Žaizdos
kūne mūsų...

Naujas gyvenimas

Kun.  Kazimieras Prialgauskas

(Tęsinys. Pradžia nr. 42, 43)

Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas su tėvu Karoliu grįžęs iš lagerio 1954 metų liepą

Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas 1985 m. liepos 2 d. Palangoje mini kunigystės 60-metį

Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas senatvėje

Kauno kunigų seminarijos klierikai su rektoriumi prel. Jonu Mačiuliu- Maironiu (centre) ir dėstytojais. Paskutinėje eilėje dešinėje – Kazimieras Prialgauskas. 1924 06 15. B. Savsenavičiaus (Kaunas, Kęstučio 20) fotografija

Kun. dr. Kazimieras Prialgauskas 1985 m. liepos 2 d. Palangoje mini kunigystės 60-metį

Teko obliuoti lentutes ir elektriniu obliumi. Šis darbas pavojingesnis, reikalauja didesnio atidumo, todėl prieš pradedant, reikia pasirašyti į knygą, kad pats atsakai už savo saugumą. Po darbo reikėdavo susitvarkyti, nusivalyti visus darbo įrankius. Pradžioje stengiausi tobulai atlikti visus darbus. Kartą, pamatęs mane taip triūsiant prie įrankių, senas lagerininkas pamokė, tardamas: „Nereikia taip kruopščiai stengtis, žinai, dirbk lageriškai – nupūsk bent kiek ir gana“. Ir taip, kur galima, taip ir dirbama lageriškai, iš prievartos. Apie darbus lageryje, tvarką, kalinių darbštumą, gražiai rašė rašytojas Solženycinas knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (Vilnius, 1963, 190 psl.).

Kasdieninių įvykių, nuotykių čia nebepasakosiu. Mano laimei, neilgai teko skursti ir vargti „Lieszavode“. Buvau gerokai išvargęs, širdis nusilpusi, ir, užtarus lagerio gydytojui S. Grigui, paėmė į savo globą gydytojas kalinys, kilęs nuo Pavolgio Robert Georgijevič Drojt (Dreut). Paguldė jis mane į jo prižiūrimą ligoninės vidaus ligų skyrių gydymui, pažadėjęs parūpinti man lengvesnį darbą lageryje. Ligoninėje išgulėjau apie 10 dienų. Gydytojas tikrai surado man lengvesnį darbą lageryje – dirbau sanitaru vaistinėje. Susitaręs su lagerio sveikatos skyriaus viršininke, kapitone Jevtušenko (padori moteris), pristatė mane vaistinės vedėjai Lidijai Ivanovnai Demeško. Viršininkė instruktavo, kaip elgtis vaistinėje, nieko, ypač spirito, neimti (sanitarai rusai mėgdavo šį skystimėlį ir išgerdavo), sąžiningai atlikti visus vedėjos skiriamus darbus. Gydytojas Drojt užtikrino viršininkę: „Jis nieko neims, nes jis – dvasininkas (sviaščenik)“. Nenorėjau, kad jis viešai paskelbtų mano profesiją, o jis, remdamasis mano luomu, atvirai už mane garantavo. Patyriau, kad dvasininkais ir Pabaltijo žmonėmis, mažai paliestais komunizmo, daugiau buvo pasitikima negu saviškiais. Įdarbinimas vaistinėje, o vėliau ir fizioterapijos kabinete išėjo man į gera. Tame darbe pavyko išsilaikyti iki pat išlaisvinimo. Vaistinės vedėja Demeško, laisva pilietė, geros širdies moteris, kasdien iš miesto ateidavo į lagerį. Darbas vaistinėje kur kas geresnis nei „Lieszavode“. Išplaunu vaistinės butelius, indus, padedu pagaminti vaistus, išvirti įvairias žolines arbatas, suvynioti į popierius miltelius, kartais jų tekdavo susukti po 300–500, padaryti įvairias mostis, kurių, ypač aštraus kvapo nuo parkų (utėlių), vedėja nemėgdavo daryti. Po darbo išplaunu kambarį ir jau esu laisvas. Taigi, nebereikia kiekvieną rytą anksti keliauti į „Lieszavodą“ ir visą dieną ten vargti. Lageryje galėjau papietauti su sriuba, kad ir liesa, bet vis viralas. Vasaros metu buvo lengviau, nereikėjo kūrenti pečių. Žiemą tekdavo kūrenti du pečius – vaistinės ir fizioterapinio kabineto. Nebūtų sunku kūrenti, jei būtų buvę tinkamo kuro, nes jį atveždavo tiesiai iš miško – stambių šakų, kelmų – viskas žalia, šlapia. Prakurų nėra, tekdavo ieškotis prie staklių skiedrų. Būdavo vargo, kol prilaužai, nes gauti kirvį būdavo sunku. Priskaldai, šiaip taip įkuri, tačiau toks kuras tik šnypšdavo ir iš sušalusių malkų vanduo sunkdavosi. Kurį laiką padirbėjus vaistinėje, pridėjo dirbti ir fizioterapijos kabinete sanitaru. Jam vadovavo Margarita Borisovna Kuznecova, laisva pilietė iš miesto, padori, gera moteris. Čia darbo būdavo vakarais, gydymas įvairiomis lempomis: „Solux“, kvarco, diatermijos, galvanizacijos, UVČ (UAD), Lindemano kėdė ir prožektorius. Iš viso – 7 aparatai. Pradžioje padėdavau vedėjai, pabudėdavau prie lempų, prie kurių buvo guldomi ligoniai. Po darbo reikėdavo sutvarkyti ir išplauti kambarį. Darbo padaugėjo, bet buvo ir laimėjimas, nes vaistinės vedėja išprašė savo draugę Kuznecovą, kad leistų man iš barako persikelti ir gyventi bei nakvoti fizioterapiniame kabinete. Tai – tikra laimė! Barake, kur gyveno 100 žmonių, oras visada būdavo tvankus, ypač žiemą, maža jame ramybės, kosti, knarkia, „triūbija“... Kas kita – sveikatos kabinete. Čia gyvenau vienas 2 dažytuose kambariuose, kuriuose grynas oras, šviesu, šilta, ramu, visai panašu į gyvenimą laisvėje. Čia ir lagerio drausmė ne taip slegia, nedaro čia kratų, kaip dažnai daroma barakuose, čia galima ir peiliuką turėti. Savo religinę pareigą (šv. Mišias) barake atlikti būdavo sunku, reikėdavo slėptis, dirbant „Lieszavode“ pietų pertraukos metu nuošalioje vietoje, lauke atlikdavau. Kas kita, gyvenant sveikatos skyriuje. Čia ramiai kas rytą netrukdomai gali melstis prie stalo tartum altoriaus, kartais dar ir žvakelę užsidegti. Iš miesto slapta vaistinės vedėja atnešdavo natūralaus vyno. Ir nors kalinys, bet sąlygos jau pakenčiamos, o kaip lageryje – tai jau ir geros. Gydytojas Drojt mane įrašė į invalidų kategoriją. Tai apsaugo nuo sunkių darbų, bet buvau tinkamas dirbti sveikatos skyriuje. Vaistinės ir fizioterapijos kabinetų vedėjos mane palaiko, apsaugo nuo etapų ir kitur išvežimo. Taip įsikūręs, leidžiu vargo, tremties dienas, o jų prieš akis daug, nes ištremtas net 10 metų... Tačiau guosdavo mintis lyg nujautimas, kad gal nereikės tiek metų čia tupėti, gal kokios palankios aplinkybės išleis anksčiau į laisvę.Ypač draugai latviai guosdavo greitu išlaisvinimu. Buvo jų trys draugai inteligentai: pastorius Robert Joanovič Feldmanis, inžinierius Strautinšas ir vienas docentas – optimistai, svajotojai ir tikintys, kad tuoj išeis į laisvę. Aš jų svajones atvėsindavau, sakydamas, kad taip greitai nesitikėtų išeiti į laisvę. Jie į tai reaguodavo, sakydami, kad mane paliks čia sėdėti, o patys išvažiuosią. Tačiau įvyko priešingai, aš pirmiau išvykau į laisvę, o jie dar liko...

Kanauninko A. Krušos mirtis

Praėjus porai mėnesių nuo mano atvykimo į Ercevą, vieną dieną atvyko didelis etapas kalinių iš Vilniaus ir tarp atvežtųjų buvo kanauninkas Antanas Kruša. Atvyko jis jau gerokai suvargęs, dešinioji kūno pusė iš dalies lyg paralyžiuota, atmintis susipnėjusi. Visi keturi kolegos ėmėmė jį globoti. Išprašėme gydytojų, kad priimtų jį į ligoninę gydyti, ten slaugėme. Taip išbuvo pas mus apie mėnesį. Kadangi pas mus negalinčių dirbti invalidų nelaikė, jį išvežė į netoli esantį invalidų lagerį. Iš šio vėliau perkėlė dar į kitą, esantį už kelių kilometrų nuo mūsų lagerio.Ten mažai buvo lietuvių, neturėjo nė vieno prietelio, be to, dar buvo nesveikas, blogai jautėsi. Gavome iš jo žinią, kad norėtų vėl pas mus patekti. Buvo jau 1952 metų ruduo. Ką daryti, kaip čia jį perkelti, juk tai ne nuo mūsų, kalinių, priklauso? Iš ano lagerio į mūsų kas savaitę atvykdavo to lagerio vyr. gydytoja, kuri buvo ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoja, gydyti mūsų lagerio ligonių. Kadangi aš dirbau sveikatos skyriuje ir susitikdavau su gydytojais, o ir anai gydytojai patarnaudavau, patiekdavau švaresnį chalatą, išlydėdavau per lagerį, įsidrąsinęs ėmiau jos, kaip vyr. gydytojos, prašyti, kad iš savo prižiūrimo lagerio perkeldintų kan. Krušą gydyti į mūsų lagerį. Jinai, padori moteris, išklausė mano prašymą ir netrukus kan. Krušą atvežė į mūsų lagerį ir paguldė į ligoninę. Ir vėl mes, draugai, jį slaugėme, rūpinomės, tačiau nebeilgai pas mus gyveno. Sveikata ir atmintis dar labiau pasilpo. Kai norėdavo ką nors papasakoti, sakinių gerai nebesumegzdavo, nebeatsimindavo, kalbėdavo su priežodžiu „ot panašiai, panašiai“, laiško parašyti nebegalėjo, nebeatsimindavo raidžių, todėl jo seseriai Danai į Telšius mes parašydavome, o jis vos vos pasirašydavo – Antanas... Šiaip jau neatrodė, kad galėtų greitai mirti, nes ir vaikščiojo, ir kalbėjo, bet, matyt, jautėsi nekaip. Vieną lapkričio dieną jis man ir sako: „Žinai, Kazimierai, aš mirsiu“... „Taip, Antanai, atsakau, „visi mes mirsime“. Atsimeni, kaip tėvas Andruška mokė mus logikos silogizmų – „visi žmonės mirtingi, aš – žmogus, taigi, aš – mirtingas“, bet dar juk pagyvensime, dar turime sugrįžti pas savus į Telšius“... Paguodžiu, suraminu, nuotaika pragiedrėja. Praslenka dar keletas dienų, o jisai vėl kartoja: „Žinai, mirsiu“. Man jau baugu darėsi, ypač kai pamačiau, kad jo skrandis nieko nebepriima. Išgėrė pusę litro rūgusio pieno ir už kelių minučių viskas atgal. Dėl sielos sustiprinimo, dėl atsargumo, sutarėme, kad penktadienio vakarą atliks išpažintį, o šeštadienio rytą priims Šv.Komuniją (nes Komuniją turėti galėjome tik Mišių metu). Lapkričio 21 dienos vakare sąmoningai ir nuoširdžiai atliko išpažintį. Dar po to ilgokai pasišnekėjome, dar neatrodė silpnas. Pažadėjau kitą rytą (šeštadienį) ateiti su Švenčiausiuoju, palinkėjęs gero poilsio, atsisveikinau. Tai buvo jau paskutinis atsisveikinimas. Užėjęs šeštadienio rytą, radau dar gyvą, bet be sąmonės. Akys atviros, lyg žiūrėtų, bet bejausmės, buvo matyt, kad nieko nebejaučia. Vėliau iš burnos protarpiais liejosi kraujas, turbūt viduriuose buvo kokia žaizda atsivėrusi. Išgulėjo vienas atskiroje palatoje visą šeštadienio dieną ir nebeatgavęs sąmonės, 1952 metais, naktį iš lapkričio 22-osios į 23-iąją, užmigo amžinu miegu. Gabus buvo žmogus, amžiaus stiprume, gimęs 1900 metais, teologijos mokslų daktaras, nežinia už ką nutremtas į Sibirą, į lagerį. Galima pasakyti, kad kaip kankinys užbaigė neilgą savo gyvenimą. Sekmadienį jo kūnas buvo „pašarvotas stoliarkoje“, aprengtas baltiniais ir kojinėmis (lageriškai), be kitų rūbų, ant kaklo uždėjau jo paties rožančių ir taip išbuvo dar ir pirmadienį. Mes, keturi draugai kunigai, paaukojome už jo sielą šv. Mišias, lankėme ir pasimeldėme prie jo kūno.

Pirmadienį staliai – kaliniai – padarė iš baltų lentų karstą, o antradienio, lapkričio 25-osios, rytą pakinkytu vienu baltu arkliuku trys kaliniai be konvojaus išvežė karstą su velionio palaikais palaidoti į lagerio kapinaites. Mirusį lydėti į kapines niekam neleidžiama, todėl ir mes, draugai, galėjome palydėti tik iki lagerio vartų. Lagerio kapinės yra už poros kilometrų, miškelyje, netoli geležinkelio linijos,Vologdos link. Man rūpėjo, kad jo kapas būtų pažymėtas, kad vėliau galėtume aplankyti. Lageryje, palaidojus mirusįjį, ant jo kapo yra įsmeigiama lenta su numeriu. Lenta paruošiama kartu su karstu. Įsidėmėjau jo numerį, kad ateityje rastume kapą. Vienas draugas lietuvis netrukus po laidotuvių aplankė kapines ir pagal numerį surado jo kapą. Kitą pavasarį, 1953 metais, kitas draugas lietuvis, šaltkalvis, pavarde, rodosi, Lazdauskas nuo Raudonės, pastatė ant jo kapo geležinį kryžių su užrašu. Pirmomis 1954 metų liepos dienomis, atgavęs laisvę, dusyk aplankiau gero savo kurso draugo ir nuoširdaus prietelio kapą. Aplankiau, atsiklaupęs pasimeldžiau, atsisveikinau ir palikau jo palaikus ilsėtis svetimoje Ercevo žemėje.

Liūdną žinią tuojau pranešiau laišku Kurijai ir prašiau pranešti mirusiojo seseriai Danai. Kada jinai atsiuntė pažymėjimą, jog yra tikra mirusiojo sesuo, lagerio valdžia leido išsiųsti jai jo rūbus. Išsiunčiau jai 3 paketus kas buvo vertingesnio, gerus išeiginius kailinius, kostiumą, baltinių.

„Requiem aeternam dona eius animae, Domine“...

Dar į mūsų lagerį buvo atvežtas prelatas Povilas Šidlauskas iš Panevėžio, bet palaikė čia jį apie mėnesį, išvežė į gretimą lagerį, jame ir išbuvo iki laisvės atgavimo. Vieną dieną atlydėjo į mūsų lagerį ligonį T. Rinkevičių SJ. Jisai buvo be konvojaus netoli mūsų. Pabuvo pas mus dieną, pasišnekėjome, pasiguodėme. Iš netolimo lagerio apsilankė sykį pas mus gydytojas Juozas Juodaitis. Maloniai pasišnekėjome valandėlę, pasivaišinome kava ir vėl išsiskyrėme. Šiame rajone viename lageryje buvo ir kun. Vaclovas Rašimas. Girdėjome apie jo gražią apaštališką veiklą savo apylinkėje. Susitikti ten su juo neteko. Matėmės tik, kai sugrįžo į laisvę, apsigyveno Raudėnuose. Ten ir mirė 1960 01 17. Amžiną atilsį.

Lagerio diena

Lageryje vienodai slenka dienos, mėnesiai. Vasarą būdavo lengviau. Nereikėdavo kūrenti pečių, ilgiau pabūdavome gryname ore, pasikaitindavome saulėje lagerio ribose. Nuo kurių sargyba jau buvo nuimta (bekonvojiniai), tie vieni galėdavo išeiti iš lagerio pasimaudyti netoli esančiame ežere, pauogauti, pagrybauti. Politiniai kaliniai dažniausiai visą laiką būdavo su sargyba, retai kuriam, nebent tik į bausmės atlikimo pabaigą nuimdavo sargybą ir išleisdavo pavieniui kur lagerio reikalu, paėmę parašą, kada privalo grįžti. Jei kuris apvildavo ir nebegrįždavo, tada imdavo visur ieškoti pabėgėlio ir, jei sugaudavo, tai pridėdavo dar bausmės.

Visą čia buvimo laiką, išskyrus pirmą mėnesį (kada dirbau „Lieszavode“, miško apdirbime), dirbau vaistinėje ir fizioterapijos kabinete. Vaistinės vedėja Lidija Ivanovna Demeško gaudavo kartais ilgesniam laikui padėjėją. Paskutinį mano buvimo metą į padėjėjas buvo atkelta pagyvenusi moteris iš Taškento Kovarskaja (žydų tautybės). Jos nelabai tarpusavyje sutardavo. Kovarskaja nervinga, priekabi, mūsų lagerio kūmo motina (lageryje kūmu vadino saugumo viršininką), ne visada norėdavo paklusti vedėjai. Man su jomis dirbant būdavo sunkumų: jei vienai labiau patarnauji, antra nepatenkinta, pavydi. Reikėdavo laviruoti, kad nė vienai neįkyrėčiau. Šiaip jau man abi buvo geros, užjaučiančios ir prisidėjo prie greitesnio mano paleidimo. Antraisiais gyvenimo lageryje metais, kada fizioterapijos kabineto vedėja Margarita Borisovna Kuznecova perėmė sveikatos skyriaus viršininkės pareigas, man pavedė fizioterapijos kabinetą. Prisidėjo darbo. Vakarais nuo 7 val. iki 10 val. reikėjo vykdyti gydytojų prirašytas gydymo procedūras elektra ir vienam dirbti su visais 7 aparatais („Solux“, kvarcas, galvanizacija, diatermija, UVČ, prožektorius, Lindemano kėdė). Žiemą ligonių būdavo daugiau ir per vakarą tekdavo priimti apie 40 sergančiųjų. Bet užtat jaučiausi atsakingu darbuotoju, kabineto šeimininku. Apsivilkęs baltu chalatu ir jau bent kiek žilstančia barzda atvykstantiems gydytis iš gretimų lagerių dariau gydytojo įspūdį, ir šie kreipdavosi į mane „doktor“.Tik vietiniai nenorėdavo man tos garbės pripažinti, sakydami: „Koks ten daktaras, ten sanitaras“. Taigi niekas nėra pranašas savo namuose. Kad ir nemažai turėdavau darbo per dieną vaistinėje, vakare fizioterapiniame kabinete, net ir žiemą turėjau šiltą pastogę, švarią būstinę, ramų poilsį, o rytais galėjau ramiai, netrukdomas atlikti savo dvasinę pareigą. Lageryje šitaip įsitaisyti – didelis laimėjimas. Ne visur šitokias pareigas pavesdavo kulto tarnautojams. Kas 3 mėnesiai pagal kartotekas buvo tikrinama sveikata ir einamos pareigos. Kartą, per tokį tikrinimą, medicinos skyriaus viršininkas (žydų tautybės), tikrindamas mano kartoteką, rodo sveikatos skyriaus viršininkei Jevtušenko tą eilutę, kur pažymėta mano profesija, o ši drąsiai atšovė: „Žinome, žinome, tai nieko, jisai sąžiningai dirba“... Tuo ir pasibaigė pasikėsinimas į mane ir likau apgintas. Baimės būdavo, kad nepatekčiau į etapą, neišvežtų kitur. Suruošdavo kartais slaptai etapus į tolimą Sibirą, naktį pakeldavo, įsakydavo ruoštis kelionei ir rytą išveždavo. Mane gelbėdavo nuo tokių etapų sveikatos skyriaus viršininkas ir vaistinės vedėja. Kartą suruošė etapą visų invalidų kategorijoms, nors ir dirbančių (kaip aš), net į Lietuvą, į Šilutės lagerį. Buvo didelis pavojus, kad ir mane gali išvežti. Kai kurie lietuviai labai norėjo į šį etapą patekti, bet aš nenorėjau. Grįžti į Lietuvą norėjau tik laisvas. Nuo šio etapo išgelbėjo laikinai ėjęs sveikatos skyriaus viršininko pareigas Dvorianinovas. Jis nuėjo pas viršininkus ir ištaisė mano kategoriją iš invalidų į antrą, darbingųjų. Šitaip buvau nuo šio etapo apsaugotas. Po kelių dienų kalbu su juo ir sakau, kad dabar gali mane paskirti prie sunkesnių darbų, jei liksiu antros kategorijos, nebeleis dirbti vaistinėje. O jis sako: „Nieko, dabar vėl perrašysime į invalidų kategoriją, o vieno jau nebeveš“. Pasitvirtino posakis, kad „pasaulyje esama gerų žmonių“ („nie biez dobrych duš na svietie“). Mat jisai pats, Dvorianinovas, anksčiau buvęs lageryje.

Mūsų lageris Erceve buvo „darbo ir pataisos“ (trudovoj ispravitelnyj), ne režiminis. Čia priimdavo baustus ne daugiau kaip 10 metų. Barakų nakčiai neužrakindavo ir visada laisvai buvo galima išeiti į kiemą. Laiškų per mėnesį leisdavo 2 parašyti, o gauti – neribotai. Neribotai galima buvo gauti ir siuntinių. Lageryje buvo krautuvėlė su įvairiomis smulkmenomis, pramoninėmis prekėmis ir maisto produktais: konservų, cukraus, kartais ir pieno, sviesto. Pinigų gaudavau iš namų pašto perlaida arba slaptai siuntinyje įpakuotus. Šiek tiek mokėdavo ir už darbą, atskaičius išlaidas už išlaikymą lageryje: maistą, rūbus, švarą. Turėti pinigų leidžiama tik vieną ar du rublius, o kiti turi būti sąskaitoje (apsauga nuo vagysčių), iš kurios kas mėnesį galima gauti skirtą sumą. Lageryje buvo biblioteka, buvo leidžiama užsiprenumeruoti laikraštį. Lageryje žmogus vertinamas kaip darbo jėga. Jį aprengia, maitina, susirgusį gydo, numirusį palaidoja. Čia duodami visi rūbai, pradedant baltiniais, kojinėmis, batais (kerziniai), vasarą – palaidinė, žiemą – vatinukas (telogreika), bušlatas, vatinis iki kelių, o kas lauke dirba, tam ir – vailokai, atitinkama kepurė. Darbas pagal išgales, kategoriją, poreikiai patenkinami, taigi komunistinis gyvenimas praktikoje.

Lageryje žmogus – vergas. Jisai be savo valios pristatomas prie darbo, kokį jam paskiria, jis vežamas iš vieno valstybės krašto į kitą uždaruose vagonuose, nepaisant jo noro. Jei jis mėgina priešintis, baudžiamas, nutremiamas į griežto režimo lagerį, uždaromas į karcerį (burą), pridedama dar metų...Gyvenant laisvėje, nepamąstoma apie jos vertę, o praradus, atsidūrus lagerio vergijoje, skaudžiai pajuntama ir išgyvenama laisvės netekimo tragedija. Ypač pradžioje, kai tau 10 metų (o kai kam 25) prieš akis tartum kalnas stovi ir nežinia, ar išlaikysi, ar dar grįši gyvas. Trokšdami laisvės, kaliniai rašydavo skundus į Maskvą dėl neteisingo kaltinimo ir įkalinimo ir kai kurie laimėdavo, juos paleisdavo nebaigus sėdėti. Rašiau ir aš prokurorui į Maskvą. Skundą aiškiai surašydavo inteligentas maskvietis žydas Ebinas, bet – veltui... Ateidavo – neigiamas atsakymas, tekdavo sėdėti ir toliau. Rašiau ir Vilniun bent kiek pažįstamam ministrui Gedvilai, bet nebuvo jokio atsakymo.

Kad kaliniai savo valia uoliau dirbtų, buvo įvesti vadinami „užskaitai“ (začioty), tai yra, kas daug nudirbs per dieną, tam toji diena skaitoma diena su ketvirtadaliu, ar net pusantros dienos ir taip sutrumpinamas bausmės laikas. Iš paskutiniųjų jėgų vargšai stengdavosi, kad tik greičiau ištrūktų iš lagerio. Man net nebuvo ko stengtis, o ir maniau, kad neverta „dusytis“, gal be mūsų pastangų, dėl kitų aplinkybių anksčiau laiko ištrūksime. Taip ir įvyko, nereikėjo 10 metų sėdėti.

Visus 3 metus ir 3 mėnesius šiame lageryje gyvenome ramiai. Tik 1954 metų gegužės 3 dieną įvyko mūšis lageryje. Iš kito lagerio atvežtus 4 vagis („blatnuosius“) atvedė į sveikatos skyrių sveikatos patikrinimui. Mūsų lagerio gyventojai, kuriems, matyt, vagys buvo žinomi ir labai nusikaltę, tuojau ėmė ruoštis atsikeršyti. Vagys, pajutę pavojų, užsibarikadavo sveikatos skyriuje, išgriovė pečių ir per langą nuo puolančių gynėsi plytomis ir priešgaisriniais švirkštais. Puolantieji užlipo ant viršaus, išardė lubas ir ėmė mušti vagis basliais iš viršaus. Kova truko kelias valandas. Būtų gal taip ir užmušę vagis, nes vietos administracija nepajėgė sustabdyti kovos. Tik iš miestelio iškviestas ginkluotų karių būrys mūšį sustabdė ir dar gyvus vagis išsivedė.

1953 m. kovo 3 d., mirus Josifui Stalinui, su visais piliečiais ir lagerininkai „ze-ka“ ėmė laisviau atsikvėpti. Pradėjo paleisti į laisvę trumpesniam laikui baustuosius. Pirmas iš mūsų draugų išvyko Benjaminas Sakavičius 1953 metais. 1954 metų pavasarį pradėjo sklisti gandas, kad būsianti amnestija, kad būsią paleidžiami invalidai. Tokios žinios mus džiugino. Laukėme tarsi ligoniai iš po sunkios nakties aušros šviesos. Iš savo tėvo gaudavau laiškų, kuriuose rašė: „Meldu Dievą, kad greičiau sugrįžtumei“. To meldė ir daugelis kitų artimųjų ir išmeldė...

Birželio viduryje sveikatos skyrius gavo parėdymą patikrinti invalidų sveikatą ir sudaryti silpnesniųjų, nedarbingųjų, sąrašus, kuriuos būtų galima dar nebaigus sėdėti paleisti namo. Ar pavyks patekti į tuos sąrašus, į tų laimingųjų skaičių? O kaip norėjosi visiems patekti į nurašomuosius. Į sveikatos skyrių vieną dieną sukviečia invalidų grupės kalinius sveikatos patikrinimui. Jaudinantis momentas, kuris nulems, ar dar likti lageryje, ar jau išeiti į laisvę. Iš jaudinimosi krečia visą kūną lyg koks drugys. Mane tikrina mūsų gydytojai, stebi kraujo spaudimą, širdį ir gerų viršininkų (sveikatos skyriaus Dvorianinovo, vaistinės darbuotojų) užtarimo dėka mane įtraukia į sąrašus paleidimui. Iš viso tokių pripažino apie 40 vyrų. Bet dar reikia, kad atvyktų srities teismas, peržiūrėtų bylas ir patvirtintų sprendimą dėl paleidimo. Neilgai teko laukti. Gražią birželio 29 dieną atvyko Archangelsko srities teismas iš 5 vyrų, susėdo už ilgo stalo kaip teisme ir po vieną kviečia pasirodyti jų akivaizdoje. Čia irgi galutinės svarbos momentas, gali paleisti, bet gali ir nepaleisti. Sunkiau nusikaltusių (pvz., žmogžudyste) nepaleido. Pakviečia mane pasirodyti. Advokatų pareigą atlieka gydytojai, kurie liudija invalidų nedarbingumą, ligas ir sako, kad tokio nebenaudinga laikyti lageryje. Teisėjai permetė mane akimis, uždavė keletą klausimų apie kilmę, šeimą, įsakė išeiti valandėlei už durų, kol bus padarytas sprendimas. Po kelių minučių vėl iškviečia ir sako: „Archangelsko srities teismas nusprendė jus paleisti į laisvę prieš terminą“ (tai reiškia, kad nebereikės sėdėti likusius 6 bausmės metus), be to, dar įspėja ateityje elgtis atsargiau, kad nebepatekčiau. Malonūs žodžiai lyg švelni pavasario šiluma padvelkė į širdį. Pradžioje lyg ir sunku patikėti, kad nebereikės 6 metus čia trūnyti, kad nebelydės kiekvieną žingsnį sargybinis, kad pats vienas galėsiu laisvai, kur noriu, keliauti ir būsiu vėl žmogus, pilietis ir draugas, o ne „ze-ka“. Kaip sotus alkano nesupranta, taip ir tasai, kuris niekad nebuvo praradęs laisvės, nesupras to jausmo, kada iš nelaisvės vėl išeinama į laisvę. Padėka Apvaizdai už mano ir kitų maldų už mane išklausymą. Kad tik greičiau išleistų, kad kas nepasikeistų ir vėl neliktume. Birželio 30 dieną stebėjome gražų saulės užtemimą, o mintyse buvo, kad mums neužtemtų vilties saulė.

Pirmą partiją (apie 20 žmonių) paleido liepos 1 dieną. Į šią dar nepatekau, reikia laukti. Liepos 2 dieną iš ryto praneša man, kad ruoščiausi išvykti į laisvę. Sutvarko dokumentus, atiduoda asmeninius daiktus, sąskaitą. Paskutinės valandos lageryje. Vakarop davė vežimą čemodanams sukrauti, išvežti ir surikiavę visus tą dieną išleidžiamus (apie 15 vyrų) prie lagerio vartų, plačiai juos atidarė ir... keliaukite sveiki, laisvi, kur patinka. Prie vartų susirinko visas būrys pasiliekančių mus išlydėti, jie linki mums laimės laisvėje, o mes jiems – taip pat greitai išsilaisvinti. 1954 metų liepos 2 dieną aš vėl laisvas pilietis. Liepos 2 diena minėtina ir atmintina, nes tai – mano Primicijų diena 1925 metais, tai – ir laisvės atgavimo diena, ir tais metais buvo pirmasis mėnesio penktadienis, taigi brangi diena.

Sustoti ir pasiruošti kelionei į namus pakvietė pas save vaistinės vedėja Lidija. Namukas jų nedidelis, medinis. Gyvena su vyru Nikolajumi Jakovlevičiumi ir dviem vaikais – Serioža ir Nataša. Pavaišinę vakariene, nakvynėn užlaipino į palėpę, paruošę ten minkštą patalą. Šiltai išmiegojęs, šeštadienio rytą, po pusryčių, traukiniu išvažiavau į rajono miestą Konošą gauti pasą. Konoša nedidelis šiaurės miestelis, namai mediniai. Geležinkelio stotyje būrys paauglių stumdosi, keikiasi rusiškai. Pasų įstaiga išdavė mums, laisvę atgavusiems, pasus, tačiau įrašė dar „sulig pasų nuostatais“, o tai yra sutartas ženklas, neleidžiantis gyventi kai kuriuose miestuose. Šeštadienio vakarą sugrįžau vėl į tą pačią nakvynę. Erceve praleidau dar ir sekmadienį, aplankiau savo kurso draugo a. a. kun. Antano Krušos kapą ir galutinai pasiruošiau kelionei namo. Savo trumpus kailinukus ir dar kai ką palikau už vaišingumą šeimininkui Nikolajui. Pirmadienio rytą, liepos 5 dieną, Lidija su savo sesute išlydėjo į Ercevo geležinkelio stotį, išpirko bilietą į Vilnių. Nuoširdžiai už viską joms padėkojęs, atsisveikinau. Sudiev Ercevui ir jo geriems žmonėms. Atvežė mane čia 1951 metų balandžio 7 dieną, išvykau 1954 liepos 5 dieną Maskvos link. Tai – jau ne sapnas, o realybė, aš važiuoju namo. Visą dieną ir naktį su keliais draugais važiavome, kol pasiekėme Maskvą. Traukinyje buvo tvanku, šilta, nes liepos mėnuo, taigi gerokai išvargome. Žinojau, kad Maskvon į kursus yra atvykusi sesuo ir turėjau jos adresą. Palikęs daiktus apsaugoje, išvykau jos ieškoti. Kad ir tolokai nuo stoties, bet pavyko išsiteirauti ir surasti. Netikėtai mane pamačiusi, lyg ir neatpažino ir sakėsi pirmu akimirksniu palaikiusi dėde Vytautu (Vujaška iš Telšių), nes kaip ir dėdė buvau užsiauginęs barzdą. Džiaugėsi, kai pasakiau, jog prieš laiką namo paleistas. Papusryčiavę restorane, ėjome pažiūrėti miesto įžymybių, metro... Liepos 6 diena buvo saulėta, šilta. Naktį nemiegojęs ir išvargęs, pietaujant vos atsilaikiau neišgriuvęs ir buvo truputį bloga. Nebedomino ir miesto įžymybės. Vienoje gatvėje du paaugliai, pažvelgę į mano biedną apsirengimą ir dar apžėlusį, barzdotą, matyt, suprato, kad esu iš lagerio, pašiepdami pasveikino rusiškai „Sveikas, drauge Krapotkinai“ (nežinau, ką toks jų sveikinimas reiškia). Šiaip jau niekas daugiau jokių pastabų nedarė. Maskva, matyt, buvo pratusi stebėti grįžtančius iš lagerių. Po pietų, atsisveikinęs su seserimi, turėjau užkompostiruoti bilietą tolimesnei kelionei į Vilnių. Vaikščiojau nuo vieno kasos langelio prie kito, esą traukinys pilnas, vietų nėra, nekompostiruoja. Pavyko tik jau visai prieš išvykstant traukiniui įsiprašyti vagono palydovo, kad priimtų su nekompostiruotu bilietu su sąlyga, kad netolimoje Možaisko stotyje užkompostiruosiu. Tai ir pasisekė. Iš Maskvos tada būdavę sunku išvažiuoti, tai būdavęs dažnas reiškinys, nors mums, grįžtantiems iš lagerio ir neturintiems teisės nakvoti Maskvoje, privalėjo pirmiausia parūpinti išvykimą, bet į tai nelabai kas kreipė dėmesį. Beveik visą parą reikėjo keliauti traukiniu, kol pasiekėme Vilnių. Įsitaisiau vagone ant pačios viršutinės lentynos, išsitiesiau ir truputį pailsėjau. Linksma buvo, kada jau įvažiavome į Lietuvos žemę, pirmąją stotį – Turmantą. Graži šio kelio gamta vasaros metu, žaliuojantys miškai, platūs ežerai, kad ir pro traukinio langą matomi, gaivino jėgas ir džiugino. Atvažiavęs į Vilnių, pasibeldžiau į svainio duris. Jisai atidaręs stovėjo tarpduryje, neleido vidun, nes manęs neatpažino (kaip vėliau pasisakė, pamanęs, kad koks pakeleivis prašys pašalpos) ir tik man prašnekus, padavė ranką, sveikino sugrįžus...

Vilniuje pasimeldžiau Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir joje, beveik po 4 metų, vėl bažnyčioje atlaikiau šv. Mišias, nuvykau ir į Aušros Vartus. Paskui aplankiau savo buvusį profesorių vyskupą Paltaroką. Jisai maloniai mane priėmė ir dargi pavaišino. Porą dienų atsikvėpęs Vilniuje, išskubėjau baigti tolimą kelionę į Žemaičių Kalvariją, pas savo tėvą. Dar lageryje vienas inteligentas rusas Uchovas Ivanas Julijanovičius, kai abejojau, ar pranešti į namus, jog greitai sugrįšiu, ar netikėtai pasirodyti, buvo pataręs būtinai pranešti, nes netikėtas pasirodymas gali per daug sujaudinti seną tėvą (88 metų), todėl parašiau į namus atvirutę, kad greitai atvažiuosiu. Atvirutę gavo porą dienų prieš parvažiavimą, taigi manęs jau laukė ir mano pasirodymas jau nenustebino. Stebėjosi tik mano neįprasta barzdota išvaizda, kuri mane darė panašų į kapuciną ir pakeitė iki neatpažinimo. Nuširdžiai pasisveikinome su senu tėvu, broliu, seserimi Ancyte. Pradžioje lyg ir kalbos trūko, nežinia ir nuo ko pradėti – nuo išvežimo ar nuo sugrįžimo. Tik vėliau apie viską išsikalbėjome. Klebonas J. Tamošauskas įamžino mano išvaizdą, padarydamas mano foto su namiškiais. Pailsėjęs savaitę pas tėvą, išvykau į Palangą pasimatyti su vyskupijos valdytoju kan. Petru Maželiu. Maloniai jisai mane sutiko, sušelpė, vaišino. Jam sutinkant, susitariau su Kauno vyskupijos valdytoju, poilsiavusiu irgi Palangoje, kad pradžioje priims ir įdarbins mane Kaune. Valdytojas kan. dr. Juozas Stankevičius padarė taip pat gražių nuotraukų atminimui iš šiaurės. Vasarą pailsėjęs Palangoje kaip prieš 4 metus prieš sulaikymą, o dabar prieš darbą, rudenop nuvykau į Kauną, gavau religinio kulto pažymėjimą „Babtų altaristas“ ir vyskupijos valdytojo raštą laikinai gyventi ir dirbti Vilijampolės bažnyčioje. Čia dirbau nuo 1954 metų rugsėjo iki 1955 metų balandžio 30 dienos. Telšių vyskupijos valdytojui pareikalavus grįžti į savo vyskupiją, sugrįžau, buvau paskirtas Kuršėnų altaristu ir nuo gegužės 1 dienos pradėjau eiti pavestas kartu ir vikaro pareigas (1955 05 01).

Čia trumpai ir be pagražinimų sau atsiminti surašiau neįprastus tų beveik 4 metų „Naujo gyvenimo“ įspūdžius, išgyvenimus. Kadangi mane tekaltino nedideliais „nusikaltimais“, tad ir baudė ne sunkesnėmis bausmėmis, o tik paprastu pataisos ir darbo lageriu, taigi, ne griežto režimo lageriu, ne kalėjimu, kur baudžiami didesni nusikaltėliai, kur drausmė, kiek teko girdėti, buvusi žiauri, griežta. To nepergyvenęs, apie tai ir nekalbu.

© 2016 „XXI amžius“