Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kad „svetimi“ neužimtų bažnyčios

Stebėdamas žmones bažnyčioje, ne sykį buvau priblokštas mūsų nemeilės artimui!.. Štai per vienus iškilmingus atlaidus, į kuriuos turėjo susirinkti maldininkai iš atokesnių vietų ir kitų parapijų, vietiniai tikintieji skubinosi susirasti sėdimas vietas, kad jų neužimtų „svetimieji“ ... Taip tiesiai ir šviesiai buvo pasakyta: „Užsiimkime suoluose savo vietas, kad jų neužimtų svetimi!..“ Kai paklausiau, kas tie „svetimi“, išgirdau atsakymą: „Tie, kurie į atlaidus suvažiuos ne iš mūsų, o iš kitų parapijų...“ Štai jums ir mūsų broliška, katalikiška „meilė“!.. Apie svečiams parodytą svetingumą neverta ir kalbėti...

Viešpats mokė žmoniją vienas kitą vadinti broliais, sesėmis, o kaip mes elgiamės net bažnyčioje?.. Pastebėjau dar vieną baisią nūdienos ydą – mėgstame vienas kitą apkalbėti, netgi pažeminti, pasmerkti, pajuokti esant ne kokiame turguje, o lankant bažnyčią. Susėda tos „iškalbingosios“ bobelės šventoriuje, viską gerai „išmanančios“, apie viską gerai „žinančios“ ir pradeda apkalbas, lyg pačios būtų šventos... Blogiausia, kad apkalbėti kitą, suskaičiuojant būtus ar nebūtus „griekus“, juos dar visaip „pagardinant“, išpučiant bei melagingai paskleidžiant visuomenėje, – didžiausias nusikaltimas, arba Bažnyčios terminu kalbant, – mirtina nuodėmė!..

Pamenu, kai dar buvau mažas ir mane močiutė nusivesdavo į maždaug už 6–7 kilometrų esančią bažnyčią (mūsų parapijos bažnyčia buvo uždaryta), tai po pamaldų, trumpam susėdus šventoriuje, prieš kelionę atgal, močiutė ir kitos moterys kalbėdavosi apie gyvulėlius, pasėlius, viena kitai didžiuodavosi, kad jau vešlūs daigai ir metas pradėti jų persodinimą į dirvą. Moterys viena kitai pasipasakodavo, kaip auga gyvulėliai. Apgailestaudavo, jei kažkas nebepajėgdavo ateiti bažnytėlėn. Trumpai pasimelsdavo už tą žmogų. O šiandien, turėdami laisvą Lietuvą, kažkodėl susvetimėjome, pasipūtėme vienas prieš kitą, vaikydamiesi kuo didesnių turtų, garbės bei nepelnytos „protekcijos“, kad tik kunigas į mus atkreiptų dėmesį...

Reikėtų įsidėmėti, kad prie kataliko ar katalikės „mundūro“ dera pamaldumas, padorumas, kuklumas, susitvardymas ir visos kitos krikščioniui būdingos savybės, kurios yra surašytos Katekizme. Tad verta jį nuolat pavartyti...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

© 2016 „XXI amžius“