Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pasauliečių apaštalavimo svarba

Apie Popiežiaus įkurtos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos uždavinius

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI ir tuometinis Dalaso vyskupas Kevinas Farelas su savo augziliarais vyskupais Marku Seicu ir Duglasu Dešoteliu per 2012 metų ad limina vizitą Vatikane

Popiežius Pranciškus su jo paskirtu naujos dikasterijos vadovu vyskupu Kevinu Farelu

Iškeldamas pasauliečių vaidmenį Bažnyčios misijoje ir norėdamas gerinti Šventojo Sosto dikasterijų veiklą, popiežius Pranciškus, patariant Kardinolų tarybai, įsteigė naują Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregaciją. Ši nuo rugsėjo 1 dienos pradėjusi veikti Romos kurijos institucija perims dabar sujungtų Popiežiškosios pasauliečių tarybos ir Popiežiškosios šeimos tarybos užduotis bei ypatingai rūpinsis gyvybės gynimu. Tai patvirtindamas, rugpjūčio 15 dieną Marijos Ėmimo į dangų šventėje pasirašytame apaštaliniame motu proprio laiške „Sedula Mater“, Šventasis Tėvas pranešė, kad pirmuoju naujosios kongregacijos prefektu paskyrė iš Airijos kilusį amerikiečių vyskupą Keviną Džozefą Farelą (Kevin Joseph  Farrell), iki šiol ėjusį Dalaso (Teksaso valstija) ganytojo tarnystę. Beje, vyresnysis vyskupo K. D  Farelo brolis Brajanas Farelas (Brian Farrell) jau irgi darbuojasi Vatikane ir dabar yra Popiežiškosios krikščionių vienybės (ekumeninių reikalų) tarybos sekretorius.

Atsiliepti į epochos poreikius

„Sedula Mater“ dokumente, pagrįsdamas savo sprendimą steigti naująją didelę dikasteriją ir suteikti jai kongregacijos statusą (kuris yra aukštesnis nei tarybos), popiežius Pranciškus rašo, kad Bažnyčia, kaip mylinti ir rūpestinga Motina, visada ypatingą dėmesį skyrė pasauliečiams, šeimos gyvenimui ir žmogaus gyvybei, liudydama Viešpaties gailestingąją meilę žmonijai. Taigi, ir jis nori, kad šie Jėzaus Kristaus malonės turtai būtų deramai paskleisti visiems tikintiesiems. Anot Šventojo Tėvo, naujoji Romos kurijos institucija pagal visuotinės Bažnyčios poreikius kartu su šeimos stiprinimu ir gyvybės gynimu turi ypač skatinti pasauliečių veiklą, kad „jie būtų aktyvūs Evangelijos liudytojai mūsų laikams, tapdami tikrąja Viešpaties gerumo raiška“. Apie tai kalbama ir dar birželį popiežiaus Pranciškaus patvirtintame naujosios Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos laikinajame („ad experimentum“) statute. Pagal jį prefekto pavaduotoju-sekretoriumi, galės būti ir pasaulietis, nors iki šiol visas panašias pareigas Šventojo Sosto dikasterijose eidavo tik dvasininkai. Naujoji kongregacija bus padalinta į tris sekcijas: pasauliečių tikinčiųjų, šeimos ir gyvybės, kurioms vadovaus pasauliečiai pasekretoriai. Institucijos personalo darbuotojai irgi, matyt. daugiausia bus pasauliečiai, paskirti iš įvairių pasaulio regionų pagal Bažnyčios visuotinumo poreikius ir teisines Romos kurijos normas.

Statute nurodoma, kad Pasauliečių sekcija rūpinsis tikinčiųjų misijų veiklos Bažnyčioje ir pasaulyje skatinimu. Kalbama apie vedusius ir nevedusius pasauliečius, kurie priklauso įvairioms katalikiškoms bendruomenėms, asociacijoms ir sąjūdžiams. Sekcijoje bus organizuojamos studijos ir tyrimai pagal aktualias pasauliečių veiklos temas, stengiantis, kad jie geriau suprastų ir įprasmintų savo katalikišką aktyvumą, neprarasdami pilnavertiškumo sekuliarizmo pavojuose. Bus drąsinamas veiklus ir atsakingas pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios valdyme tiek visuotiniu, tiek ir vietiniu lygmeniu, įvertinant vyskupų konferencijų ir Šventojo Sosto iniciatyvas ir poreikius. Dėl to gali būti kuriamos ir naujos bažnytinės institucijos bei tarnystės su atitinkama teisės ir įstatymų baze. Peržiūrimi ir tvirtinami tarptautinių katalikiškų sąjūdžių įstatai, kad jie geriau atitiktų priklausymo Katalikų Bažnyčiai tapatumą dabartinės situacijos sąlygomis.

Šeimos ir gyvybės prioritetai

Šeimos sekcija veiks vadovaudamasi Popiežiaus mokymu, pirmiausia naujuoju apaštaliniu paraginimu „Amoris Laetitia“, skatindama šeimos pastoracinę tarnystę, gindama jos, kaip pirminės ir fundamentalios visuomenės ląstelės tvirtumą ir orumą, kuris yra palaikomas Santuokos sakramento malone. Statute teigiama, kad reikia stiprinti tradicinės šeimos teises ir atsakomybę Bažnyčioje ir pilietinėje visuomenėje, kad ji pilniau galėtų atlikti savąsias funkcijas tiek bažnytinėje, tiek ir socialinėje aplinkoje.

Ši sekcija koordinuos atitinkamų katalikiškų institucijų ir organizacijų veiklą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, kad jos geriau tarnautų šeimos ir santuokos reikalams visuose gyvenimo išbandymuose. Bus tobulinamos ir rengiamos naujos direktyvos sužadėtinių rengimui, kitos pastoracinės programos šeimų ir jaunų žmonių tikėjimo ugdymui, ypatingą dėmesį skiriant materialinį ir dvasinį nepriteklių išgyvenančioms marginalizuotoms šeimoms, jų atžaloms. Bus drąsinamas šeimų atvirumas beglobių vaikų priėmimui, įvaikinimui ir auginimui, rūpinimuisi seneliais stiprinant poveikį valdžios institucijoms, kad jos sudarytų geresnes teisines ir socialines paramos sąlygas šioms praktikoms. Svarbu, kad naujosios kongregacijos žinioje veiks Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institutas, kurio didžiuoju kancleriu paskirtas italas arkivyskupas Vinčensas Palija (Vincenzo Paglia), iki šiol buvęs Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Jis dar paskirtas į bendrą sistemą įtrauktos Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentu.

Pastarasis popiežiaus Pranciškaus potvarkis patvirtina, jog visiškai neatsitiktinai naujoji Šventojo Sosto dikasterija turės ir trečią svarbią Gyvybės sekciją, kurios tikslas bus drąsinti šeimose atsakingą prokreaciją, įveikiant ypač Vakaruose progresuojančią gimstamumo krizę. Toliau bus pabrėžiamas Bažnyčios mokymas apie bekompromisinį žmogaus gyvybės orumo gynimą visuose jos tarpsniuose nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Bus skatinamos tos katalikiškos organizacijos ir tarnybos, kurios padeda moterims ir šeimoms svetingai priimti ir saugoti brangią gyvybės dovaną, ypač, kada nėštumas patiria sunkumus dėl nepalankios socialinės ir moralinės situacijos, kad būtų atsisakyta negimusio kūdikio žudymo, aborto. Bus rengiamos programos padėti moterims sunkaus poabortinio sindromo atvejais, kad jos galėtų susitaikyti su Dievu, atgailoje išpirkti kaltę ir atsinaujinti. Bažnyčios moralinės doktrinos bazėje bus analizuojamos naujosios gyvybei grėsmę keliančios biomedicinos metodikos (dirbtinis apvaisinimas, embrionų klonavimas, užšaldymas ir panaši amorali „inžinierija“) siūlant gyvybę ginančias įstatymų normas. Bus ieškoma efektyvesnių būdų pasipriešinti agresyvioms feminizmo, homoseksualizmo ir genderizmo ideologijoms, kurios bando paneigti žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, prigimties tapatumą, paskirtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters papildomumą.

Istorinė patirtis ir perspektyvos

Naujosios dikasterijos uždavinius, ypač pasauliečių tikinčiųjų veiklos koordinavimo atžvilgiu, Šventasis Tėvas aptarė dar birželį, susitikęs su tuometinės Popiežiškosios tarybos, kuriai nuo 2003 metų vadovavo lenkas kardinolas Stanislovas Rilkas (Stanisław Ryłko), paskutinės, 28-osios plenarinės sesijos dalyviais. Priminęs 50-metę tarybos istoriją – ją 1976 metų pabaigoje apaštaliniu motu proprio laišku „Apostolatus Peragendi“ buvo įkūręs popiežius Paulius VI – jis sakė, kad tai buvo svarbi Vatikano II Susirinkimo išdava. Susirinkimo tėvai aiškiai suvokė, jog Vatikane reikalinga institucija ne tam, kad pasauliečiai būtų kontroliuojami, bet kad būtų skatinami ir kurstomi kūrybingai ir savarankiškai veikti Bažnyčios gyvenime ir misijoje tinkamais patarimais, veiklos vertinimu bei jos aptarimu. Pastaraisiais dešimtmečiais su Viešpaties pagalba tai davė gausių vaisių: kūrėsi nauji sąjūdžiai, charizmatinės bendruomenės, tvarkomas jų statutas, vykdomas kanoninis pripažinimas. Buvo pradėti organizuoti didieji Pasaulinių jaunimo dienų, Pasauliniai šeimų susitikimai. Šventojo Jono Pauliaus II iniciatyvomis ir asmeniniu dalyvavimu tapo galingais evangelizavimo įrankiais. Tai vertindamas popiežius Pranciškus priminė Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos „Lumen Genium“ mokymą, kad „pasauliečių apaštalavimas yra jų dalyvavimas Bažnyčios Išganymo misijoje ir į šį apaštalavimą Viešpaties yra skiriami visi tikintieji Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais“ (LG, Nr 33). Taigi, pasauliečiai nėra hierarchų atstovai, „delegatai“, bet savarankiški, atsakingi ir lygiaverčiai veikėjai, kuriems turi būti atvertos visos Bažnyčios gyvenimo durys.

Juk į Bažnyčią einama ne per kunigystės ar vyskupystės šventimus, bet per Krikštą ir šiuo atžvilgiu visi jos nariai yra lygiaverčiai. „Visi mes įžengėme per tas pačias duris ir kaip tik Krikštas daro kiekvieną pasaulietį tikintįjį Viešpaties mokiniu ir misionieriumi, žemės druska ir pasaulio šviesa, raugu, kuris keičia tikrovę iš vidaus“, – aiškino Šventasis Tėvas. Bažnyčios darbai visada atliekami konkrečių asmenų, kas jie bebūtų – pasauliečiai, kunigai, vienuoliai, vyskupai, – per jų veidus, protus ir širdis. Kalbėdamas apie naujosios Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos perspektyvas, popiežius Pranciškus sakė, kad su viltimi žvelgia į ateitį, ypač išplečiant apaštalavimo horizontus dabarties iššūkių akivaizdoje. Su pasitikėjimu patvirtinant pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje, naujosios Šventojo Sosto dikasterijos darbuose pagrindiniu „vairu“ taps 1988 metais paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis paraginimas „Christifideles laici“, kuriame apžvelgti pirmieji du dešimtmečiai po Vatikano II Susirinkimo ir jų rezultatai Bažnyčios gyvenime (dėl tuomet vykusių didžiųjų politinių permainų šio dokumento aptarimui nebuvo skirta pakankamai dėmesio). Be abejonės, naujos Vatikano institucijos veiklai programiniai dokumentai bus ir popiežiaus Pranciškaus apaštaliniai paraginimai „Evangelii Gaudium“ ir „Amoris Laetitia“. Remdamasis jais, Šventasis Tėvas sakė, kad šiuo istoriniu momentu atsižvelgdama į ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, Bažnyčia turi dar labiau suprasti, kad ji privalo būti „Tėvo namais“, kuriuose vietą rastų kiekvienas asmuo su savojo gyvenimo sunkumais ir nuodėmėmis, iš kurių išsivadavimui jis čia turi rasti pagalbą.

Bažnyčia turi būti išeinanti, evangelizuojanti bendruomenė, kuri be baimės priimtų naujas iniciatyvas ir visose gyvenimo kryžkelėse stengtųsi pasitikti, pakviesti ir priimti atitolusius, atstumtus, kenčiančius žmones. Popiežius Pranciškus sakė, kad jis nori naujajai dikasterijai suformuluoti tokį lozungą: „Išeinanti Bažnyčia – išeinantys pasauliečiai“. Kad tokiu būdu būtų pakeltos akys, pažvelgta į „išorę“, į skaitlingus mūsų pasaulio „tolimuosius“, į daugybę vargstančių ir gailestingumo laukiančių šeimų. Dar yra daug apaštalavimo nepasiektų, neištirtų barų, yra daug šiam darbui tinkamų pasauliečių, kurie su reikiamu įkvėpimu ir „užsidegimu“ būtų pasirengę tam reikalui skirti savo dosnias širdis, gebėjimus, energiją ir laiką, jei tik būtų su meile ir atsidavimu ganytojų ir bažnytinių institucijų įtraukiami, palydimi, paskatinami. „Mums reikia gerai paruoštų pasauliečių, kuriuos įkvėptų tvirtas ir šviesus tikėjimas, kurių gyvenimas būtų paliestas asmeninio ir gailestingo susitikimo su Jėzaus Kristaus meile, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mums reikia pasauliečių, kurie nebijo rizikuoti, išsipurvinti rankas, kurie nebijo suklysti ir žengti pirmyn! Mums reikia pasauliečių, kurie neapsiriboja gyvenimo smulkmenomis, kurie turi didžiąją ateities viziją“. Dabar yra jaunų žmonių veikimo metas, bet jiems reikia perimti vyresniųjų svajones, kurios yra pranašiškos, ir neleisti, kad įsivyravusi atmetimo kultūra stengtųsi pašalinti senus žmones, kurių patarimai yra svarbūs. Pranašiškos vyresniųjų svajonės, gebėjimas svajoti suteikia stiprybės naujų apaštalinių vizijų įgyvendinimui. Baigdamas programinę kalbą popiežius Pranciškus dėkojo veikimą nutraukusios Popiežiškosios pasauliečių tarybos vadovams, nariams ir konsultoriams už atliktą darbą ir linkėjo naujomis, platesnėmis dikasterijos sąlygomis su reikiamu nuolankumu ir klusnumu būti atviriems Dievo naujovėms, kurios yra stebinančios, viršija mūsų lūkesčius, bet niekada nenuvilia.

Netikėtas tarnystės etapas

Pirmasis naujosios Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos prefektas vyskupas K. Farelas, kuriam šiandien, rugsėjo 2 dieną, sukanka 69 metai, gimė Airijos sostinėje Dubline. Kaip ir jo trejais metais vyresnis brolis vyskupas B. Farelas, kunigišką tarnystę pradėjo 1978 metų gruodžio 24 dieną kaip Kristaus legionierių bendruomenės narys. Gavęs platų teologinį ir humanitarinį išsilavinimą Ispanijos ir Romos katalikiškuose universitetuose, dirbo kapelionu ir dėstytoju Monterėjaus (Meksika) universitete. Šis ispaniškos Lotynų Amerikos katalikybės pažinimas yra dabar didelis pranašumas, žinant, kad ji vis didesnę įtaką dėl migracijos turi ir Šiaurės Amerikoje bei bendrai pasaulyje. Ispaniškai kalbantys katalikai sudaro apie 40 proc. visų Katalikų Bažnyčios narių, iš Lotynų Amerikos (Argentinos) kilęs ir pats popiežius Pranciškus. 1984 metais pasitraukęs iš Kristaus legionierių, kurių administracijoje darbavosi tuometinis kunigas K. Farelas, buvo paskirtas į JAV sostinės Vašingtono arkivyskupiją, kurioje rūpinosi išeiviais iš Lotynų Amerikos, koordinavo diecezijos karitatyvinę veiklą ir finansus. Gavo prelato titulą, buvo paskirtas generaliniu vikaru, o nuo 2002 metų vasario 11 dienos – Vašingtono vyskupu augziliaru. 2007 metų kovo 6 dieną popiežius Benediktas XVI vyskupą K. Farelą paskyrė vieno didžiausių Teksaso valstijos miestų Dalaso ordinaru ir šias ganytojiškas pareigas jis ėjo iki šiol. Taigi nors vyskupas K. Farelas yra kilęs iš Airijos, tačiau didžiąją savo dvasinės tarnystės laiko dalį praleido kaip savos rūšies migrantas Pietų ir Šiaurės Amerikoje (Meksikoje ir JAV), įskaitant visus 15 vyskupiškos tarnystės metų. Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijoje, rūpindamasis išeivių problemomis, organizuodamas rinkliavas jų palaikymui ir švietimui, vyskupas K. Farelas skatino aktyvų katalikų dalyvavimą politikoje, pabrėždamas, jog rinkėjai pirmiausia kreiptų dėmesį į kandidatų vertybines nuostatas, ypač gyvybės gynimo srityje. Palankaus atgarsio susilaukė vyskupo K. Farelo ganytojiškas atsiliepimas į liepą Dalase įvykusį tragišką incidentą, kai juodaodis kariuomenės veteranas nušovė penkis vietos policininkus, keršydamas už ankstesnę jaunų afrikiečių kilmės amerikiečių žūtį konfliktuose su policija.

Neseniai duotame interviu JAV katalikų žinių svetainei „Cruxnow“ pasakodamas, kaip gavo vadovauti naujai Vatikano dikasterijai, vyskupas K. Farelas sakė, kad tą gegužės dieną jis pradžioje į telefono skambutį net neatsiliepė, nes buvo kažkuo užsiėmęs. Net, kai į kabinetą įbėgusi sekretorė pasakė, kad skambina pats Popiežius, jis tuo nepatikėjo ir galvojo, kad juokaudamas taip prisistato vienas iš vyskupų augziliarų ar bičiulių kunigų. Bet, išgirdęs Šventojo Tėvo balsą, tiesiog neteko žado ir dar labiau nustebo, sužinojęs apie siūlymą užimti kuriamos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos vadovo postą. Bandė atsikalbinėti (nedirbęs Vatikane, senyvo amžiaus, yra geresnių vyskupų), tačiau po birželį įvykusio asmeninio pokalbio su popiežiumi Pranciškumi Romoje galutinai buvo įtikintas ir siūlymą nuolankiai priėmė. Minėtame interviu ir vėliau, kalbėdamas su „Vatikano radijo“ korespondentu, vyskupas K. Farelas sakė, kad p pritaria Šventojo Tėvo siekiams, kad „pasauliečiai užimtų jiems skirtą vietą Bažnyčioje, kad būtų stiprinamas jų apaštalavimas“, kad naujojoje Vatikano institucijoje jiems būtų skirtos vadovaujamos pareigos ir kad bendrai pasauliečiai labiau įsitrauktų į bažnytinių reikalų tvarkymą, tačiau be jų perdėtos klerikalizacijos. Vienas iš prioritetų yra rūpinimasis šeima ir žmogaus gyvybės gynimas, todėl baigiamasis pastarųjų dviejų Vyskupų Sinodų dokumentas apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“, užims pirmąją vietą vyskupo K. Farelo darbotvarkėje. Rugpjūčio 18 dieną paskelbtame kreipimesi į Dalaso vyskupijos bendruomenę, ganytojas dėkojo broliams kunigams ir visiems bendradarbiavusiems jo pastarųjų 10 metų tarnystėje toje Teksaso diecezijoje, kuri buvo tapusi tikrais namais. Vyskupas K. Farelas prašė malda paremti jam pradedant naują ir netikėtą kunigystės etapą.

© 2016 „XXI amžius“