|
Akmuo po krūtine
Ignas Meškauskas
1920 m. spalio 9 d. generolo Liucijano Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomenė, pažeidusi ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, su daugiau kaip 15 tūkst. karių netikėtai įsiveržė į Lietuvą ir užgrobė trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Jaunutė mūsų kariuomenė gynėsi. Šaulių centro valdyba šaulių lauko štabams, jų viršininkams, būrių vadams įsakė sukaupti visas pajėgas, kuo didžiausią paramą suteikti kariuomenei ir padėti sėkmingai suduoti smūgį lenkams. Netekus sostinės ir trečdalio teritorijos jaunai Lietuvos valstybei iškilo mirtina grėsmė. Tik įnirtingais mūšiais ties Giedraičiais ir Širvintomis mūsų kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir L. Želigovskio daliniai buvo sumušti. Lapkričio 1822 dienų mūšiuose lenkų kavalerijos eskadronas prasiveržė pro mūsų kariuomenės kairįjį sparną į Lietuvos gilumą ir padaręs lanką, pro Kavarską, plėšikaudamas, jojo tiesiai prie Nevėžio. Karinis žemėlapis rodo, kad eskadronas atjojo iki Nevėžio ir tuo pačiu keliu traukėsi atgal. Kodėl jis jojo iki Nevėžio, iki Milošo ir atgal, t.y. į Česlovo Milošo gimtinę? Anot mokytojo ir šaulio Jono Minkevičiaus, mokytojavusio šiose apylinkėse, prisiminimų, iš dvaro tarnų lūpų ėjo kalbos, kad į savo dvarą buvo atjojęs, kartu pasitraukęs į Vilnių ir dvaro šeimininkas, pilsudskininkas, Lietuvos ir Lenkijos unijos šalininkas, norėjęs Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Dvaro tarnai kalbėjo, kad jo valdytojas, t. y. būsimo Nobelio premijos laureato tėvas, kartu su kavaleristais, pašėręs aklius, visą naktį uliavojo. Kitą dieną, pajutę pavojų, pasitraukė. Č. Milošo tėvas, kaip kelių inžinierius, tikėtina, kariuomenėje netarnavo eiliniu ir galėjo daryti įtaką eskadronui užsukti į jo dvarą. Braunantis į Lietuvos teritorijos gilumą ir grįžtant atgal eskadroną apšaudė skubotai metę darbus šauliai. Lenkų 13-ojo ulonų pulko mjr. S. Aleksandravičius rašė: Turėjome nuostolių nuo jų partizanų šaulių. Sekė mus iš uždangos, iš miškų pakraščių ar iš už pelkių, mus apgaudinėjo. Paimti į nelaisvę su ginklu rankose ir nuteisti sušaudyti neleisdavo sau užrišti akių. Mirdavo drąsiai ir su orumu, atiduodami gyvybes atskirumo ir nepriklausomybės idėjai. Ties Truskavos bažnytkaimiu, nebetoli Milošo dvaro, kelią pastojo šauliai. Tada žuvo trys šauliai Jonas Ambrazevičius-Ambražas, Stasys Klimanskis ir vienas nenustatytas, kurį savieji tuojau išsivežė Vadoklių ar Troškūnų link. Vietinis gyventojas, karys savanoris Vaclovas Janionis, patvirtino, kad žuvo trys šauliai. Juos užpuolė, kardais sukapojo iš Milošo dvaro atjoję raiteliai, kuriuos atvedė įskundusi kažkokia moteris, sakiusi, kad Truskavoje yra šaulių.
Vietinė gyventoja politinė kalinė Vincė Valonienė patvirtino, kad žuvo trys šauliai, tačiau trečio pavardė nežinoma. Jos žodžiais, Jono Ambrazevičiaus-Ambražo ir Stasio Klimanskio portretai tarpukaryje kabojo ant Ramygalos progimnazijos sienos. J. Ambrazevičius-Ambražas palaidotas Truskavos kapinėse. Moteris parodė žolėmis apaugusį jo kapą.
Lenkų eskadronui grįžtant atgal, ties Troškūnais, einančius Traupio keliu per Juostos tiltą apšaudė iš bažnyčios bokšto grupė šaulių. Lenkų kavalerijos rotmistras apie susidūrimą su troškūniečiais rašė: Lapkričio 22 d. po valandą trukusių kautynių su partizanais, gausiai sutelktais Troškūnuose, brigada užėmė miestelį. Kadangi jėgos labai nelygios, dalis šaulių buvo raitelių apsupti ir pateko į nelaisvę. Tai Jonas Budrevičius, Petras Liktoras, Antanas Meškeliūnas, Petras Tamkevičius. Jie buvo sušaudyti prie pat bažnyčios, išskyrus A. Žarskų, kuriam pavyko ištrūkti ir tik atsišaudant, pavijus Vytauto g. 9-ojo namo kieme, nušovė. Kazimierą Simanavičių pasijo dvaro laukuose ir kardais kapojo, tačiau Panevėžio gydytojai gyvybę jam išgelbėjo. Tik nupjovė dešinę ranką. Šaulių sušaudymui atminti prie senosios mokyklos sienos pritvirtinta atminimo lenta Už gimtąją žemę jie krito... su visų žuvusių pavardėmis. Dalis vyrų palaidota Troškūnų miestelio aikštėje, pastatytas paminklas, kur Nepriklausomybės metais žmonės sustodavo pagerbti žuvusius, vykdavo minėjimai. Okupacijos metais paminklą ištiko visiems žinomas likimas.
Būdamas penkerių metų, būsimasis Nobelio premijos laureatas, išgirdęs lietuvišką žodį, pribėgo prie motinos su nuostaba, tartum stebuklą išgirdęs. Jo gyvenimas neperaugo į tautinį nušvitimą kaip Vincui Kudirkai, Vladui Putvinskiui, bajorams ir daugeliui kitų. Taigi lietuviškas kraujas iš vidurio Lietuvos beveik prieš 100 metų skambėjo Lietuvai ir visam pasauliui unijos varpu. Skaudu, kad liejosi brolžudiškas kraujas, žuvo artojų vaikai, kurie saugojo savo žemę, iškeltą savanorių į pasaulio žemėlapį iš pražūties dugno.
Stovint prie J. Ambrazevičiaus-Ambražo samanoto, apleisto antkapio, pro Truskavos kapines keliu VIA-Baltica skuba automobilių voros. Graudu darosi, kai mažai žinome, mažai šnekame, mažai rašome apie savo tautos istoriją.
© 2016 XXI amžius
|