|
Žolinės šventimas Pivašiūnuose
Jubiliejinių Gailestingumo metų Žolinės atlaidai Pivašiūnuose turėjo jaunatvišką įžangą, nes rugpjūčio 9 dieną Varkalėse prasidėjo tradicine tapusi jaunimo stovykla ir piligriminis žygis į Pivašiūnų šventovę. Stovykloje gilintasi į Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio dvasinį palikimą, todėl tris dienas stovyklautojus vienijo Dievo tarnui ypač svarbus šūkis Būk valia Tavo! Jie klausėsi mokymų apie piligrimystę, apie Dievo tarno Teofiliaus gyvenimą, pamaldumą, dorybes bei beatifikacijos bylos eigą. Mokymams vadovavo kun. dr. Mindaugas Sabonis, kun. Marius Talutis, dr. Roma Zajančkauskienė ir Irmantas Ramanauskas. Jaunimas ne tik meldėsi, adoravo ir šlovino Viešpatį, bet ir žaidė bei bendravo.
Rugpjūčio 12 dieną jaunimas iš Varkalių pėsčiomis su malda ir giesme leidosi į piligrimystę Pivašiūnų kryptimi. Pakeliui piligrimai rinko sutiktų žmonių intencijas, nešė į Pivašiūnų šventovę ir tomis intencijomis meldėsi. Pakeliui aplankė ir meldėsi Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio ir Dusmenų bažnyčiose. Piligrimai nakvojo buvusiame Aukštadvario dominikonų vienuolyne bei Dusmenų parapijos namuose.
Rugpjūčio 14 dieną skambant šventovės varpams piligrimus, nešančius Lietuvos jaunimo dienų (LJD) kryžių, Pivašiūnuose pasitiko klebonas mons. Vincas Baublys. Pasimeldę Pivašiūnų bažnyčioje piligrimai įsikūrė gimnazijoje ir ruošėsi Žolinės atlaidų pradžiai.
Žolinės išvakarių šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Jis nuoširdžiai pasveikino jaunimą, cituodamas popiežių Pranciškų, kad jie paliko patogias sofas, apsiavė žygio batus ir ryžosi piligrimystei. Ganytojas pasidalijo įspūdžiais iš PJD Krokuvoje, kuriose dalyvavo nemažai Kaišiadorių vyskupijos jaunimo. Šv. Mišiose jaunimas skaitė Šventojo Rašto skaitinius, giedojo, nešė aukas, pristatė pakeliui sutiktų žmonių intencijas... Po šv. Mišių vyskupas įteikė padėkas į PJD Krokuvoje jaunimą lydėjusiems vadovams ir padėkojo Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio ir Dusmenų parapijų klebonams ir jų bendruomenėms už nuoširdų piligrimų priėmimą. Po vakarienės jaunimas pradėjo ruoštis pagrindinei atlaidų dienai, o savo darbus užbaigė 22 val. Švč. Sakramento adoracija.
Žolinės dieną, rugpjūčio 15-ąją, nuo ankstyvo ryto jaunimas ėmėsi savanorystės: koordinavo automobilių statymą aikštelėse, ištroškusiems dalijo vandenį, nuo spūsties saugojo pagrindinius takus, patarnavo šv. Mišiose, teikė informaciją atvykstantiems piligrimams. Pagrindinėms Žolinės atlaidų šv. Mišioms šventoriuje vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Magdeburgo vyskupo generalvikaras kun. Raimundas Šternalis (Raimund Sternal) ir kun. Gerhardas Nachtvajus (Gerhard Nachtwei) bei kiti kunigai. Mišiose giedojo jungtinis Kaišiadorių vyskupijos parapijų choras, grojo Alytaus Didžiosios kunigaikštienės Birutės bataliono orkestras. Po šv. Mišių sveikinimo žodį tarė Magdeburgo vyskupo generalvikaras kun. R. Šternalis. Jis priminė apie prieš 25 metus prasidėjusį bendradarbiavimą tarp Kaišiadorių ir Magdeburgo vyskupijų ir kvietė atverti savo širdis kiekvienam, reikalingam įvairiopos pagalbos. Po pamaldų Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys dėkojo visiems maldininkams, o kartu ir Dievui už gerą orą: Jau dvidešimt trečius metus švenčiame pagrindines Žolinės šv. Mišias lauke. Nors sinoptikai prognozavo lietų, per tą laiką dar nėra taip buvę, kad lietus sutrukdytų lauke vykstančioms pamaldoms. Taigi prieš Dievą net ir sinoptikai bejėgiai!
Rugpjūčio 16-ąją melstasi už žemdirbius ir bendruomenes. Nors šiemet nepalankus oras neleidžia vykti rugiapjūtei, tačiau visuomet išlieka viltis, jog nuolat esame Viešpaties rankose, todėl nereikia baimintis, bet labiau pasitikėti.
Rugpjūčio 17 dieną Pivašiūnų šventovė subūrė maldai kunigus, vienuolius bei vienuoles. Homilijoje Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius, pasiremdamas pal. Jurgio Matulaičio klausimu Kur imti kunigų, tikrų katalikų? (plg. Jurgis Matulaitis, Užrašai, Vilnius 1998, 160), svarstė apie katalikiškumo pagalbą Evangelijos skelbimui. Po pamaldų dvasininkai ir pašvęstojo gyvenimo atstovai dalijosi mintimis prie agapės stalo.
Rugpjūčio 18 dieną Pivašiūnus užplūdo Carito nariai, savanoriai, socialiniai darbuotojai. Kun. Julius Sasnauskas OFM Pivašiūnų gimnazijoje vedė katechezę apie Dievo gailestingumą. Jis kalbėjo, jog šie metai mums daug reiškia, nors turime rizikos šį žodį (gailestingumas) nuvalkioti. Dievas gailestingumo centras. Kartais norėtųsi vietoj gailestingumo vartoti sinonimą mielaširdystė, nes tai yra esminė Dievo savybė. Pranešime buvo paminėti svarbiausieji bibliniai Dievo gailestingumo momentai. Visur galime atsekti Dievo žvilgsnį, pasigailėjimą ir veiksmą. Mes, žmonės, matydami kančią, vargą, atpažįstame, pasigailime, prisiliečiame prie dieviškųjų savybių. Svarbu turėti tikrojo Dievo įsivaizdavimą, o ne jo kaukes (gąsdinančio, baudžiančio, baisaus). Tikrąjį Dievo gailestingumą padės pajusti ne paveikslai, o mūsų norėjimas, žinojimas, kad to mums reikia. Svarbiausia ne išorė, fasadai, o turinys, nors ir čia yra grėsmė tapti religiniais vartotojais. Turime nepamiršti, kiek mums reikia gailestingumo dvasiniu ir socialiniu lygmeniu. Minėta ir apie pašaukimų stygių Lietuvoje. Brolis Julius prisiminė prieš 25 metus iškovotos laisvės dovaną, entuziazmą, nepriklausomybės atgavimą, valstybingumo kūrimo pradžią, Bažnyčios institucijų atgaivinimą, tačiau minėjo, kad po ketvirčio amžiaus matome, kad ne viskas yra padaryta. Nuo mūsų pačių priklauso ir Bažnyčios veidas. Patys esame kūrėjai, todėl nuo mūsų priklauso tiek Bažnyčios, tiek valstybės ateitis. Turime prisiimti asmeninę atsakomybę dėl Bažnyčios, būdami aktyvūs Kristaus bendruomenės, realios, gyvos, Dievo tautos dalimi. Kunigas priminė Eucharistijos esmę maitintis Jėzaus Kūnu ir krauju ir būti išsiųstiems, įsijungti į Bažnyčios misiją, veikti savo parapijose, nešti Kristų, Gerąją Naujieną kartu su gailestingumo darbais.
Po katechezės buvo švenčiamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas. Mišių homilijoje generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius kalbėjo Carito nariams: Jūs nesate tik kažkaip gailestingai veikianti labdaringa organizacija, bet pats jūsų pavadinimas įpareigoja MYLĖTI žmogų visą, su visais jo poreikiais, o ypač dvasiniais; jūs kuriate Dievo meilę konkrečioje situacijoje. Šv. Mišiose dalyvavo daug piligrimų, buvo piligrimų grupė iš Krekenavos, vadovaujama kun. Gedimino Jankūno. Pivašiūnus ir Krekenavą ypatingu būdu sieja į dangų paimtoji Mergelė, nes abi šventovės iškilmingiausiu būdu švenčia Žolinės atlaidus.
Po šv. Mišių karitiečiai atliko gailestingumo darbą aplankė Alytaus rajono savivaldybei priklausančius Pivašiūnų globos namus, pasidalijo mielaširdyste su seneliais, o savo susibūrimą užbaigė prie agapės stalo bendraudami su savo ganytoju.
Rugpjūčio 19 dieną Pivašiūnuose susirinko tikybos mokytojai, katechetai bei pedagogai. Sambūris prasidėjo kun. Kęstučio Dvarecko vedama katecheze Dievo gailestingumas mano gyvenime. Prelegentas kalbėjo: Priimti Dievo ir kitų gailestingumą yra paprasta, nereikalauja ypatingų mūsų pastangų, greičiau tai yra kiekvieno žmogaus poreikis, bet kaip pačiam būti gailestingam? tokiu klausimu kreipėsi kunigas Kęstutis. Atsakymą jis pateikė nagrinėdamas tris dalykus, kuriuose ypač gali pasireikšti gailestingumas: ligos, laikas ir pinigai.
Priimti ligą, ribotumą, nepajėgumą visa tai, kas mums nemalonu, iššūkis kiekvienam iš mūsų. Dievui tai nėra kliūtis mus mylėti. Dažnai, susidūrę su sunkumais, kurių nepajėgiame įveikti, kai mums ne viskas sekasi (o kiek tokių situacijų tenka patirti mokykloje), pradedame galvoti, kad esame nevykėliai ir kažkas su mumis negerai. Būkite ramūs, sakė kunigas Kęstutis, viskas su jumis ir su jūsų gyvenimu yra gerai. Dievas leidžia visus tuos dalykus mūsų gėriui. Tai esminė mintis, kuria patikėjus, realybę pradedame priimti kitaip su pasitikėjimu Viešpačiu, kuris vienintelis žino, ko mums iš tiesų reikia. Remtis Juo didžiausia mūsų stiprybė.
Kitas dalykas yra laikas. Ko labiausiai šiais laikais trūksta? Laiko, gailestingumui jo reikia. Kam naudojame savo laiką? Ar tie dalykai iš tiesų yra verti mūsų laiko? Ar tikro pabendravimo su artimu nepakeičiame naršymu internete ir televizoriaus žiūrėjimu, kur daugiausia gauname neigiamą informaciją, o Gerajai Naujienai Dievo Žodžiui nebelieka laiko? Dievas mums visiems davė vienodai laiko, svarbu, kam jį naudojame.
Trečias dalykas yra pinigai. Čia pasaulio ir Dievo logika visiškai skiriasi. Pasaulio mąstyme turėti reiškia kaupti, o Dievo mąstyme dalintis. Ir štai čia mums į pagalbą ateina į jokius logikos rėmus netelpantis Duonos padauginimo stebuklas. Mokiniai teturėjo dvi žuvis ir kelis duonos kepaliukus, o, jais pasidalinę, pririnko septynias pintines likučių (daugiau negu davė). Be to, dalindamiesi mes dargi ir kaupiame savo lobį danguje. Duokime ir turėsime dvigubai.
Pagrindinėms šv. Mišioms tądien vadovavo Kaišiadorių vyskupas, homiliją sakė kun. Gediminas Tamošiūnas. Po pamaldų tikybos mokytojai rinkosi Pivašiūnų gimnazijoje agapei. Kaišiadorių vyskupas suteikė mokytojams kanoninius siuntimus ir palaimino naujiems mokslo metams.
Rugpjūčio 20 diena Kaišiadorių vyskupijoje yra ypatinga, nes 1962 m. rugpjūčio 20 d. į amžinybę iškeliavo iškilus vyskupijos ganytojas, Dievo tarnas, arkivyskupas Teofilius Matulionis. Pivašiūnų šventovėje buvo meldžiama jam altoriaus garbės, o jo patirti pažeminimai bei kančia tapo akstinu melstis už ligonius bei visaip kenčiančius, už medicinos darbuotojus bei slaugytojus. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, homiliją sakė Kaišiadorių ordinaras. Jis pristatė Dievo tarną Teofilių kaip ištikimą Kristaus bičiulį. Abu vyskupai Mišių metu teikė Ligonių sakramentą iš įvairių parapijų atvykusiems ligoniams, kurie turėjo savo klebono raštišką paliudijimą apie tinkamumą priimti ligonių patepimą. Pamaldų metu giedojo pritardamos kanklėmis Kauno seserys benediktinės, nes Dievo tarnas Teofilius prieš tapdamas Kaišiadorių vyskupu (1943 metais) gyveno Kaune prie seserų benediktinių vienuolyno ir buvo seserų kapelionas. Vakare Dievo tarno Teofiliaus minėjimas persikėlė į Kaišiadorių Katedrą.
Rugpjūčio 21 dieną, sekmadienį, Pivašiūnai sukvietė šeimas, nes labai svarbu joms atrasti Viešpaties dieną ir kaip šeimos dieną. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo ir Sutvirtinimą teikė Kaišiadorių vyskupas. Šv. Mišių metu šeimos aktyviai dalyvavo liturgijoje: skaitė Dievo žodį, maldavimus, o mažiausieji šeimų nariai smalsiai apžiūrinėjo auksu tviskančias altoriaus puošmenas. Gražu buvo matyti, kaip šeimų nariai prie altoriaus skaityti eina ne po vieną, bet kartu visa šeima sutuoktiniai su savo vaikais. Homilijoje vyskupas užsiminė apie šiandienos šeimų sunkumus ir nurodė būdus, kaip su tikėjimu ir malda įveikti visas kliūtis. Vyskupas dar dėkojo šeimoms už jų krikščioniško gyvenimo liudijimą. Po pamaldų Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras pakvietė šeimas į agapę.
Žolinės atlaidų pabaigą Pivašiūnuose vainikavo rugpjūčio 22 dieną švęstas Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimas. Ypač skaitlinga Gyvojo Rožinio draugija bei kitos maldos grupės atvyko į šventovę padėkoti Dievui už maldos malonę. Dauguma atsiliepė į Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos iniciatyva organizuotą piligrimystę ir du kilometrus ėjo pėsčiomis. Šv. Mišių pradžioje Kaišiadorių vyskupas pasveikino visų maldos grupių narius, ypač išskirdamas vieną gausiausių Kaišiadorių vyskupijoje Gyvojo Rožinio draugiją, piligrimus iš kitų vyskupijų, itin gausų Gyvojo Rožinio draugijos narių būrį iš Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų ir kitur. Po sveikinimo Kaišiadorių vyskupas paprašė Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ vadovauti šv. Mišioms. Arkivyskupas Sigitas homilijoje kreipė žvilgsnį į Marijos gyvenimą. Nuo Angelo apreiškimo Marijai ir jos žodžių Tebūna man, kaip tu pasakei iki jos paėmimo į dangų ir kaip Dangaus Karalienės išaukštinimo telpa meilės ir aukos kupinas gyvenimas. Marijos ištikimybė Dievui neatskiriama nuo išbandymų ir kančios. Dažnai ir mums kyla klausimas, kodėl mylintis Dievas neapsaugo savo žmonių nuo išmėginimų. Tačiau Dievo mintys ne žmonių mintys. Išbandymuose suspindi tai, kas svarbiausia, meilė Dievui ir žmonėms. Per išbandymus Dievas augina meilę. Pasitikėjimas Dievo apvaizda Marijos neapvylė. Kai užgriūdavo sunkumai, Marija tvirtai laikėsi Tėvo rankos ir išbandymai baigdavosi pergale. Kaip Viešpats vedė Mariją, taip veda ir kiekvieną žmogų.
Po pamaldų maldos grupių minia patraukė prie Pivašiūnų piligrimų centro. Čia buvo organizuota prasmingo bendravimo popietė. Kaišiadorių vyskupas įteikė padėkas įvairių dekanatų Gyvojo Rožinio draugijos koordinatorėms ir aktyviausiems maldos grupių nariams. Po to surengta viktorina, skirta Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimui ir veiklai. Maldos grupių šventę užbaigė nuotaikingas koncertas.
Žolinės atlaiduose prieš kiekvienas šv. Mišias skambėjo Pivašiūnų Marijai, Nuliūdusiųjų Paguodai, sukurta giesmė, kurioje atsispindi ir etnografinis regionas: Savo sostą čia iškėlei Dzūkų žemėj tarp vargelių..., o po Mišių buvo meldžiamasi malda Pivašiūnų Marijai. Eucharistijos šventimas, adoracija, Rožinio malda ir galimybė atlikti išpažintį yra tos dvasinės ašys, kuriomis judame Dievo karalystės link. Prie to dar prisideda prasmingi maldos žmonių susitikimai, bendravimas ir visa tai nuspalvinama gražia dzūkiška nuotaika...
Mons. dr. Algirdas Jurevičius
© 2016 XXI amžius
|