Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius
Kunigo brolis Bronius Žvinys: dukart kalėjęs už tai, ko nepadarė, bet vis dar esąs kaltas
Dr. Arūnas Bubnys
|
Policininkas Bronius Žvinys
|
Prasidėjus sovietų ir nacių karui, Molėtų sukilėliai
(jie tuomet save vadino partizanais) pradėjo organizuotis 1941 m.
birželio 23 d. Netoli Molėtų esančiame Kairionių kaime susirinko
8 vyrai. Sukilėliai iš pradžių turėjo tik kelis medžioklinius šautuvus
ir vieną pistoletą. Jiems iš pradžių vadovavo Dubingių klebonas
kun. Jonas Žvinys (būryje buvo ir du jo broliai Bronius ir Petras
Žviniai). Partizanai tą pačią dieną nutraukė telefono ryšį tarp
Molėtų ir Alantos. Buvęs J. Žvinio vadovaujamo sukilėlių būrio narys
bendrapavardis Pranas Žvinys (gim. 1910 m.) paliudijo, kad 1941
m. birželio 24 d. šeši sukilėliai nupjovė kelis telefono stulpus
ir sukapojo laidus. Be to, medžiais užvertė kelią MolėtaiAlanta.
Taip sukilėliai stengėsi trukdyti raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų
judėjimą.
|
Akmuo po krūtine
Ignas Meškauskas
1920 m. spalio 9 d. generolo Liucijano Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomenė, pažeidusi ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, su daugiau kaip 15 tūkst. karių netikėtai įsiveržė į Lietuvą ir užgrobė trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Jaunutė mūsų kariuomenė gynėsi. Šaulių centro valdyba šaulių lauko štabams, jų viršininkams, būrių vadams įsakė sukaupti visas pajėgas, kuo didžiausią paramą suteikti kariuomenei ir padėti sėkmingai suduoti smūgį lenkams. Netekus sostinės ir trečdalio teritorijos jaunai Lietuvos valstybei iškilo mirtina grėsmė. Tik įnirtingais mūšiais ties Giedraičiais ir Širvintomis mūsų kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir L. Želigovskio daliniai buvo sumušti. Lapkričio 1822 dienų mūšiuose lenkų kavalerijos eskadronas prasiveržė pro mūsų kariuomenės kairįjį sparną į Lietuvos gilumą ir padaręs lanką, pro Kavarską, plėšikaudamas, jojo tiesiai prie Nevėžio. Karinis žemėlapis rodo, kad eskadronas atjojo iki Nevėžio ir tuo pačiu keliu traukėsi atgal. Kodėl jis jojo iki Nevėžio, iki Milošo ir atgal, t.y. į Česlovo Milošo gimtinę? Anot mokytojo ir šaulio Jono Minkevičiaus, mokytojavusio šiose apylinkėse, prisiminimų, iš dvaro tarnų lūpų ėjo kalbos, kad į savo dvarą buvo atjojęs, kartu pasitraukęs į Vilnių ir dvaro šeimininkas, pilsudskininkas, Lietuvos ir Lenkijos unijos šalininkas, norėjęs Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Dvaro tarnai kalbėjo, kad jo valdytojas, t. y. būsimo Nobelio premijos laureato tėvas, kartu su kavaleristais, pašėręs aklius, visą naktį uliavojo. Kitą dieną, pajutę pavojų, pasitraukė. Č. Milošo tėvas, kaip kelių inžinierius, tikėtina, kariuomenėje netarnavo eiliniu ir galėjo daryti įtaką eskadronui užsukti į jo dvarą. Braunantis į Lietuvos teritorijos gilumą ir grįžtant atgal eskadroną apšaudė skubotai metę darbus šauliai. Lenkų 13-ojo ulonų pulko mjr. S. Aleksandravičius rašė: Turėjome nuostolių nuo jų partizanų šaulių. Sekė mus iš uždangos, iš miškų pakraščių ar iš už pelkių, mus apgaudinėjo. Paimti į nelaisvę su ginklu rankose ir nuteisti sušaudyti neleisdavo sau užrišti akių. Mirdavo drąsiai ir su orumu, atiduodami gyvybes atskirumo ir nepriklausomybės idėjai. Ties Truskavos bažnytkaimiu, nebetoli Milošo dvaro, kelią pastojo šauliai. Tada žuvo trys šauliai Jonas Ambrazevičius-Ambražas, Stasys Klimanskis ir vienas nenustatytas, kurį savieji tuojau išsivežė Vadoklių ar Troškūnų link. Vietinis gyventojas, karys savanoris Vaclovas Janionis, patvirtino, kad žuvo trys šauliai. Juos užpuolė, kardais sukapojo iš Milošo dvaro atjoję raiteliai, kuriuos atvedė įskundusi kažkokia moteris, sakiusi, kad Truskavoje yra šaulių.
|