2016 m. rugsėjo 2 d.    
Nr. 32
(2200)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pasauliečių apaštalavimo svarba

Apie Popiežiaus įkurtos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos uždavinius

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI
ir tuometinis Dalaso vyskupas
Kevinas Farelas su savo
augziliarais vyskupais Marku Seicu
ir Duglasu Dešoteliu per 2012
metų ad limina vizitą Vatikane

Iškeldamas pasauliečių vaidmenį Bažnyčios misijoje ir norėdamas gerinti Šventojo Sosto dikasterijų veiklą, popiežius Pranciškus, patariant Kardinolų tarybai, įsteigė naują Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregaciją. Ši nuo rugsėjo 1 dienos pradėjusi veikti Romos kurijos institucija perims dabar sujungtų Popiežiškosios pasauliečių tarybos ir Popiežiškosios šeimos tarybos užduotis bei ypatingai rūpinsis gyvybės gynimu. Tai patvirtindamas, rugpjūčio 15 dieną Marijos Ėmimo į dangų šventėje pasirašytame apaštaliniame motu proprio laiške „Sedula Mater“, Šventasis Tėvas pranešė, kad pirmuoju naujosios kongregacijos prefektu paskyrė iš Airijos kilusį amerikiečių vyskupą Keviną Džozefą Farelą (Kevin Joseph  Farrell), iki šiol ėjusį Dalaso (Teksaso valstija) ganytojo tarnystę. Beje, vyresnysis vyskupo K. D  Farelo brolis Brajanas Farelas (Brian Farrell) jau irgi darbuojasi Vatikane ir dabar yra Popiežiškosios krikščionių vienybės (ekumeninių reikalų) tarybos sekretorius.


Pirmenybė Žodžiui

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo tėkmėje, liudija apie žmogaus būties tapatybės kortelę, kurioje trūksta esminio dėmens – dieviško antspaudo, patvirtinančio, kad buvo gyventa ne veltui. O visos laiko sekundės, kurias tikintysis paaukojo Viešpačiui, kad visada galėtų stengtis gyventi darnoje su Juo, yra pagarbi bei klusni dėmesingumo koncentracija Atpirkėjui, kuris asmenį išlaisvina iš paranojiško nerimo voratinklių, į kuriuos anksčiau ar vėliau neišvengiamai įkliūvama, gyvendamas be malonės.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija