|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Porciunkulės šimtmečių aidas
Rugpjūčio 7-ąją Troškūnuose minėti bene pirmieji tradiciniai ir kiekvienam pasiekiami, tik dvasiniu pagrindu pradėti teikti Katalikų Bažnyčios Porciunkulės atlaidai, kuriuos sekdamas Jėzaus ir Jo Motinos apreiškimu prieš 800 metų įsteigė šv. Pranciškus Asyžietis. Senu vienuolynu, barokine bažnyčia garsiuose, bernardinų dvasią saugančiuose Troškūnuose kadaise būdavę didžiausi, trukdavę net po tris dienas, nūnai gerokai priblėsę, veik primiršti atlaidai ir šiemet sulaukė ne itin daug maldininkų, tačiau ši istorinė šventė buvo ypatinga keliolikai organizuotai iš Svėdasų bei Anykščių atvykusių piligrimų. Keliaujame į Romą, Šventąją Žemę, keliaujame Šv. Jokūbo keliu, bet tokios pat žavingos ir prasmingos gali būti ir vietinės kelionės. Kuomet iškeliauji, norėdamas įvykdyti neišvykusių į piligrimystę pažįstamų prašymus pasimelsti už juos, likusius Troškūnuose, net ir didingas, paslaptingos Porciunkulės mažosios šv. Pranciškaus atstatytos bažnytėlės šalia Asyžiaus, Italijoje, vardas, kur Dievo balsą išgirdęs neturtėlis įsteigė mažesniųjų brolių ordiną, o vėliau, patyręs regėjimą ir išgirdęs Jėzaus bei angelų apsuptos Mergelės Marijos prisakymus, pasirūpino, kad būtų įvesti nauji atlaidai, atrodo dar įspūdingesnis. Nuodėmių nusikratyti panorusieji nebeprivalėjo žygiuoti į Kryžiaus karus, leistis į pavojingą ir vargingą kelionę į Šventąją Žemę, remti juos bei Bažnyčią didelėmis pinigų sumomis, pakako tik išpažinti nuodėmes, priimti Švenčiausiąjį ir pasimelsti už Šventąjį Tėvą. Vėliau tie atlaidai tapo svarbiausi visoms Šv. Pranciškaus brolijoms, tad ir nuo 1868 metų minimai Troškūnų bernardinų bažnyčioje. Mes, keliolika piligrimų, ūkanotą rugpjūčio 7-osios rytmetį, kuomet jau saulė pro besisklaidančius debesis šviesti mėgino, apie pusę devintos, išvykome iš Anykščių stoties maršrutiniu autobusu. Prisiminimais ir patyrimais besidalindami, per langus slenkant mieliems ir pažįstamiems vaizdams, greitai judėjome. Išlipę tuoj už istorinio Gurskų kaimo, kur ėjo didžiojo dvaro ir pirmojo bernardinų rektorato riba, pėsčiomis per Stukonis, vakarinę Latavos tėkmę, siaurojo geležinkelio liniją, Žiedonis, matydami tolumose Troškūnų dvaro siluetą, pro mokyklą, stabtelėję prie Šv. Antano stogastulpio parko pakrašty, įžengę į Vilniaus gatvę, pro egzotiškai be langų stūksantį milžinišką baltų plytų triaukštį patekome į Vytauto alėją. Ten Slaugos ligoninės močiutes pakalbinome, užsukome ir į senelių prieglaudą, įsikūrusią 1936 metais pastatytame Šv. Vincento Pauliečio draugijos name, ir žengėme vienuolyno link. Senoji gimnazija, tyli ir primiršta, 1920 metais žuvusių šaulių atminimas. Šventovės baltumas, tylus bokštas, mano bambukinė lazda ir Popiežiaus herbu bei kitais ženklais išmarginta skara 2000 metų Pasaulio jaunimo dienų Romoje atminimas. Jaučiu didelį norą atsiklaupti ir pabučiuoti tą žemę, šventovės slenkstį. Troškūnai ypatinga dvasinės patirties ir vilties vieta. Karštai meldėmės prie stebuklingojo Marijos Karalienės paveikslo. Šv. Mišios su tikro gailesčio, ilgesio išgyvenimu, choro giesme ir vargonų gaudesiu, Evangelijos žodžiai apie mažąją kaimenę, lobį ne žemėje, bet Danguje, kvietimas visada būti pasiruošus Dievo sūnaus atėjimui, kan. Sauliaus Filipavičiaus homilija, jo žodžiai apie antruoju Kristumi vadintą šv. Pranciškų, jo suteiktą viltį, religinį bei socialinį sąjūdį, palietusį visą krikščionišką Europą, mūsų įsijungimas į tą garbingą istorijos grandinę, pažymėtą Porciunkulės viltimi, kuomet prisimename ir meldžiamės už visus tuos, kurie kadaise ir dabar, ir ateityje šiuose atlaiduose ieško, suranda viltį, ramybę... Procesija, vėliavų šilkas, eisena tik su kryžiumi, kanauninko rankose spindinti monstrancija, smilkalų dūmelis, varpelių skambėjimas ir tokia pažįstama choro giesmė Viešpatie Jėzau... Mes vėl susirinkome melstis prie stebuklingojo, net iš XVI amžiaus užsilikusio Dievo Motinos atvaizdo. Žavi jo istoriškumas, kaip legenda skambantis. Bizantiška mistika ir atvaizde spindintis, kiekvieną pastebintis žvilgsnis... Juk kiekvienas iš mūsų jai svarbus. Juk besimelsdami atkartojame: Parodyk, kad esi Motina... Prisiminėme Asyžių, Porciunkulės ir mūsų Troškūnų istoriją. Čia šv. Pranciškaus pasekėjai bernardinai įsikūrė 1696 metais, Troškūnų dvaro savininką Vladislovą Sakalauską, vienuolyno gyvenimą bei nuolat siautusius gaisrus, barokinių bei klasicistinių rūmų statybas XVIII amžiaus pabaigoje, garsiąją gimnaziją ir jos profesorius bei prancūzų kalbos mokytoją poną Floriną, sukilimus, represijas, vienuolių ištrėmimą ir sugrįžimą tik 1929 metais, naujomis varsomis tuomet suspindusį gyvenimą ir priedermę melstis ir dirbti. Tuomet suburtas puikus choras, orkestras, vaidintojų trupė, organizacijos, Porciunkulėje gatvėmis riedantys gyvieji paveikslai, pastatyta nauja salė ir vargšų prieglaudos namai. Leidomės į rūsius po bažnyčia, prisiminėme senuosius atgailos būdus, žeminančias viešas bausmes ypatingiems nusidėjėliams, bandėme senu papročiu keliais aplink Šv. Antano statulą šventoriuje eiti. Po to jau vienuolyno namų pastogėje juodą duoną, sūrį valgėme, arbatą, gėrėme, įstabiuosius XVIII amžiaus pabaigos Troškūnų klebono bernardino Kiprijono Lukausko raštus skaitėme, apie nuodėmę, tikėjimą ir bandymus šiokio tokio tobulumo ar net šventumo siekti kalbėjomės. Žinokime: Ney akis regieje, ney ausis girdieje, ney sirdiey Žmogaus sutilpa, ką Diewas sugatawoje tiems, kurie aną milie... Raimondas Guobis
Troškūnai, Anykščių rajonas
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |