Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Viskas Viešpaties rankose

Jubiliejinė skurdą ir atskirtį kenčiančių žmonių šventė su Popiežiumi

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus guodžia į Romą susirinkusius sunkų likimą išgyvenančius žmones

Šventasis Tėvas laimina socialinę atskirtį kenčiančių žmonių jubiliejinio susitikimo dalyvį

Praėjusį sekmadienį Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo liturginėje šventėje popiežiaus Pranciškaus kartu su jo paskirtais naujais 17 kardinolų užbaigtų Gailestingumo metų (apie pačias iškilmes ir joms skirtą apaštalinį laišką bus rašoma kitame „XXI amžiaus“ numeryje) jubiliejiniuose renginiuose Romoje dalyvavo daugiau kaip 21 milijonas žmonių, atvykusių iš viso pasaulio. Per pastaruosius dvylika mėnesių ten organizuoti ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus susitikimai ir žengimas pro šventąsias didžiųjų bazilikų duris buvo skirti dvasininkams, vienuoliams ir įvairių pašaukimų ir tarnysčių pasauliečiams, netgi skaudų likimą išgyvenantiems asmenims, pavyzdžiui, ligoniams ir kaliniams. Paskutinis toks susitikimas, Romoje vykęs lapkričio 11–13 dienomis, buvo ypač artimas didelį gailestingumą, užuojautą ir meilę varguoliams reiškiančio Šventojo Tėvo širdžiai ir mokymui, nes į jį rinkosi sunkią socialinę atskirtį patiriantys asmenys. Tarp iš įvairių šalių atvykusių kelių tūkstančių renginio dalyvių buvo ir grupė Kaune įsikūrusio „Lietuvos Caritui“ priklausančio „Benamių dienos centro“ lankytojų. Pristatydamas minėtąjį susitikimą, vyriausiasis Gailestingumo jubiliejaus koordinatorius, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela (Rino Fisichella) sakė, kad į jį pakviesti žmonės, kurie dėl įvairiausių priežasčių (nuo darbo praradimo iki pakrikusių šeimyninių santykių) yra atsidūrę visuomenės paribyje, liko be namų. „Šiuos žmones mes sutinkame kiekvieną dieną, bet dažnai akimis nenorėdami jų pastebėti, žvilgsnį nukreipiame į kitą pusę“, – pastebėjo arkivyskupas R. Fizikela. Pagrindinė to renginio iniciatorė buvo prancūzo Etjeno Vilmeno (Etienne Villemain) prieš dešimtmetį įkurta ir jau tarptautinį pripažinimą įgijusi katalikiška benamių globos asociacija „Lozorius“ („Lazare“), kuri Gailestingumo jubiliejui paskyrė paramos akciją „Brolis“ („Fratello“).

Svajonė perkeičia pasaulį

Patvirtindamas išskirtinę socialiai atskirtiems asmenims Romoje organizuotą jubiliejinių dienų reikšmę, su jų dalyviais popiežius Pranciškus susitiko net du kartus. Pirmasis toks susitikimas lapkričio 11 dieną įvyko Vatikano didžiojoje Pauliaus VI audiencijų salėje. Atsiliepdamas į kelių varguolių išsakytus savosios patirties pasakojimus Šventasis Tėvas improvizuotoje kalboje pirmiausia pabrėžė pozityvų ir viltingą vargo žmogaus gebėjimą svajoti, nes „tik svajonės gali vieną dieną pakeisti pasaulį“, įnešti trokštamas permainas. Kreipdamasis į šiltai ir entuziastingai, kaip „savo žmogų“ pasitikusius varguolius, popiežius Pranciškus kvietė juos išmokyti troškimo keisti aplinką, žengti į priekį ir kitus, ypač tuos, kurie, gyvendami patogiai, praranda tuos siekius. Anot jo, tik stokojantis žmogus geba pakelti aukštyn akis, o ne tas, kuris yra visko pertekęs. Dėl to ir skurdas yra Evangelijos mokymo širdyje: juk pirmiausia paprasti vargo žmonės sekė Jėzų, nes troško būti paguosti ir pagydyti svajojo apie išvadavimą iš blogio ir atleidimą. Varguoliai buvo ir lieka tikrieji, ištikimiausi evangelizuotojai. „Mokykite mus, kurie turime stogą virš galvos, kuriems netrūksta maisto ir vaistų, mokykite mus nebūti patenkintais savimi“, – kvietė Šventasis Tėvas, kreipdamasis į susitikimo dalyvius.

Kita vertus, jis pabrėžė, jog yra svarbu, kad net didžiausiame varge ir nelaimėse atsidūręs žmogus, neprarastų savojo orumo, net ir liūdniausiomis aplinkybėmis išsaugotų gebėjimą atpažinti grožį. Tik apgynęs ir išlaikęs orumą, asmuo geba pajusti, koks nuostabus ir nepakartojamai brangus yra gyvenimas netgi blogiausioje ir dramatiškiausioje situacijoje, kurioje būtina neprarasti vilties. Žmogaus orumas yra viena svarbiausių Evangelijos skelbiamų ir liudijamų žinių, „tai – tas pats orumas, kurį turėjo Jėzus, gimęs ir gyvenęs varge“, – aiškino popiežius Pranciškus. Tokio orumo apgynimui vargą kenčiančiam žmogui reikalingas kitų solidarumas, kad jis būtų apsaugotas nuo papiktinančio dominavimo, paniekinančio išnaudojimo, galiausiai, nuo vergystės. Betgi solidarumas yra vienas iš vaisių, kuriuos neša kaip tik neturto malonė: liaudiškai kalbant, „ubagas ubagą remia“. Šventasis Tėvas sakė, kad tie, kurie yra visko pertekę, dažnai tiesiog užmiršta solidarumą, kadangi tiesiog įpratę, kad nieko netrūksta, ir nepastebi ar nenori pastebėti kitų vargo, o skurdas skatina ištiesti ranką tiems, kurie yra atsidūrę panašioje ar dar sunkesnėje situacijoje. Popiežius Pranciškus dėkojo susitikimo dalyviams už rodomą pavyzdį ir kvietė mokyti šiandienos pasaulį didesnio solidarumo, priimant tai kaip savąją misiją.

Šventasis Tėvas paprašė varguolių atleidimo

Popiežius iškėlė neturto sąsajas su taika, to supratimas glūdi Evangelijoje. „Mums, krikščionims, Taika (Kūdikis Jėzus) gimė tvartelyje, atstumtoje (Marijos ir Juozapo) šeimoje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Todėl galima pagrįstai sakyti, kad vargo žmonės yra taikos architektai. Kariauja turtuoliai, kuriems reikia daugiau galios, turtų, pinigų, žemės resursų, teritorijos, kitų nelaisvės, praradimo ir žūties sąskaita. Todėl labai liūdna, jog kartais kovos, nesantaika kyla ir tarp vargšų, kurie turi būti taikos kūrėjai. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Bažnyčia, kurią jis įvardijo kaip „skurdo Bažnyčią vargšams“, yra didžiausia taikos palaikytoja. Visų religijų išpažinėjai turi augti taikoje, nes visos religijos yra taikos ir atlaidumo skelbėjos.

Šventasis Tėvas paprašė varguolių atleidimo už tai, jeigu jis kada nors yra įskaudinęs savo žodžiais, jeigu nepasakė jų apgynimui to, ką turėjo pasakyti. Prašė vargą kenčiančių žmonių atleidimo už kitų abejingumą ir nejautrumą, su kuriais jie kasdien susiduria. Prašė atleidimo vardu tų krikščionių, kurie, net skaitydami Evangeliją, nemato, kad jos mokyme svarbiausias yra neturtas. „Aš prašau atleidimo už tuos krikščionis, kurie vargo žmogaus ar vargingos situacijos akivaizdoje nusigręžia į kitą pusę, – sakė popiežius Pranciškus. – Jūsų atleidimas mums yra tarsi pašlakstymas švęstu vandeniu, tikras apsivalymas“. Tai padeda vėl suprasti, kad skurdas yra Evangelijos širdyje kaip didi žinia. Visų tikybų išpažinėjai turi suvokti, kad vargstantis žmogus yra atvaizdas Dievo, kuris pas mus ateina kaip beturtis, dėl mūsų tampa vargšu ir lydi mus per gyvenimą būdamas varguolių pusėje. Popiežius Pranciškus meldė Dievą, visų mūsų Tėvą, mokyti mus būti solidarius ir su Viešpaties pagalba apginti žmogiškąjį orumą.

Užtekės teisybės saulė

Įspūdinga buvo lapkričio 13 dieną, sekmadienį, Šv. Petro bazilikoje aukotų socialinę atskirtį kenčiančių žmonių Gailestingumo jubiliejaus šventės šv. Mišių homilija, kurioje Šventasis Tėvas pirmiausia kvietė apmąstyti to šventadienio Evangelijos skaitymuose minėtus paskutiniojo Senojo Testamento pranašo Malachijo žodžius: „Jums užtekės teisybės Saulė“(plg Mal 4, 2). Tai – žodžiai, skirti tiems, kurie pasitiki Viešpačiu, visuose sunkumuose sudeda į Jį savo viltis, mato Jame didžiausią gyvenimo gėrį ir atsisako gyventi savanaudiškai, vardan asmeninių interesų. „Tiems, kurie materialiai yra vargšai, bet turtingi Dieve, teisybės Saulė tikrai užtekės“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Anot jo, su šiuo pažadu susisiekia ir Jėzaus mokymas, nes pirmajame Kalno pamokslo palaiminime Jis aiškiai nurodo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Šie palaimintieji yra visiškai priešingi tiems, kurie siekia užtikrinti gyvenimo saugumą žemiškų turtų kaupimu ir valdymu. Taigi, Jėzaus mokymas skatina pagalvoti, kokia yra gyvenimo prasmė ir kur ieškoti jo saugumo – Viešpatyje ar tame, kas nepatinka Dievui! Į ką nukreipta žmogaus egzistencija, ko trokšta jo širdis – Viešpaties suteiktos gyvybės ar tų trumpalaikių dalykų, kurie niekada negali patenkinti? Priminęs Jėzaus tvirtinimą, kad beveik viskas šiame pasaulyje negrįžtamai praeina kaip tekantis upės vanduo, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog yra tik du dalykai, turintys tikrą vertę, du turtai, kurie niekada neišnyksta ir garantuoja amžinybę, tai – tarnystė Viešpačiui ir savo artimui. Mes niekada neturime nuo savo gyvenimo atskirti Dievo ir kitų žmonių, nes tai – dvi tikros gėrybės, kurias privalome branginti ir mylėti.

Ir šiandien, kai konkrečiai kalbame apie socialinę atskirtį patiriančius asmenis, turime apie tuos varguolius mąstyti ne kaip apie nenaudingus objektus, kurių reikia kuo greičiau atsikratyti, bet kaip apie artimus žmones, kuriais privalu rūpintis. „Tačiau šiandien dažnai žmogus Dievo iškeltas į kūrinijos viršūnę, yra atmetamas vienadienių, laikinų dalykų naudai, – apgailestaudamas pripažino popiežius Pranciškus. – Toks vis dažnesnis atmetimas yra nelaimę pranašaujanti grėsmė“. Mes turime su dideliu nerimu priimti tą faktą, kad mūsų sąžinė yra vis labiau anestezuojama (dirbtinai užmigdoma), nes mes šalia savęs nebematome kenčiančio brolio ir sesers, nebepastebime didžiųjų mūsų pasaulio problemų – bado, karų ir kitų nelaimių. Žinios apie jas tampa tik abejingai ir skubiai perskaitomomis laikraščių antraštėmis. Ir todėl ši socialiai atskirtų asmenų gailestingumo jubiliejaus šventė turi visiems padėti pažvelgti į aplinką Dievo akimis, pastebėti tai, ką Jis mato, – „ sugniuždytą nuolankios sielos varguolį“ (plg Iz 66, 2), šių dienų Lozorių. Čia galima priminti evangelinį Jėzaus palyginimą apie beširdį turtuolį ir prie jo rūmų gulėjusį luošą elgetą Lozorių, į kurio bejėgiškumą ir vargus niekas nekreipė dėmesio. Po mirties Lozorius pateko į rojų, o turtuolis turi kęsti pragaro kančias, kadangi savo gėrybes atsiėmė žemėje. Lozorius, žemiškajame gyvenime patyręs tik nelaimes, amžinybėje rado paguodą (plg Lk 16, 19–25). „Kokią žalą mes sau darome nepastebėdami laukan išmesto Lozoriaus. Tai yra nusisukimas nuo paties Dievo“, – sakė Šventasis Tėvas homilijoje.

Pasitikėti Dievo gailestingumu

Įvardijęs apgailėtiną situaciją, kai esame suinteresuoti tik daiktais, bet ne vargstančiais žmonėmis, kuriuos privalu globoti, popiežius Pranciškus sakė, jog tai yra tragiško mūsų epochos prieštaravimo simptomas. Nuolat vykstanti technologijos pažanga, kiti pasiekimai, suteikia naujas ir vis didesnes galimybes. Jos yra geros, tačiau jomis pasinaudoja vis mažesnė dalis žmonių dėl brangumo ir nepasiekiamumo daugumai. Tai yra didelis neteisingumas, kuris turi mums labiau rūpėti kasdienybėje nei žinojimas, kas laukia pasaulio, kai ateis laikų pabaiga. Tam reikia nuolat ruoštis. Taigi niekas negali ramiai užsiimti savo reikalais, kai prie durų ar kažkur kitur guli elgeta Lozorius. Nebus ramybės ir saugumo klestinčiuose namuose, kol nebus teisingumo visiems ir kiekvienam, netgi pačiam menkiausiam. Mesdamas žvilgsnį į Gailestingumo metų užbaigimą, šventųjų durų užvėrimą pasaulio katedrose ir šventovėse, Šventasis Tėvas meldė malonės, kad „mūsų akys niekada nebūtų užmerktos Dievui, kuris mato mus ir mūsų artimą, kažko prašantį iš mūsų“. Reikia išvalyti „širdies akis“ nuo apgaulingų regėjimų, nuo susitelkimo į galios ir materialinės gerovės „dievą“, nuo išdidumo ir nepagrįstos baimės. Reikia visiškai pasitikėti Dievo gailestingumu, suprasti, kad „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8) su atnaujinta tikro gyvenimo viltimi, gyvenimo, kuriam esame pašaukti bendrystėje su Viešpačiu ir kitais amžinybės džiaugsme.

„Pamatykime artimus, ypač užmirštus ir paribyje likusius brolius ir seseris, „Lozorius“ prie mūsų durų – kvietė popiežius Pranciškus. – Tegul Viešpats mus išlaisvina iš susitelkimo į pačius save. Kad nusisuktume nuo mus išblaškančio puošnumo, nuo siaurų interesų ir privilegijų, nuo galios ir garbės, nuo pasidavimo šio pasaulio dvasios vilionėms“. Priminęs palaimintojo Pauliaus VI žodžius pradedant Vatikano II Susirinkimo antrąją sesiją, kad Motina Bažnyčia su prioritetiniu dėmesiu žvelgia į kenčiančią žmonijos dalį, Šventasis Tėvas tvirtino, kad „mūsų pareiga yra rūpinimasis tikraisiais turtais, kurie yra vargšai“. Todėl ir paskutinę, svarbiausią Gailestingumo jubiliejaus šventę socialiai atskirtiems žmonėms jis norėtų pavadinti „Varguolių diena“, kuri galėtų kasmet būti minima Bažnyčioje. Prasmingas jos šventimas skatina išsaugoti tvirtą viltį, kad Viešpats niekada jų ir mūsų visų neapleidžia ir kviečia darbuotis, kuriant geresnį pasaulį, nepaisant ir nebijant visų esamų ir galimų sunkumų (kaip kad Evangelijoje minimo tragiško Jeruzalės šventyklos likimo, kuris ženklina kolektyvinę ir asmeninę būtį, laukiant Dievo Sūnaus atėjimo garbėje (plg Lk 21, 27). Popiežius Pranciškus sakė, kad dabar jau užbaigti ir prasmingai minėti Šventieji gailestingumo metai „viena vertus, skatina kreipti žvilgsnį į Dievo karalystės išsipildymo pažadą ir, kita vertus, patiems kurti ateitį šioje žemėje vykdant evangelizavimo užduotis ir artinant išganymo laiką visiems“. Istorija, su visu jos prieštaringumu, gėrio ir blogio persipynimu vystosi galingo Viešpaties žvilgsnio akivaizdoje, yra sutelkta Jame ir Jo rankose. „Jėzus savo evangelijoje ragina mus išlaikyti aiškumą mintyse ir širdyse, įsitikinimą, kad Dievas vadovauja mūsų istorijai ir žino galutinį visų dalykų ir įvykių tikslą“, – sakė Šventasis Tėvas, melsdamas Švč. Mergelę Mariją, kad ji „padėtų mums giliai suprasti tiesą, kad Dievas Tėvas niekada neapleidžia savo vaikų“. Ypač sunkiausiose situacijose, kurias turime drąsiai pasitikti, žinodami, kad nesame vieni.

© 2016 „XXI amžius“