Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kas užgydys mūsų nuodėmių žaizdas

Kan. Vytautas VAIČIŪNAS

Mes dažnai vienas kito klausiame, kodėl žmonių žiaurumą Lietuvoje ir pasaulyje sunku sveiku protu paaiškinti.

Vienas, jau išėjęs į amžinybę kunigas, žiaurumo prigimtį paaiškino. Jis kalbėjo, kad vienoje šeimoje, žiaurios ir kerštingos prigimties sūnus, turėdamas vos 25 metus, prekiavo narkotikais, o jo motina, vos 50 metų turėdama, džiaugėsi sūnaus gabumais ir pinigų gausa. Greitai praturtėję nusipirko brangiausią ir galingiausią BMV automobilį ir ankstyvą pavasario rytą abu išvažiavo pasivažinėti. Slidus kelias, didelis greitis ir „ne vietoje pastatytas stulpas“, naujutėlį BMV automobilį pavertė metalo laužo krūva. Vairuotojas, nuvežtas ligoninėn, tris dienas kentėjęs kančias, mirė. Motina, likusi gyva, staigios sūnaus mirties įskaudinta, dvi dienas sėdėjo prie mirusio sūnaus kojų, laistydama jas ašaromis ir pavargusi užsnūdo. Sapne pamatė savo sūnų, atėjusį pas ją su trimis kūdikėliais. Sūnus juos parodė motinai ir tarė: „Štai trys kūdikėliai, kuriuos tu nužudei net vardų nedavusi. O aš žiaurumą, polinkį žudyti bei kerštauti paveldėjau iš žiaurumu apnuodytų tavo įsčių, gal todėl Dievas pasigailėjo manęs. Aš išpažinau savo nuodėmes, gavau Ligonių sakramentą. Turiu vilties gyventi dieviškoje šviesoje. Tada aš klausiau: „Viešpatie, o ką man pasakyti savo mamai?“ „Sakyk jai, – tarė Viešpats, – kad aš nenoriu nusidėjėlių mirties, tegul atgailauja ir skelbia pasauliui, kad negimusių kūdikių žudymas, abortai, yra pati baisiausia žmogžudystė. Žudomas tas, kuris gyvena ir auga motinos įsčiose, t.y. pats silpniausias negalintis nei kalbėti, nei protestuoti, nei melstis. Žudant negimusį iš jo atimama ne vien žemė, bet ir dangus. Kalbėk pasauliui, kad atgailautų. Jei neatgailaus, būsime teisiami ne vien už nužudytųjų skaičių, bet ir jų žemėje neatliktus darbus“. Mačiau tautos veidą, skausmo ir kančios prislėgtą. Mačiau aš ją, suklupusią negimusių kūdikių kraujuose. Mačiau didelę minią, stovinčią anapus gyvenimo slenksčio ir šaukiančią: „Aš turėjau būti kunigas. Aš turėjau būti daktaras“. Kiti ištiesę rankas į savo tėvus kalbėjo: „Jūs turėjote pas mane senatvėje gyventi, o dabar vargstate visų apleisti“. Mačiau, kaip auga marmuro kolonos, kaip lūšnos skęsta dvokiančiame klane, kaip brolis brolio laisvę vagia, bet tylėjau. Esu kaltas, bauskite mane“.

Skaudu, kad laisvos Lietuvos 25-mečio sukaktį minime netekę trečdalio savo gyventojų. Norisi paklausti, kai mūsų vaikai ir vaikaičiai minės nepriklausomybės 50-metį, ar dar lietuviškai kalbėsime? Pagalvokime, kiek Lietuvoje žmonių gyventų, jei nebūtume žudę negimusių... Manau, kad kelis ar keliolika kartų daugiau... Visos šiandieninės problemos spręstųsi paprasčiau ir garbingiau.

Su džiaugsmu prisimenu 1972 metus. Tuomet, šv. Juozapo globon pavesta, vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus palaiminta, savo garbingą žygį į palaimintas laisvės aukštumas pradėjo žengti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Šiandien, pažvelgus iš istorijos aukštumos, norisi padėkoti „galingiems“ Tarybų Sąjungos KGB darbuotojams, kurie mus lydėjo, saugojo ir nedavė užmigti. Rūpinosi žuvusių palaidojimu, beprotnamiuose uždarytų, kalėjimuose, lageriuose ir tremtyse esančių likimais. Garbė didvyriams, kurie pasirinko mirtį ir kančias, bet nenešė turgun sąžinės parduoti už grašius. 18 metų visų lietuvių (tėvynėje ir užsienyje) pastangomis „LKB kroniką“ tartum vėliavą kėlėme į laisvės aukštumas, stebindami pasaulį. Kai pasiekėme tikslą, paskelbėme nepriklausomybę, TSSR vienybės pamatai subraškėjo. Išsigandęs TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas panoro vos užgimusį laisvės daigelį tankais sutraiškyti. O tikintys į Dievo apvaizdą tankus pasitiko su kryžiais, rožiniais, maldomis ir giesmėmis: „Apsaugok Aukščiausias tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai, juk tėviška Tavo malonė daug gali, mes Tavo per amžius vargingi vaikai... Marija, Marija... užstok prieš Aukščiausią Tėvynę brangiausią, nes viską pas Dievą gali“. Mažutėlių maldas išgirdo Aukščiausias – tankai pasitraukė.

Deja, laisvoje Lietuvoje užaugęs jaunimas mažai teprisimena to meto stebuklus, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir jos skleistas idėjas. Kas kaltas? Su skausmu turime pripažinti, kad visų pirma mes, kurie, sugrįžę iš tremties ir lagerių, panorome įamžinti savo vardus didžiųjų katedrų ir bazilikų statybose. Paskendę kasdienybės rūpesčiuose pamiršome, kad visų pirma mes esame ne rankomis statytos Bažnyčios – Kristaus Kūno – nariai. Pamiršome ir Kristaus žodžius: „Morta, Morta, rūpiniesi daugeliu dalykų, o žmogui tereikia tik vieno. Marija išsirinko sau geriausią dalį, kuri iš jos nebus atimta“.

Nepamirškime, kad siekiantis vien žemiškos garbės, nenori jos dalintis su kitais. O pritrūkus pinigų „šviesos angelas“ ateina pagalbon – lietuviškos patarlės žodžiais tariant – kai dviejų draugų purvinos rankos viena kitą plauna, šėtonas jas laimina ir džiaugiasi.

Kol mes kapstėmės didžiųjų statybų pamatuose, šėtonas, užvaldęs beveik visą žiniasklaidą, pradėjo sėti melo, neapykantos, savanaudiškumo ir keršto sėklas laisvos Lietuvos vaikų širdyse. Jeigu mes, sugrįžę iš kalėjimų, su blogio apraiškomis laisvoje Lietuvoje būtume taip ryžtingai kovoję, kaip kovojome priespaudos metais, šių dienų jaunimo veidai šviesiau spindėtų ir seminarijose pašaukimų netrūktų. Skaudu, kad laisvoje Lietuvoje nebuvo išspausdintas nė vienas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris.

Šiandieninis tikėjimas reiškėsi ne teoriniu Dievo neigimu, loginiais argumentais, bet praktiniu Dievo neigimu gyvenime... Dievas toleruojamas tol, kol garbinamas bažnyčioje, bet kovojama prieš Jo atėjimą į gyvenimą, prieš tikėjimą viešame gyvenime. Pirmoji ir pagrindinė mūsų laikų žaizda, iš kurios kyla dabartinis netikėjimas, yra ne kas kita, kaip Dievo išstūmimas iš gyvenimo, todėl dabar svarbiausias reikalavimas yra Dievą grąžinti į gyvenimą. Dabar žmogus Dievo ieško ne visatoje, o pačiame žmoguje, jo santykiuose su kitu žmogumi. Šia prasme tikėjimo tiesa privalo būti ginama ne filosofiniais ar loginiais įrodinėjimais, bet gyvu tikėjimu, todėl iš apologetinės plotmės turime pereiti į šventumo plotmę.

Viešpats šv. Faustinai Kovalskai kalbėjo: „Kai siela pamato ir išpažįsta savo nuodėmių baisumą ir prieš jos akis atsiveria bedugnė, į kurią ji yra įpuolusi, tegul neišsigąsta, bet su pasitikėjimu puola į mano gailestingumo glėbį kaip vaikas į mylimosios motinos rankas. Šios sielos turi pirmenybę mano gailestingume. Pasakyk, kad nė viena siela nebuvo nuvilta ir nepatyrė pažeminimo. Ypatingai man artimos tos sielos, kurios pasitiki mano gailestingumu. O jei nusidėjėliai pažintų mano gailestingumą, jų tokia daugybė nežūtų. Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tegul visa žmonija pažįsta mano gailestingumą“.

Nors Dievo gailestingumas yra beribis, bet jo laikas yra limituotas. Todėl turime nedelsiant sakyti: „Ne rytoj išauš mūsų vidinio atsinaujinimo diena, bet šiandien“. Mes – tarytum laiko žiedlapis, trokštantis išvysti saulės šviesą, – maldoje atverkime Dievui savo širdis ir ištarkime: „Štai aš, Viešpatie, esu tavo tarnas“.

Kas žino, gal greitai ir mums „ant amžino gyvasčio slenksčio lazdelę keleivio“ padėti reikės. Todėl nelaukime rytojaus dienos, bet šiandien savo sielos, širdies, minčių, jausmų, troškimų ir darbų atverstą gyvenimo knygą guldykime prie Nukryžiuotojo kojų, kad iš Kristaus perverto šono ištekėjęs kraujas ir vanduo su mūsų gailesčio ašaromis nuplautų ir užgydytų mūsų nuodėmių žaizdas... Nelaukime, nes niekas nežino, ar sulauksime rytojaus. O gal jau rytojaus dieną mūsų darbų, troškimų knygą atvers pats Teisingasis Teisėjas...

© 2016 „XXI amžius“