Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Uolus Dievo žodžio skelbėjas

A†A kun. Algirdas Juozas Pasilauskas (1934 09 20–1975 04 27–2016 08 22)

Kun. Algirdas Juozas Pasilauskas Kun. Kazimiero AMBRASO SJ nuotrauka

Kun. A. J. Pasilausko karstas išnešamas iš Vilkaviškio Katedros

Laidotuvių apeigas Vištyčio bažnyčios šventoriuje atlieka vysk. Arūnas Poniškaitis (kairėje)

Rugpjūčio 24 dieną Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus žemė priglaudė visa širdimi savo tėviškę, Dievą ir žmones mylėjusį kunigą Algirdą Juozą Pasilauską. Pavasarį jis pasidžiaugė 41 metų kunigystės sukaktimi, o rugsėjis būtų jam suskaičiavęs 82 gyvenimo metus. Simboliška, kad, uoliai praktikavęs pamaldumą į Dievo Motiną Mariją, pas Viešpatį iškeliavo Švč. Mergelės Marijos Karalienės dieną, rugpjūčio 22-ąją.

Kun. A. J. Pasilauskas gimė 1934 m. rugsėjo 20 d. Vištytyje. Buvo jauniausias šeimoje, kur gimė aštuoni berniukai ir mergaitė. Bet užaugo penkiese. Tėvai buvo labai religingi, todėl Algirdas kartu su jais gegužę dalyvaudavo Gegužinėse pamaldose, o spalį kasdien suklaupę pirkioje kalbėdavo Rožinį. Būdamas dar tik trejų metų, įsilipęs į didžiulį alyvų krūmą, „aukodavo šv. Mišias“. Kadangi tėvelis būdavo pirmasis giesmininkas laidotuvėse, tai nuo mažumės jį sekiodamas Algirdas irgi anksti išmoko giedoti. Baigus pradžios mokyklą, užėjus sovietų valdžiai, tėvas, bijodamas, kad tarybinė mokykla sūnaus neišauklėtų bedieviu, mokytis jam toliau neleido. Veltui prabėgo treji metai, kai Algirdas kaime dirbo laiškanešiu. Kaip „XXI amžiuje“ (1997 12 12, nr. 94) pasakojo pats kunigas, nuo laiškininko krepšio išgelbėjo į vestuves kviesti atvykusi pusseserė, išbarusi tėtę, kad šis neleidžia sūnaus į mokyklą. Nuo tada jis pradėjo lankyti Vištyčio vidurinę mokyklą, bet už bendraklasius penktaklasius buvo aukštesnis visa galva. Tais metais į Vištyčio parapiją klebonauti buvo paskirtas kun. Klemensas Kačergius, su kuriuo Algirdas susibičiuliavo – patarnavo šv. Mišiose, atėjus šalčiams, kelis mėnesius gyveno klebonijoje, kur varpininke dirbo tėvelio sesuo, todėl jį gerai pamaitindavo ir prižiūrėdavo. Gyveno šalia mokyklos, kurios mokytojai ir pats direktorius buvo tikintys žmonės, dar „neatsikratę religinių prietarų“, todėl Algirdui nieko nesakydavo. Jis pas kleboną praleisdavo ir atostogas. Bet kai mokyklos direktoriumi buvo paskirtas aršus ateistas, o kleboną kun. K. Kačergių iškėlė, Algirdui iš klebonijos irgi teko išsikraustyti. Prasidėjo persekiojimas, pažymių mažinimas, jis atsidurdavo sienlaikraštyje, jame būdavo vaizduojamas klūpantis prie altoriaus ir „besirūpinantis sielų išganymu“. Vis dėlto pavyko baigti Vištyčio vidurinę mokyklą, tačiau Algirdas net 12 metų turėjo dirbti įvairius darbus, laukti, kol po kelių saugumo grasinimų, pažadų už bendradarbiavimą būti paskirtam klebonauti didžiausiuose miestuose, 1970 metais pagaliau buvo priimtas į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1975 m. balandžio 27 d. Kauno Arkikatedroje jis buvo įšventintas kunigu. Kadangi Vištyčio parapija buvo pasienio zonoje, tai Primicijas šventė Pajevonio bažnyčioje.

Kun. A. J. Pasilauskas darbavosi vikaru: nuo 1975 06 10 Prienų, nuo 1976 06 30 Vilkaviškio ir nuo 1980 06 26 Kalvarijos parapijose; nuo 1981 05 30 klebonavo Gižų, o nuo 2003 04 28 – Sangrūdos parapijose; nuo 2011 06 19 buvo Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos rezidentas.

Velionis buvo pašarvotas Vilkaviškio Švč. Mergelės Apsilankymo Katedroje, kurioje pastaruosius penkerius metus patarnavo tikintiesiems. Bet A. J. Pasilauskas paprastai sekmadienio šv. Mišias aukodavo senojoje, mažojoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kurioje su daugeliu vilkaviškiečių susipažino čia vikaraudamas (1976–1980). Kunigas buvo gerbiamas ir mylimas, tikintieji ir dvasininkai dažniausiai jį vadino kunigu Algeliu, Algiuku.

Kaip „XXI amžiui“ yra sakęs kun. A. J. Pasilauskas, jaunimas – mūsų ateitis, todėl į jį žiūrima su dideliu rūpesčiu ir viltimi. Pasak jo, dauguma jaunimo nemyli Dievo, nesimeldžia, taigi nemyli ir Tėvynės, nesijaudina dėl jos sopulių, nes nuo mažens buvo auklėjami kosmopolitine dvasia. Daugelis mūsų jaunuolių, susižavėję medžiaginėmis vertybėmis, pinigais, malonumais, nenori sąžiningai dirbti, atiduoti Tėvynei savo jėgų. „Šitai atsitiko todėl, kad jaunimui stinga doro, krikščioniško lietuviško idealo pavyzdžio, tinkamo auklėjimo, – sakė kun. A. J. Pasilauskas. – Jis neturi į ką pasižiūrėti, nemato, kuo galėtų sekti. Ką ir kaip kalba jų tėvai: litas, doleris, atlygimas ar net apgaulė ir melas. Juk obuolys nuo obels netoli rieda. Kaip tokioje aplinkoje gali išaugti idealistai jaunuoliai ir jaunuolės? Būsimieji religingi vyrai ir doros, ištikimos motinos? Jei nerandi kelių į jaunimo širdį, neturi vidinio karščio, meninių, sportinių ar kitokių sugebėjimų, per kuriuos dar neretai gali rasti suartėjimo kelius su jaunimu, tiesiog su nerimu esi priverstas dairytis aplinkui. Tokiu atveju kunigas pasilieka vienas, jo darbo vaisiai menki arba net lygūs nuliui“. Beje, kun. A. J. Pasilauskas sakė, jog, kai mokyklos direktorius yra tikintis žmogus, tai tokie bus ir jo vadovaujami mokytojai. Jei jie dalyvaus sekmadieniais pamaldose, bus tikintys ir praktikuojantys, kur kas lengviau bus ir su mokiniais susitarti. Jiems reikia gero pavyzdžio, tinkamo elgesio. „Maža naudos duos tikybos pamokos, jei moksleiviai su religija susidurs vien mokykloje. Jie tiek namuose, tiek ir kitoje aplinkoje turi būti skatinami šventadieniais dalyvauti pamaldose, gerai ir dorai elgtis viešumoje, poilsio metu, kelionėse. Jie turi giedoti ne tik mokyklose, bet ir bažnyčios choruose, mokėti elgtis prie altoriaus“, – „XXI amžiui“ 1997 metais sakė kun. A. J. Pasilauskas.

Kelerias šv. Mišias už velionį aukojo dekanato parapijų kunigai, meldėsi daug tikinčiųjų. Laidotuvių šv. Mišioms ir apeigoms vadovavo Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis. Šv. Mišias Katedroje aukojo ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei 42 kunigai. Pamokslą sakė Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio klebonas kan. Donatas Jasulaitis. Pamokslininkas akcentavo, jog A. J. Pasilauskas kunigo pašaukimą realizavo per labai svarbią tarnystę – Dievo žodžio skelbimą. Dešimtims tūkstančių tikinčiųjų jis rodė kryptį į Dangaus karalystę. Jis mielai vykdavo į atlaidus, rekolekcijas ir skelbdamas Dievo žodį būdavo labai atviras. Jo atvirumas pereidavo į tiesmukiškumą, kalbėdavo negražbyliaudamas, „nevyniodamas į vatą“. Vieniems jo kalbėjimo maniera nepatikdavo, kiti jo žodžius priėmė kaip vertingą pamokymą.

Dalis kunigų ir nemažai tikinčiųjų velionį palydėjo į jo tėviškę Vištytį. Čia laukė šios parapijos ir jo gimtojo krašto žmonės. Karstą įnešus į bažnyčią buvo giedamos liturginės valandos, skaitomos Šventojo Rašto ištraukos, Evangelija. Pamokslavo A. J. Pasilausko studijų Kauno kunigų seminarijoje draugas kun. Alfonsas Bulotas. Jis prisiminė, kaip sunku buvo sovietiniais laikais įstoti į kunigų seminariją ir kaip atkakliai kunigystės bene 12 metų siekė A. J. Pasilauskas.

Po pamaldų procesijos būdu karstas buvo nešamas aplink bažnyčią. Prie kapo duobės jautriai ir įtaigiai, remdamasis įsimintinais gyvenimiškais pavyzdžiais, atsisveikinimo kalbą pasakė buvusi klasės draugė vilnietė lituanistė Elvyra Valaitienė. Ji vaizdžiai nupiešė šio dvasingo, atsakingo, švento kunigo ir nuoširdaus bičiulio paveikslą, akcentuodama jo meilę Dievui, Bažnyčiai, savo artimiems žmonėms ir visiems, kurie priėmė ir jo skelbiamą tikėjimą.

Prie gėlėmis papuošto kauburėlio įtvirtintas laikinas kryžius su vardine lentele.

1934–1975–2016 – tik formalūs skaičiai, įrėminantys žemiškąjį kun. A. J. Pasilausko gyvenimo kelią: gimimą, kunigystės sakramentą ir išėjimą. Šias datas jungiantys brūkšneliai talpina nepaprastai daug: daugybė susitikimų, veiklų skirtingose parapijose, daug džiaugsmų ir liūdesio. Šis kunigas – žmogus, kurio tik netekę, suvokiame šalia turėję neišsenkantį šaltinį. Dėkokime Dievui ir džiaukimės, turėjome galimybę ir norą prisiliesti prie kun. A. J. Pasilausko dalijamos pažinimo, maldingumo, meilės, gėrio, pareigingumo, tvarkingumo versmės. Kunigas nuoširdžiai liudijo lietuviškumą ir sovietiniais laikais, o Atgimimui prasidėjus aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Gižų parapijos bažnyčia, kurioje tarnavo pusę savo kunigiškojo pašaukimo metų, visada kvepėjo ne tik švara, bet joje pagarbiai kabėjo Vatikano ir Lietuvos vėliavos. Klebonas paprastai ir šiltai mokėjo prakalbinti dažną kaimo ar miesto žmogų, „prisijaukinti“ tikėjimo nepažinusias šeimas. Kaip laidotuvių šv. Mišiose kan. D. Jasulaitis citavo pranašo Izaijo mintis, kviesdamas tikėti, jog šio dvasininko skelbtas Viešpaties žodis neš sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, kad žodis, jo ištartas, nebus bergždžias, nes velionis kunigas žemėje atliko tai, ko buvo Dievo siųstas.

Rugsėjo 22 dieną 18 valandą Vilkaviškio Katedroje bus aukojamos šv. Mišios už kun. A. J. Pasilauską, minint 30-ąją dieną po mirties. Tą dieną sukaks devyneri metai, kai Katedros šventoriuje ilsisi kan. Jonas Baranauskas, keletą metų klebonavęs Vištyčio parapijoje ir gyvenimo kelią baigęs tarnaudamas Vilkaviškio Katedroje.

Birutė Nenėnienė

Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“