzikos mokykla. Įvairių ekspozicijų turtingas, atspindintis Šilalės krašto istoriją, yra pačiame miesto centre esantis Vlado Statkevičiaus muziejus. Nesėdi rankas sudėję ir Šilalės kultūros centro darbotojai: repetuojama, šokama, dainuojama, pakviečiami įvairūs respublikos meno kolektyvai, rodomi spektakliai, koncertuojama. Daug kas daroma šilališkių sumanumu, kūryba bei konkrečiais darbais, ir tai visus džiugina.

Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje

Visiems draugiškas miestas

Aušra Stanevičiūtė

Šeduvos malūnas

Šeduva šiais metais yra tituluota Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Miestas yra Radviliškio rajono šiaurės rytų dalyje, 18 km nuo rajono centro. Jo plotas – 546 ha. Šiuo metu gyvena 2673 gyventojai.

Puošniausias ir seniausias miesto pastatas, tikra kultūros vertybė – renesansinė Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, pastatyta 1649 metais. Šeduva garsėja ne tik visų pakeleivių akį traukiančiu įspūdingu malūnu-restoranu, bet ir moderniomis, aukštą ugdymo kokybę užtikrinančiomis švietimo įstaigomis. Šeduvos lopšelis-darželis, kuriame šiuo metu ugdomas 161 darželinukas, dalyvauja įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose, kūrybiškai diegia įvairias naujoves, yra apdovanotas įvairiuose konkursuose prizais (Švietimo ir mokslo ministerijos geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūros-konkurso nugalėtojas 2014 metais; Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos konkurse „Eismo saugumas bendruomenėse 2014“ laimėta I vieta).

Tėviškės slenksčio trauka

Vyriausias luokiškis Vaclovas Borusevičius su Birute Raudonaitiene neša atnašas – naminės duonos kepalą

Luokės seniūno Česlovo Ubarto sumanymu, nuoširdžiai įsijungiant Luokės parapijai, visoms miestelio institucijoms, bendruomenės nariams, verslininkams, visuomeninėms organizacijoms, surengta graži Luokės kraštiečių šventė, į kurią susirinko visi, kurių gyvenimo pradžia – Luokė. Luokiškiai sugrįžo namo nors ir valandėlei į savo senolių paliktą žemę, sugrįžo apkabinti vieni kitus. Sugrįžimas paženklintas, pasodinant ąžuolų giraitę prie tvenkinio. Visus kraštiečius, susibėgusius į savo vaikystės ir jaunystės kraštą, trumpiau ar ilgiau vaikščiojusius tais pačiais gimtinės keliais, jungė pirmoji mokykla, pirmoji Mokytoja, Pirmoji Komunija Luokės bažnyčioje, šalia esančiame kalnelyje amžino poilsio atgulę artimieji. Vaikystės bažnyčia – vieta, kurioje visada esame laukiami ir randame savo vietą, juk ne kartą tik čia, gimtinės bažnytėlėje, ieškojome atsakymų, kai reikėjo nuspręsti ar apsispręsti, kai skaudėjo ir nebuvo su kuo pasitarti arba nuoširdžiai patikėjome savo paslaptis Dievui. Malonu, kad Luokės Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Virginijus Palionis entuziastingai įsijungė į šventę: aukotos dvejos šv. Mišios (dalyvaujant svečiams kunigams – Vaiguvos parapijos klebonui Vytautui Žvirzdinui ir iš Plungės atvykusiam Alvydui Vaitkevičiui); suruošta klebono agapė; uždegta išėjusiems amžinybėn kraštiečiams atminti žvakė, kuri per šv.Mišias degs ištisus metus iki kito susitikimo; parengta senosios Luokės fotonuotraukų ir liturginių reikmenų paroda; leista pamatyti istorijos saugomą akmenį, ant kurio pastatytas Didysis altorius; įvairių bendruomenės kartų atstovų atneštos aukoti atnašos.

Dovana gimtajam kaimui ir jo žmonėms

Grupė Pervazninkų kaimo gyventojų

Pasaulio šalys lyg ir priartėjo prie Lietuvos, o žmonės savo kelio, savo laimės ieško užsienyje. Laimutė Mačiulaitytė-Ižganaitienė gimė ir augo Pervazninkų kaime Šakių rajone, tačiau gyvenimo dėlionė susidėjo taip, kad jau 18 metų nuskubėjo į praeitį gyvenant Kanadoje. Artimųjų ir gimtojo kaimo nepamiršta, pasiilgsta jaukių šeimos namų, pievų kvapo ir grožio, todėl ir sugrįžta. Sugrįžus į gimtąjį sodžių, pasitarus su seserimi vienuole Algima, kilo tauri idėja atstatyti kaimo kryžių. Taip ir padarė. Dabar Pervazninkų gyventojai turi prieš ką kepurę nukelti, maldą sukalbėti ar, stabtelėjus valandėlei, pamąstyti, su Dievuliu pasikalbėti. Dar sukvietė pervazninkiečius šv. Mišių maldai į Kaimelio bažnyčią. Jas aukojo klebonas kun. Zenonas Stepanauskas, o paskui visi gražiu būriu vaikystės ir jaunystės takais, tiesiai per Pervazninkų mišką, patraukė prie kryžiaus, nulenkė galvas gimtojo kaimo atminimui ir Išganytojui. J. Prūsaitis padėkujo Mačiulaičių šeimai už auką ir pasidžiaugė tokiu širdžiai mielu susibūrimu. Dar ilgai nenutilo kalbos, jaunystės dienų prisiminimais dalinosi susirinkę Elenos Gutauskienės troboje prie suneštinių vaišių stalo.

Porciunkulės šimtmečių aidas

Gieda Troškūnų choro giesmininkai. Iš kairės: Rasa Dragūnienė, Nastė Ribokienė ir Vladas Misiūnas

Rugpjūčio 7-ąją Troškūnuose minėti bene pirmieji tradiciniai ir kiekvienam pasiekiami, tik dvasiniu pagrindu pradėti teikti Katalikų Bažnyčios Porciunkulės atlaidai, kuriuos sekdamas Jėzaus ir Jo Motinos apreiškimu prieš 800 metų įsteigė šv. Pranciškus Asyžietis. Senu vienuolynu, barokine bažnyčia garsiuose, bernardinų dvasią saugančiuose Troškūnuose kadaise būdavę didžiausi, trukdavę net po tris dienas, nūnai gerokai priblėsę, veik primiršti atlaidai ir šiemet sulaukė ne itin daug maldininkų, tačiau ši istorinė šventė buvo ypatinga keliolikai organizuotai iš Svėdasų bei Anykščių atvykusių piligrimų.

Keliaujame į Romą, Šventąją Žemę, keliaujame Šv. Jokūbo keliu, bet tokios pat žavingos ir prasmingos gali būti ir vietinės kelionės. Kuomet iškeliauji, norėdamas įvykdyti neišvykusių į piligrimystę pažįstamų prašymus pasimelsti už juos, likusius Troškūnuose, net ir didingas, paslaptingos Porciunkulės – mažosios šv. Pranciškaus atstatytos bažnytėlės šalia Asyžiaus, Italijoje, – vardas, kur Dievo balsą išgirdęs neturtėlis įsteigė mažesniųjų brolių ordiną, o vėliau, patyręs regėjimą ir išgirdęs Jėzaus bei angelų apsuptos Mergelės Marijos prisakymus, pasirūpino, kad būtų įvesti nauji atlaidai, atrodo dar įspūdingesnis. Nuodėmių nusikratyti panorusieji nebeprivalėjo žygiuoti į Kryžiaus karus, leistis į pavojingą ir vargingą kelionę į Šventąją Žemę, remti juos bei Bažnyčią didelėmis pinigų sumomis, pakako tik išpažinti nuodėmes, priimti Švenčiausiąjį ir pasimelsti už Šventąjį Tėvą. Vėliau tie atlaidai tapo svarbiausi visoms Šv. Pranciškaus brolijoms, tad ir nuo 1868 metų minimai Troškūnų bernardinų bažnyčioje.