2016 m. rugpjūčio 26 d.    
Nr. 31
(2199)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Maldai ir bendrystei suvienijusi šventė

Vysk. Jonas Kauneckas šventina
Švč. Mergelės Marijos statulą

Kunigo Ernesto tėveliai Zina ir Valius
Želviai su Žolinių „kvietka“ – kaspinu
papuoštu ananasu. Dešinėje – šventės
vedėja Violeta Mičiulienė

Utenos Gyvojo rožinio draugijos
nariai ir choristai su kun. Ernestu
Želviu ir Violeta Mičiuliene

Maldininkai prie Nemunėlio Radviliškio
Švč. Mergelės Marijos bažnyčios

NEMUNĖLIO RADVILIŠKIS. Žolinė – pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos šventė – Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje kasmet švenčiama įspūdingai: rožinio malda, iškilmingos šv. Mišios ir, be abejo, agapė bei koncertas. Atrodo, nieko naujo ir nebesugalvosi, bet pagrindinis šventės organizatorius ir visų sumanymų autorius, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys, visgi rado, kuo nustebinti šįmet į iškilmę susirinkusius kelis šimtus parapijiečių bei svečių. Visus, beeinančius į bažnyčią, pasitiko prieš pat šventę šventoriuje pastatyta įspūdinga Švč. Mergelės Marijos statula, kurią, pasibaigus šv. Mišioms, pašventino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Algis Neverauskas. Tikintieji tądien trumpam sustodavo, kai kurie dėjo gėles, džiaugėsi, kad liūdesio ar džiaugsmo valandą galės čia ateiti ir pasimelsti.

Iškilmė bažnyčioje prasidėjo Rožinio malda, kurioje kartu su Nemunėlio Radviliškio ir Biržų parapijų maldininkais dalyvavo Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios giesmininkės. Iškilmingai Eucharistijai vadovavo vysk. J. Kauneckas, koncelebravo Biržų dekanas kun. A. Neverauskas, giedojo jaunimo šlovinimo grupė iš Panevėžio. Šv. Mišių pradžioje buvo šventinami žmonių atsinešti žolynai kaip priminimas to, kad po Marijos mirties prie jos kapo budėję apaštalai karste vietoje kūno pamatė gėles. Vėliau šventoriuje kalbintos vietinės moterys pasakojo, kad jų vaikystėje tėvai ar seneliai iš bažnyčios parsineštus pašventintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą, o žmogui mirus, juos dėdavo į karsto pagalvėlę, kad velionis keliautų Dievo Motinos parodytu keliu. Pamoksle vysk. J. Kauneckas pabrėžė motinos pareigą rengti vaiką gyvenimui, jos atsakomybę už jo ateitį. Jis priminė tikintiesiems, kad Marija Jėzaus pavedimu yra mūsų visų dvasinė motina. Būdama šalia Viešpaties Jo šlovėje, Marija mums rodo kelią, kaip tą šlovę pasiekti. Marija tikėjo ir klusniai leidosi vedama Dievo. Mes galime artintis prie jos, sekdami jos klusnumu, galime prašyti jos padidinti mūsų tikėjimą, mokyti mus nuolankumo. Ganytojas kalbėjo ir apie maldos galią, priminė Marijos Egiptietės, Šv. Jeronimo istorijas, vardijo faktus ir liudijimus, kaip besimelsdami žmonės pajuto Marijos užtarimo galią ir pakeitė savo nuodėmingą gyvenimą. Vyskupas ragino žmones nebūti abejingus, turėti savo nuomonę, atsakingai balsuoti Seimo rinkimuose. Prisiminti eutanazijos, dirbtinio apvaisinimo, alkoholio ribojimo klausimai, kurie, svarstant juos Seime, parodo tikrąją mūsų išrinktų politikų moralę.

Šv. Mišių pabaigoje didžiulė minia įsijungė į procesiją – iškilmingą eiseną aplink bažnyčią. O po jos kunigo Ernesto paprašyta šventei diriguoti ėmėsi viešnia – Violeta Mičiulienė (Steputė). Priversdama ne vieną kvatoti iki ašarų, aktorė siūlė visiems „nuryti blogus žodžius, nes jie skrandžio negadina“, sakė, kad nieko nėra gražiau už bendravimą ir už į šią šventę atėjusius žmones, nes „čia susirinko tie, kas turi viltį“. Netrukus pasirodymą pradėjo jau suspėjęs išgarsėti „Rovėjūnės“ moterų kvartetas iš Papilio. Organizatoriai dėkojo rėmėjams ir visiems, kurių dėka šventė įvyko. Apdovanojimai tiko ir prie V. Mičiulienės humoro, ir prie šventės, mat visi, jų nusipelnę, dovanų gavo po žolinių „kvietką“ – kaspinu papuoštą ananasą.

Džiugiai nusiteikę, pasišnekučiuodami žmonės skubėjo prie kunigo Ernesto suorganizuotų vaišių – trijų rūšių košių.

„Gera, kai gali pasimelsti, nuoširdžiai Dievui padėkoti ir su kaimynu ar seniai matytu pažįstamu pasišnekučiuoti, pasilinksminti. Ačiū Biržų kunigams, ypač Ernestui Želviui, nes jų dėka ši Jėzaus ir visų krikščionių Motinos Marijos Ėmimo į dangų šventė Nemunėlio Radviliškyje tampa švente ne tik biržiečiams, bet ir aplinkinių rajonų gyventojams“, – sakė kalbintos moterys.

Stasė Eitavičienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija