Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Lemtingi atėjimai: Jo du, o mūsų – vienas

Kun. Vytenis Vaškelis

Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21, 26), nes jie manys, kad Jis kėsinasi į jų paskutinius savasties neliečiamybės trupinius... Kadangi jie laikėsi perdėm siauro mąstymo modelio, Dievas yra pilvas (Fil 3, 19), kuris yra kardinaliai priešingas žmogaus būtį perkeičiančiai Dievo žodžio tiesai, todėl jų sąmonę apnuodijęs individualistinių požiūrių „kirmėlynas“ šnibždės: „Reikia kuo greičiau bėgti nuo sugrįžusio Mesijo. Bet kur nuo Jo veriančio žvilgsnio pasislėpsi – Jis visur visus mato ir kiaurai kiekvieną pažįsta!..“

Tikintiesiems būsimas Jėzaus sugrįžimas į žemę yra kaip du plius vienas lygu trys. Šiuo aritmetiniu veiksmu patvirtiname nekvestionuojamą tiesą, – ką Jis žadėjo, viskas išsipildys. Išpranašautas Atpirkėjo gimimas (Jer 23, 5) jau yra įvykęs, antrasis Jo atėjimas artėja, o neišvengiamas mūsų susitikimas su Viešpačiu dar bus, pasak katekizmo, kai mirdami pasieksime „Tiesos tašką“, arba dar šiame gyvenime, kai, Jam vėl pas mus atėjus, atsiras „naujas dangus ir nauja žemė“ (Apr 21, 1).

Laiko atžvilgiu šlovingasis Dievo Sūnaus sugrįžimas į žmonių planetą yra svarbesnis nei pirmasis Jo atėjimas – apsireiškimas kūdikio pavidalu. Be abejo, jei nebūtų buvę Jo gimimo ir prisikėlimo iš numirusių, po savo mirties neturėtume jokios vilties... Bet antrą kartą Jis nebegims, nes Kalėdos – jau įvykęs faktas, ir amžinybėje susitiksime ne su bejėgiu Gimusiuoju, bet su viešpataujančiu Avinėliu (Apr 21, 23). Taigi Kristaus Kalėdos yra dirvožemis, kuriame įsišaknija mūsų tikėjimo darbų medelis, duodantis nemirtingumo vaisių Ateičiai...

Pasak katekizmo, Bažnyčia kasmet mus kviečia ne tik švęsti Advento liturgiją – dalyvauti pasirengime pirmojo Jo atėjimo minėjimui, bet ir karštai laukti Jo antrojo atėjimo. Be laikų pabaigoje būsiančio maldingo Jėzaus eschatologinio apsireiškimo apmąstymo, neįmanoma Jo tinkamai laukti. Kai malonė tikėjimo šviesa apšviečia žmogaus mąstymą, tik tada jo valia tampa pajėgi siekti tų antgamtinių dalykų, kuriuos pažįsta protas.

Taigi mums svarbiausi yra du dar būsiantys didieji įvykiai – bet kurią minutę netikėtai milijardus žmonių užklumpantis Jo atėjimas (Lk 18, 8) ir bet kurią valandėlę galimas mūsų žemiškos gyvybės siūlo nutrūkimas – biologinė mirtis, po kurios iškart drauge su Viešpačiu turėsime visiškai atvirai įvertinti visus – teisingus ir klaidingus – savo sielos bei kūno atliktus judesius...

Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Chrizostomas rašė: „Ir ateis naktis nusidėjėliams, diena teisiesiems. Pasibaigė žaidimas, kaukės padėtos. Bus įvertintas kiekvienas žmogus ir jo darbai. Vertins ne turtą, ne užsiėmimą, ne turėtą garbę ar galią, bet darbus. Tirs kunigaikščius ir karalius, moteris ir vyrus. Klaus apie gyvenimo būdą ir gerus darbus...“

Kai Viešpats mums ištars: „Stop! Jūsų žemiškoji egzistencija galutinai pasibaigė, dabar susitikime akis į akį“, ir visi atsidursime Triasmenio Dievo akivaizdoje, tada suvoksime, ko iš tiesų esame verti. Tuos, kurie savanaudiškai darė kompromisus su blogiu, pirmiausia ne Dievas teis, bet didžiausią aiškumą pasiekusi jų pačių sąžinė, o kitiems už tikro tikėjimo Dieve liudijimą ir gailestingumo darbus, kurie, beje, uždengia asmenines kaltes (1 Pt 4, 8), bus atlyginta neįkainojamo Evangelijos pažado išsipildymu: „Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23).

Viešpats mums motyvuotai sako, kad mums reikia budėti ir būti pasirengusiems ne tik atremti piktojo atakas, bet ir ruoštis susitikimui su Juo (Lk 24, 42–44). Faktiškai kaip mes ruošiamės švęsti Kalėdas, taip jau dabar esame pasirengę susitikti su sugrįžtančiu Dievo Sūnumi. Laukti Kalėdų galvojant vien apie akiai patrauklius pirkinius, kuriais šiemet labiau nustebinsime saviškius nei pernai, tai – paliudyti jiems savo žmogišką meilę, nuoširdų dėmesingumą, sukurti jaukią ir šypsenų pilną atmosferą, būdingą sveikinant gimtadienį švenčiantį namiškį... Tai – ne tikros Kalėdos, nes dovanojame dovanas vieni kitiems, bet ne Gimusiajam.

Tikroji dovana Jam – mūsų klusnumas Jo žodžio vykdymui. Viskas. Daugiau nieko nereikia, nes nėra Jam mielesnės dovanos, kaip kiekvieną valandėlę daryti tai, ko Jis iš mūsų tikisi, – vykdyti Dievo valią (Mk 3, 35). Todėl Jėzus vis nesiliaus mus kvietęs: „Ateikite pas mane visi“ (Mt 11, 28). Atėjimas pas Jį suponuoja, kad mes maldingai klausysimės dieviškų žodžių, kurie mus „pastūmės“ ne tik norėti daryti gera, bet Jis padės mūsų norams virsti veiksmais, kurie bus liudijimas, jog laukiame Jo ateinant ne veltui...

© 2016 „XXI amžius“