Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Nusižemindami save išaukštiname

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašome malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui...

Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant, savaime buvo aiškiai suprantama privilegijuota kiekvieno kūrinio priklausomybė nuo Kūrėjo. Nepaprastas ir džiaugsmo kupinas Dievo artumas, kurį jie Edeno sode kaskart jautė bendraudami su Juo bei tarpusavyje, liudijo, kad jie yra be galo Jo mylimi, ir kol jie Jį mylėjo, būdami Jam laisvai ištikimi net mažiausiuose dalykuose, jų laimei nieko nestigo. Gyvendami be jokios nuodėmės jie aiškiausiai suvokė savo neprilygstamą vertę Dieve ir šventą priklausomybę nuo Jo, nes visiškai priklausyti Viešpačiui ir šį santykį su Juo tolydžio grįsti visais Jam savo sąmoningo atsidavimo judesiais yra kilniausias bei gražiausias protingo kūrinio, kūrybos šedevro, išsiskleidimas Jame. Tačiau tikra laisvė suponuoja galimybę daryti ir klaidingą sprendimą. Kai pirmieji mūsų tėvai pasirinko neklusnumo Dievui kelią, jie pirmą kartą patyrė sukrečiantį pažeminimą, nes jų sąžinė, nuodėmės degutu sudergta, liudijo, kad, nors jie dėl neištikimybės Jo savaip išsižadėjo, Jis absoliučiai lieka ištikimas sau, nes savęs Jis negali išsiginti (2 Tim 2, 13). Taigi beprotiškas Adomo ir Ievos netikro išaukštinimo siekimas, manant: „Mes būsime kaip Dievas“ (Pr 3, 5), sutrypė jų dieviško atvaizdo tapatybę, panaikino nemarumo palaimą ir juos nužemino iki gėdingo dulkės mažumo (Pr 3, 19).

Kristus dėl mūsų išganymo nusižemino net iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį taip išaukštino, kad Jo vardui priklauptų kiekvienas kelias danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2, 8–10). Pasak Tomo Kempiečio, „visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tik kryžius“. Jo gimimas – nusižeminimas, nes Jis paliko dangaus šlovę ir prisiėmė kūdikio bejėgiškumą; Jo gyvenimas – degantis meilės ir nuolankumo fakelas, nes be revoliucinio perversmo radikaliai pakeitė žmonių širdis ir jas paruošė naujam gyvenimui; svarbiausias dalykas – Jo mirtis – kenozė – susinaikinimo viršūnė, kai pats Dievas ne vaidina, kad miršta, bet iš tiesų brutaliausiu būdu iš Jo atimama gyvybė. O Jo prisikėlimas iš numirusių – tiesos manifestas pasauliui, nes, ką žadėjo, tai ir ištesėjo.

Mūsų gyvenimo kelias panašus į Jėzaus. Kaip Jis valgė savo Tėvo klusnumo duoną, taip mes, atsiribodami nuo savo apgaulingojo ego, ramiai bei nuolankiai paklūstame Jo žodžio vykdymui ir matome, kaip kaskart atsinaujina mūsų vidinis žmogus, nes išsipildo šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai: „Tik save pamiršdamas žmogus atranda save“.

Štai kūrybingo užsimiršimo iliustracija. Dailininko Rosenthalio paveiksle „Darbo palaiminimas“ vaizduojamas berniukas, dirbantis prie medinės Mergelės Marijos skulptūros. Figūra iškilusi virš jaunojo menininko, kuris susikaupęs raižo pėdų detales, o Marija su meile žiūri į jį žemyn ir ištiesusi rankas laimina vaiką. Jis atsiduoda kūrybos tėkmei ir tuo pat metu gauna neišmatuojamą atpildą. Paveiksle vaizduojama šviesa, kuri sklinda pro atvirą langą, ir spinduliai užlieja berniuką, o dangiškasis choras jam gieda šlovės giesmę. Atrodo, kad visa visata veržiasi, liejasi į berniuką, o jis yra visa esybe pasinėręs į kūrybos tėkmę...

Dievo planų vykdymas – tarnystė Jam bei artimui – yra nuolatinis kūrybingo nuolankaus gyvenimo būdo ugdymas ir dorybių praktika, liudijanti, kad kiekvieno žmogaus grįžimo į Tėvo namus kelias yra savo veido prakaitu uždirbtos duonos valgymas (Pr 3, 19) ir teisumo siekimas, kad galėtume tapti šventi Kristuje (Rom 6, 19). II Vatikano Susirinkimo dekrete skelbiama gyvybinga žinia: „Tam tobulumui pasiekti tikintieji privalo skirti visas jėgas, gautas pagal jiems išdalytą Kristaus malonę, kad (...), visuose dalykuose paklusdami Tėvo valiai, visa siela teiktų garbę Dievui ir tarnautų artimui. Tuo būdu Dievo tautos šventumas duos gausių vaisių, kaip Bažnyčios istorijoje akivaizdžiai rodo ir daugybės šventųjų gyvenimas“.

Žinome, kad, neatsižadant ir nekovojant su savo netikruoju „aš“, neįmanoma pasiekti dvasinės pažangos, todėl nusižemindami Dieve Jame augame. Verta įsidėmėti šiuos šv. Grigaliaus Nysiečio žodžius: „Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs“.

© 2016 „XXI amžius“