|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Latvijos nepriklausomybės dienai Rašytoja Anita Liepa: tautos ir asmenybės istorija Inga Stepukonienė
Lapkričio 18 dieną broliška Latvija šventė savo nepriklausomybės dieną. Norisi prisiminti latvių tautos žmones, niekada nepalūžusius savo dvasia, ištvėrusius žiaurius istorijos išbandymus, tiesusius kelią savojo krašto laisvei. 1990 metais Latvijoje pasirodė vienas iš garsiausių ir meniškiausių šio laikotarpio šalies dokumentinių romanų rašytojos Anitos Liepos romanas Ekshumacija. Dabar vėl grįžtu į savo Tėvynę. Tai romanas, kurio kaip ir autorės likimas nepaprastas: dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jis perrašytas penkis kartus ir tik penktajam kūrinio variantui buvo lemta patekti į skaitytojo rankas: Romano pirmąjį, ankstyvoje jaunystėje parašytą variantą artimieji sudegino. Dėl antrojo buvau nuteista. Trečiąjį, kuris gimė persiuntimo kalėjime, krėtėjai atėmė. Ketvirtąjį sugraužė pelės. Pas skaitytoją dabar keliauja penktasis variantas, kuriam medžiaga rinkta keturiasdešimt penkerius metus, sakė A. Liepa. Toks kūrinio pristatymas, atveriantis ypatingus rašytojos išgyvenimus, iškart sujaudina. Romano dėmesio centre atsiranda moters pačios autorės biografija, dokumentuojamas tragiškas likimas, ištikęs latvių karininkus rusų okupacijos metais, ir visa latvių inteligentijos istorija, patirti įvykiai. Autorės dėmesio centre tragišką lemtį patyrusios tautos, istorijos bangų blaškomos latvių bendruomenės gyvenimas. A. Liepa tautinės grupės, bendruomenės istorijos fiksuotoja. Romanas detaliai atkurta didžioji XX amžiaus istorija, palietusi mažą tautą ir regima iš jos atstovo pozicijų. Tai atviras pasakojimas apie istorijos suardytos žmonių bendruomenės išgyvenimus, sąmoningas jos patirties įamžinimas. Ekshumacijoje istorijos vyksmas atskleidžiamas vaizduojant vienos šeimos likimą kūrinio siužetinius rėmus sudaro latvių Sondorų gyvenimo meninė kronika nuo pirmųjų XX amžiaus dešimtmečių iki amžiaus pabaigos. Dokumentinis romanas, kurio didžioji dalis parašyta remiantis autorės dienoraščiais, įprasmina tikslias aplinkos ir laiko detales; įkūnija būdingus naujojo latvių romano bruožus realistinį autobiografiškumą ir gilų emocingumą. A. Liepos romano pavadinimas ,,Ekshumacija paimtas iš pomirtinio ritualo: tai lavono iškasimas. Lotyniškas žodis knygoje turi apibendrinamąją prasmę: autorė čia pasakoja savo biografiją, tiksliau, dalį biografijos, daugiausia tai, kas jos gyvenime seniai numarinta: tremtis, kalėjimas, pažįstamų ir artimųjų kančios, mirtys. Tačiau praeitis ir vėl atkasama: prisimenami pačios patirti įvykiai ir apibendrinama visos tautos praeitis patirta tautos trauma pernelyg didelė, kad galėtų būti užmiršta. Romane dėmesys sutelkiamas į tragišką Latvijos Respublikos karininkų, su kuriais tiesiogiai siejosi autorės gyvenimas, istoriją, leidžiančią reprezentuoti bendrą mes patirtį, tautos kančias. Romano veiksmas plėtojamas dviem planais: tai Aleksandro ir Adolfo, rašytojos giminaičių, motinos brolių, gyvenimo pasakojimas, vaizduojamas iš ilgesnės erdvės ir laiko perspektyvos, ir visa tai apgaubianti, papildanti kita, impresyviai perteikta pačios autorės asmeninė patirtis, užfiksuota dienoraščiuose, tai, kas patirta savo pačios siela ir kūnu. Romane pasakojami tikri Sondorų giminės patirti įvykiai, žmonių gyvenimo istorijos. Pirmosiose romano dalyse atsiveria šviesus šeimos gyvenimas Latvijoje: džiaugsmo ir dvasinės šilumos, savitarpio supratimo harmonijos kupini Emilijos ir Jekabo Sondorų namai, viltingas penkių jų vaikų Aleksandro (Angos), Adolfo (Aduko), Emos, Janyčio ir Ernos atėjimas į šį pasaulį. Viskas šeimos gyvenime pastovu ir harmoninga; tą jausmą ypač sustiprina tauria ramybe ir susikaupimu svaiginantys Kalėdų švenčių vakarai, visiems susėdus prie balta drobule apdengto stalo, gaubiamiems žvakių šviesos, žvangant sidabriniams indams, apie pusiaunaktį visiems ,,liejant laimę ir bandant įspėti ant sienos nutįsusius laimės šešėlius. Romane vaizdingai tapomi tipiškos latvių šeimos gyvenimo papročiai ir įprastinės kasdienybės vaizdai; kiekvienas turi savo vietą gyvenime, savo gyvenimo būdą, ritmą, savo pomėgius. Prieš skaitytojo akis atsiveria XX amžiaus pradžios Ryga, Latvijos kaimas, kartų santykiai, gausu epizodų iš to laikotarpio Latvijos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo, romano siužetas atspindi dvasiškai turtingo, pakilaus ir veržlaus gyvenimo tendencijas. Visų dėmesio centre atsiduria jaunylė Erna, kurią myli ir lepina visa giminė, o ypač du šaunūs, išdidūs broliai Aleksandras ir Adolfas. Šeimos džiaugsmą vainikuoja Angos puikiais pažymiais, aukščiausiu apdovanojimu aukso medaliu baigta gimnazija. A. Liepos dokumentinis romanas išsiskiria sodriai tapomais charakteriais, subtiliu autorės sugebėjimu pasinaudoti realiais istorijos ir biografijos faktais. Romano dėmesio centre atsiduria išskirtinės asmenybės, intriguojantys jų likimai. Prieš akis iškyla ryškus Angos paveikslas ir ypatingas talentingo latvio vaikino likimas: aukso medaliu baigusiam mokyklą paprastam, ne bajorų luomo jaunuoliui atsiveria keliai studijuoti bet kurioje Rusijos aukštojoje mokykloje. Dvasingas, išmintingas ir darbštus vaikinas ieško tikro gyvenimo kelio pasiryžta tapti aukščiausio rango karininku. Anga pasiekia savo tikslą baigia aukštąją Rusijos Nikolajaus karo akademiją, ir tada romane jau pasakojama jo, didvyrio, istorija: už nuopelnus vadovaujant mūšiams Pirmojo pasaulinio karo metu jis apdovanojamas šventojo Vladimiro medaliu, kiek vėliau už nuopelnus Rygos fronto lauke jam suteikiamas aukščiausias Rusijos imperijos apdovanojimas Šventojo Jurgio ginklas, arba aukso kalavijas. Jo didenybės Visos Rusijos imperatoriaus Nikolajaus Antrojo įsakymu Aleksandras pakeliamas į bajorus, iš karininko tampa štabo vadu, dar vėliau generolu leitenantu. Dvidešimt devynerių metų latviui plačiai veriasi Žiemos rūmų durys, jam lenkiasi aukščiausio rango valdžios ir kariuomenės pareigūnai, jo laukia aukštuomenės salonai. Vienas iš įspūdingiausių A. Liepos romane yra subtiliai plėtojamas likimo pasikartojimo motyvas: kiek vėliau, jau nepriklausomoje Latvijoje, su tėvais nuėjęs bėglio kelius ir sugrįžęs į tėvynę, karininku tampa ir kitas Ernos brolis Adolfas, taurus, išmintingas, visų gerbiamas ir mylimas jaunuolis. Romane sukuriamas vaizdingas ištiso istorijos proceso atspindys konkrečios šeimos likime: 1905 metų revoliucijos aidai (nuo caro kariuomenės žūsta Emos sužadėtinis), iš namų išgena Pirmasis pasaulinis karas, bėglių klajonės po įvairius Rusijos miestus, o sugrįžus ir vėl neilgai tenka džiaugtis atgauta laime visu savo žiaurumu pribloškia rusų okupacija. Autorė vaizduoja įvairius istorinio lūžio laikotarpius, rašo plačiais laiko ir erdvės chronotopais, kurie teikia medžiagos monumentalioms istorinėms epopėjoms, nes juose sueina epochų ribos ir susikryžiuoja žmonių keliai. Toks veiksmas įpareigojo rašytoją netradiciškai modeliuoti pasakojimą: daryti plačius šuolius iš praeities į dabartį ir priešingai, kurti kondensuotą praeities ir dabarties įvaizdžių, asociacijų tinklą, suteikiantį romanui filosofinę prasmę. Pro skaitytojo akis plaukia verpetu besisukantys įvykiai, įvairios geografinės vietovės, laikotarpio dvasią ir įtampą perteikiantys faktai, svarbiausių šeimos įvykių datos. Romane vaizdžiai iškyla XX amžiaus pradžios ir pirmųjų dešimtmečių Latvijos ir Rusijos aplinka aukštųjų mokyklų atmosfera ir aukštuomenės salonai, miestų architektūra ir gatvių vaizdai, kaimo gyvenimo štrichai, bręstančios revoliucijos nuotaikos. Daug dėmesio skiriama įsigalinčiam bolševikų terorui, latvių išgyvenimams negalint sugrįžti į tėvynę. Tekstas kupinas skirtingų rūšių detalių, ryškiai iškyla įvairių kraštų, į kuriuos likimas bloškia romano herojus, koloritas: didžiųjų Rusijos imperijos miestų Petrapilio, Maskvos, Kijevo, Kazanės, Novosibirsko realijos. Autorė daug dėmesio skiria stiliui, vaizdai sodrūs ir ekspresyvūs, dinamiški, pilni vaizdingų palyginimų. Neaprėpiama medžiaga plastiškai kondensuojama į charakterius; vienas kitą keičia margi jų gyvenimo fragmentai, veržlios istorijos, nulemtos specifinių laiko aplinkybių: karšta Aleksandro meilė jaunystės draugei latvei Lidijai, vestuvės ir išsiskyrimas su ja, lemtingas susitikimas Sibiro mieste su ruse gydytoja Iraida, brolio Aduko vestuvės, sunkus sesers Ernos mokslo kelias Smolnio vienuolyno mokykloje sparčiai besikeičiančioje Rusijoje. Rašytoja lieka ištikima kontrastingo ir prieštaringo gyvenimo koncepcijai, siekia apibendrinto, prasmingo vaizdo su potekste istorijos apmąstymai, jos patirties perteikimas individualiais charakteriais, o jų likimo linijos žadina daugialypes tautos istorinio likimo asociacijas. Romane itin ekspresyviai perteikiamas svarbiausias epochos klausimas, būdingas dokumentiniam romanui, dviejų skirtingų pasaulių ir pradų susidūrimas brutaliosios išorinės jėgos ir harmoningą gyvenimą gyvenusi tauta. Dramatiški istorijos įvykiai paliečia kiekvieną žmogų, jis neturi jokios galimybės pasitraukti, užsisklęsti nuo jam svetimų jėgų kuriamos istorijos, kuri tiesiogiai tampa negailestingu jo likimu: šiurpios bado, ligų sukeltos ankstyvos šeimos tėvo Jekabo, dukters Emos ir motinos brolio mirtys svetimame Rusijos mieste, motinos bandymas išsilaikyti su likusiais vaikais, sudėtingas jos grįžimas į gimtinę, kurioje jau nebėra to, kas palikta. Dramatišką veiksmo liniją sustiprina nutolimo nuo savojo krašto motyvas Angos gyvenimas svetimybėje, vedybos su kitataute ir dramatiška žūtis Rusijoje nuo latviais nebepasitikinčių bolševikų rankos ir Angos sūnaus, jau nebemokančio latviškai, gyvenimas atšiauriame Sibiro mieste. Visų šeimos narių likimai iliustruoja ryškiausias istorines tendencijas: istorijos audrų blaškomo mažo žmogaus likimas aktualizuoja okupacijos ir pavergimo, prievartos ir dvasinio stoiškumo temas. Visa ši skaudi giminės istorija savotiška jaunos merginos Nomedos tautinio brendimo, jos sąmonėjimo istorija; iš girdėtų giminės istorijų formuojasi sava jos, ištikimos tautos atstovės, gyvenimo samprata. Įsibėgėjęs skirtingų dešimtmečių perspektyvos vaizdas sustoja ties vienu iš skaudžiausių įvykių. Latvių karininkus ištinka tragiškas likimas: esančius Rusijoje, talentingus, daug pasiekusius karo vadus čekistai, apkaltinę neva rengiamu antivalstybiniu sąmokslu, suima ir sušaudo. Taip iš gyvenimo išeina vienas šeimos atstovas šaunusis Aleksandras. Šiame taške atskiros siužetinės brolių likimų linijos susikerta: pačioje Latvijoje kariuomenė okupantams nesipriešina, o rusai, liepę sudėti ginklus, prie Daugpilio karininkus suima ir ištremia į Sibirą. Kartu su kitais nežmoniškas kančias ten kenčia Ernos ir Aleksandro brolis Adukas. Ilgainiui jo pėdsakai dingsta. Todėl Ernos duktė Nomeda Lapa ryžtasi pavojingam žygiui ieškoti Sibire savo dėdės. Platų šeimos istorijos paveikslą romane keičia asmeninio Nomedos Lapos susidūrimo su istorija pasakojimas. Herojės pasirinkta situacija vykti į Sibiro tremties vietas vaizdžiai atspindi tautos dvasinės kultūros, tradicijos sukurtas vertybes šeima, giminė, rūpinimasis artimaisiais yra tie didieji matmenys, tos didžiosios vertybės, kurios svarbesnės už asmeninę laimę. Tai skatina ryžtis pavojingiems žygiams: dvidešimtmetė mergina važiuoja traukiniu link amžinojo įšalo žemės, ieško giminaičio pėdų viename Sibiro mieste Norilske. Vakarais viešbučio kambarėlyje rašo dienoraštį, dėl kurio kartu gyvenanti rusė advokatė ją įskundžia kam reikia. Nomeda suimama, patenka į kalėjimą, kuriame tenka praleisti beveik devynerius metus. Nepaisydama patirtų likimo išbandymų ir kančių, išėjusi į laisvę, vėl tęsia mylimo giminaičio paieškas giminės ryšys, tautinis jausmas stipresnis už bet kokią baimę. Dėdės gyvo jau nėra. Bet yra jo kapas, ant kurio labai svarbu padėti gimtinės gėlių vainiką. Svarbu sužinoti jo likimą, kad jis liktų gyvas, įrašyti jį savo atminties knygoje, taip romane iškeliama esminė, svarbiausioji tautinės atminties tema, išprovokavusi ir Ekshumacijos gimimą. A. Liepos romane giminės, šeimos likimas tėra tarsi struktūrinis karkasas, padedantis kurti apibendrinantį tragiško visos tautos likimo apmąstymą, brėžti pagrindines opozicijas, t. y. latvių, harmoningame pasaulyje gyvenusios tautos, su visomis jai būdingomis šviesiausiomis moralinėmis savybėmis mylinčios savo gimtinę, jaučiančios savo žemę, besilaikančios savo žodžio, garbingai tesinčios pažadus, gerbiančios tiesą ir priešingame poliuje atsidūrusios svetimos, rusiškos kultūros, tarsi bešaknės, nepastovios, be jokių dvasinių imperatyvų, o svarbiausia, išsiskiriančios prieštaravimais tarp žodžių, skelbiamų tiesų ir veiksmų. Kūrinyje prisimenami ir plačiai aktualizuojami jau kadaise įsigalėję tautinio skirtingumo mitai. Tai esminė kultūrinė prieštara, romane pereinanti į etines, moralines kategorijas, išryškinanti prievartos ir dorovės opoziciją ir lemianti subtiliausius romano sąskambius. Latvių inteligentijos dvasią ir aukštą moralę įkūnija Aleksandras ir Adolfas. Iš aprašytų gyvenimo istorijų labiausiai imponuoja šviesus dvasinis brolių portretas: autorė plačiai atveria jų pasaulėžiūrą ir intelektą, vidinius nusiteikimus. Tai aktyviai veikiančios ir savarankiškai mąstančios asmenybės, gyvenančios naujos visuomenės idealais. Žavi jų, naujos Latvijos jaunuolių kartos, idealizmas, užsispyrimas ir kantrybė siekiant užsibrėžto tikslo, savitvarda išgyvenant didelius vidinius sukrėtimus, pasiryžimas elgtis garbingai, saugoti savo gerą vardą bet kokiomis aplinkybėmis. Ir to jie laikosi net paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, stovėdami ant mirties slenksčio. Per visą gyvenimą jų elgesyje ir veiksmuose nėra veidmainysčių, apgaulės, šantažo. Garbingas elgesys ir sąžiningumas yra pagrindinė ir išskirtinė Sondorų šeimos dorybė, nes garbingo gyvenimo būdo reikalauja netgi karininko tarnybos etika. Tokie dvasios bruožai, moralinės savybės būdingos ir kitiems tautos atstovams tokie ir kiti latvių karininkai, davę priesaiką Tėvynei. Jie yra orūs, išdidūs, aristokratiški. Romane vaizdai plėtojami kontrasto principu; rusai didelė priešingybė latvių karininkų išorinei ir vidinei kultūrai. Dulkėti, smirdančiomis kojomis, stebėdamiesi ir tarpusavyje susišnabždėdami jie apžiūri puošnias latvių karininkų uniformas. Realios atkuriamos tikrovės situacijos įgyja groteskiško atspalvio: išbadėję, tarsi nematę civilizacijos ir kultūros aukšto rango rusų karininkai per susipažinimo banketą karininkų klube stebisi valgiais ir gėrimais nukrautais stalais ir nedrąsiai teiraujasi, ar ilgai ten būsianti kulinarijos gaminių paroda, ar visa tai, kas išdėstyta, būsią galima nusipirkti. Sužinoję, kad Sondoras turi sodą, klausia, kaip šiltnamio lysvėje ruošiama žemė. Ilgainiui tikrovės vaizdai vis rūstėja, atveriamos vis dramatiškesnės, šiurpesnės savųjų ir svetimųjų santykių kolizijos: pažadėję latvių kariuomenei bendradarbiavimą, įjungę juos į savo armijos dalinius, liepę priimti naują priesaiką, vėliau juos užpuola, atima uniformas, ginklus, asmeninius daiktus. Vienus sušaudo, kitus nuduria durklais ir prikala prie sienų, prikemša akiduobes akmenų. Žiaurūs okupantai, pavergėjai negerbia savo duoto žodžio, remiasi šantažu, veidmainyste, toks romane ryškėja atėjūnų portretas. Antras veiksmo planas Sibiro lagerių ir tremties, kurioje atsiduria Nomeda Lapa, aplinkos dokumentavimas. Tai pagrindžiama realia autorės patirtimi ieškodama dėdės likimo pėdsakų, Sibire ji intensyviai rašo dienoraštį, jame įprasmindama visus reikšmingiausius įvykius ir istoriją, kuri klostėsi šiame pasaulio užkampyje: dienoraštyje sutalpinami visi dramatiškos kelionės įspūdžiai, aprašomi sutikti lageriuose daugybę metų praleidę žmonės, sužinoti faktai iš latvių, lietuvių, estų karininkų kančių istorijos, detaliai užfiksuojamas Norilsko lagerio kalinių moterų ir vyrų sukilimas. Nomeda intensyviai kaupia žinias ir uoliai rašo dienoraštį-metraštį, savotiškai pratęsdama savosios, latviškosios, europietiškosios dvasinės kultūros savo viduje laisvo, garbingo, oraus, tiesaus žmogaus laikyseną, kuria pasižymėjo jos dėdės Aleksandras, Adolfas ir daugybė kitų tautos atstovų, pasmerktų sunaikinimui. Tokia herojės pozicija išreiškė meilę savo artimiesiems, ištikimybę savo tautai, pagarbą jos kančioms. Tai liudija herojės siekis visa, kas vyko Sibire, stenografuoti kuo plačiau ir tiksliau, kad tik neliktų nepastebėtas koks nors įvykis, faktas, fragmentas, neužrašytas vardas ir skausmo istorija, suvokiant, kad visa tai ypatingas, neužmirštamas tautos istorijos puslapis. Tai drąsus bandymas detaliai užfiksuoti tautos patirtį, nepaprastas dėmesys tautos atminčiai, troškimas, kad visa, kas jos patirta, taptų neblėstančiu liudijimu ateities kartoms. Tokia herojės pozicija demonstravo pasipriešinimą ir dvasios nepalaužiamumą, žmogiškumo, savigarbos išlaikymą bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tai elgesys, pagrindžiantis jos tautinį tapatumą. Tautos patirtą, išgyventą traumą Nomeda siekia atverti per daugybės žmonių artimų ir svetimų, nepažįstamųjų, sutiktų konkrečioje Sibiro aplinkoje, likimus. Unikaliausias ir bene labiausiai intriguojantis šioje patirčių grandinėje yra pačios autorės drąsios, bebaimės merginos, žinančios, su kokia jėga susidurta, likimas tautos praeities ir dabarties įvykiai ir procesai formuoja stiprų herojės charakterį. Nomedos tremties golgota kur kas ilgesnė nei jos giminaičių: Sibire ji suimama, tardoma, uždaroma į kalėjimą, vėliau trunka persiunčiamoji kelionė per Maskvą į Rygos kalėjimą, vėl atgal į tremties vietą Sibire. Romanas ne tik tautos, bet ir asmenybės istorija. Emocinės ir intelektualinės jos reakcijos į įvykius stebėjimasis pasireiškusiu rusų brutalumu, klasta, garbingos laikysenos ir tiesos laikymasis, nesitraukimas ir nesusigūžimas nelaimės akivaizdoje, drąsus stojimas akistaton su neišvengiamu likimu, šaukte šaukiantis apie dviejų būties pradų, dviejų kultūrų opoziciją, ryžtingas merginos iššūkis šimtmečio terorui, prispaudėjų paniekinimas savo gyvenimo kaina. Aukos savivokai čia nėra vietos; nors žmogus bejėgis, verčiamas paklusti kitų nurodymams, gyventi kitų primestą gyvenimą, jame nėra jokios nusižeminimo pajautos. Kur kas stipresnis gyvas savęs ir kitų palaikymo siekis, dvasinis susijungimas su nepasiduodančios tautinės bendruomenės nuotaikomis, įsijungimas į ją, nuolatinis tautinės atminties gaivinimas, demonstruojant buvimą ir priklausymą kitai ideologijai ir kultūrai. Pabrėžiama itin ryški autorės tautinė identifikacija. Rašytoja pabrėžia, kad būtent tradicijos suformuoti moraliniai idealai buvo tai, kas okupacinėje sistemoje padėjo žmogui išlikti ir išsaugoti savo dvasios erdvę, koks svarbus ir kiek kainuojantis okupacinėje sistemoje gali būti viešbučio kaimynės pastebėtas svetimtautės dienoraštis. Ypatingos reikšmės įgyja Sibiro tikrovės portretavimas kūrinyje įtaigus ir nepaprastai meniškas; žinomus faktus autorė priverčia skaudžiai išgyventi dar kartą, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų minčių ar lakoniškų, tarsi kapotų sakinių poetika atverdama tą ypatingą dramą, tragedijos gelmę, kurią teko patirti jos tautiečiams. Užfiksuoti fragmentai vibruoja begaline išgyvenimų įtampa, kurią dar paryškina kontrasto principu komponuojami gyvenimo vaizdai: Į Sibirą patekusius karininkus supa tik spygliuotos vielos, kulkosvaidžiai, kareiviai, šunys, ir kaimynai lagerio kriminalistai; vyrai nusilpę nuo šalčio, nepakeliamo darbo, bado, prasidėjusio skorbuto, karininkui Gruntei oda lupasi kaip žilvičiui žievė ausys žaizdotos, ausinė kepurė, per dieną prišalusi, prikepusi prie žaizdų, plėšte atplėšiama atsilupa su oda, šašais ištrykšta kraujas, sunkiasi limfa. Pavasarį tie, kuriems pasiseka eiti į darbą tundra, grįždami vienoje vietoje aptinka lanko pavidalo laiškų. Išrovę iš žemės smulkius svogūniukus, parsineša į zoną. Valgo patys, vaišina kitus: Vieną akimirką visas barakas sukyla. Žolė nuo skorbuto? Parnešk ir man! Man taip pat. Man irgi. (...) Parnešk, brolyti, kiek tik gali. Jei gali visiems. Nors po vieną svogūniuką. Parnešk, parnešk... Kitą rytą tie, kur daugiau suvalgę, patenka į stacionarą, o vakarop į stirtą už ambulatorijos. Nuogi, su lentelėmis prie kojos. O kriminalistai klastingai šaiposi ir tyčiojasi: nuodingų augalų prisiriję prakeiktieji kontros; taip ir reikia jiems, liaudies priešams, išties kojas, pasaulyje oras praskaidrės (p. 293). Po sunkios darbo dienos kalinių laukia didžiausias siaubas pirtis. Tai kankykla be trinkų, ispaniškųjų batų, elektros prietaisų, žudykla be kartuvių ir laužų (p. 283): tie, kurie išsimaudę, po tvankaus karščio turi laukti draugų penkiasdešimties šešiasdešimties laipsnių šaltyje ir vėjyje, apsirengę sudriskusiomis kelnėmis ir skuduriniais vatiniais. Autobiografinis rašytojos romanas tautinės bendruomenės istorija, kurioje svarbu viskas: užfiksuoti sutiktųjų pasakojimai apie likimo draugus, artimųjų prisiminti faktai, asmeniniai išgyvenimai, praeities vertinimai bei politinės istorijos liudijimai, dvasinis tautos atstovų portretas, tautos etinės savimonės svarstymas. Jos biografija tebesitęsianti intriguojanti savos bendruomenės istorija. Romane išryškinamas tautos savivokos klodas. Latviai suvokia save kaip vieningą tautinę bendruomenę, remia vieni kitus, jiems būdinga stipri tautinė atmintis, pabrėžtinas tautinio pasididžiavimo išlaikymas. Baisi trauma prievarta, tėvynės okupacija, tautos pažeminimas, pamintos žmogaus teisės, atskyrimas nuo artimųjų skatina stiprų tautinio bendrumo jausmą, ankstesnių tradicijų tęsimą, pagarbą puoselėtoms vertybėms. Išryškėja originali autorės pozicija užčiuopti tas atsidūrusiųjų grėsmėje žmonių ir tautos vitalines galias, kurios jai leido neprarasti savųjų bruožų. Suvaryti į gyvulinius vagonus latvių karininkai, važiuodami per Latvijos sieną, gieda tautos himną: Dieve, laimink Latviją! Giesmė veržiasi pro vagono sienas perkerta erdvę. Mirties bausmės Šv. Kalėdų naktį kameroje laukiantys tautos atstovai oriai atsistoja ir neprašo Dievo stebuklo, išsigelbėjimo patiems sau, jie linki sėkmės ir laimės savo didžiausiai vertybei Tėvynei Latvijai ir išsako troškimą, kad visi jos vaikai kuo greičiau sugrįžtų į savo gimtinę. Sunkioje Sibiro kasdienybėje nuolat šviečia gerumo, žmogiškojo taurumo kibirkštėlės: kapitonas Sondoras, iš nusilpimo jau nebepasikeliantis nuo gulto, nusipiešia kortas ir palūžusiems, nebeištveriantiems pragaro kančių draugams buria ateitį, įtikinėja, kad netrukus jiems nusišypsos laimė išeiti į laisvę, sugrįžti namo. Nebepaeinantį, mirtimi besivaduojantį leitenantą Laukgalį, išvarytą su kolona į pirtį, nuo šiaurės vėjų savo kūnais dengia tokie pat nusilpę ir sušalę draugai; karininkas Salna, gyvenantis mieste prie pat lagerio zonos, kasdien pro šalį etapu varomoms iš darbų kalinėms įjungia prie lango patefoną, kad jos išgirstų latviškų dainų. Daina padeda išlikti stipriam tautinę grupę siejančiam ryšiui: susitikę viename bute buvę kaliniai norilskiečiai traukia lyriškas, praeitį primenančias tautines latvių dainas. Lageryje mirties laukia daug garsių Latvijos žmonių. Poetės Elzos Kezberės vyras Osvaldas Kezberis, kuriam namuose ji kasdien rašo ilgesio kupinus eilėraščius, žurnalistas ir filologas Janis Kalninis, artimai pažinojęs didįjį poetą Janį Rainį, o šiam tapus Latvijos švietimo ministru, buvęs jo asmens sargybinis. Dramatišką lagerio atmosferą vaizdžiai atspindi jo dialogo fragmentas: Karo metais dizenterija, badas. Daugiau kaip metus išgulėjau stovyklos ligoninėje. Palatoje buvome dvidešimt aštuoni. Daug kartų yra atsitikę taip, kad vakare visi dar gyvi, bet kitą rytą aš vienas pats. Po dienos atvaro dar dvidešimt septynis, po nakties ryte aš vėl vienut vienutėlis gyvas (p. 332). Ypatinga tautos žmogaus valia, stiprybė ir pasiaukojimas, neišmatuojama tragedijos gelmė Nomedai atsiveria kitoje šiurpioje realybėje Rygos moterų kalėjime, kur kali miško brolių žmonos, motinos, seserys, dukros. Šalia gulinti jauna mergina tardant žiauriai mušama, spardoma; kita nieko negirdi ir nekalba, vien žiūri į grindis, į vieną tašką, kur įmūrytas baltas akmenėlis nuo jo ji negali atitraukti akių. Perkelta į kitą kamerą bando pasikarti iš skarelės nuvyta virvele, bet leisgyvė išvežama į kalėjimo ligoninę Gaujos vado žmona atsisako valgyti norinti mirti pirmiau nei reikės stoti prieš teismą. Jei vyras žinos, kad žmona mirusi, jam nebūsią taip sunku būti teisiamam. Eidama į išvietę, pasiima puoduką, iš kibiro išvietės kampe pasisemia chloro skiedinio ir išgeria. Viena kitą keičia vis žiauresnės istorijos, į jos vietą kameroje atvedama jauna mergaitė. Krapšto kreidą nuo sienos viršutiniame gulto aukšte, kiša į burną atlupto tinko gabalą ir tarsi išbadėjusi ryja. Mergaitė nėščia, jos organizmui trūksta kalkių (p. 392). Į prašymą pagelbėti operatyvinis įgaliotinis atsako: Bandito meilužė laukianti vaiko? Tai jos reikalas (p. 392). Kalėjimo moteris vieną su kita artina, sieja ypatingas atsidavimas ir meilė tiems patiems dalykams. Ir sunkiomis suėmimo sąlygomis skleidžiasi šiltas jų moteriškumas, rūpinimasis kitu žmogumi: kameroje moterys dalijasi maistu, gydosi žaizdas, viena kalinė, turinti siūlų, susiuva kitai čekistų išpjautas sijono sagas. Nepaprastai gyva jų ištikimybė savo artimiesiems, su jais jungiančiam dvasiniam praeities laukui, meilė buvusiam gyvenimui. Patirtą tautos traumą moteris jaučia ir suvokia ypač skaudžiai ir giliai išdraskyti namai, nužudyti ar išblaškyti vyrai, vaikai, tėvai, broliai, ir ji vis kasdien ir kasnakt, bet jau tik mintyse yra globianti, sauganti, sugrįžtanti į jaukų namų židinį. Nebetekusi savo gyvenimo pagrindo, nuolat kenčianti baisias kančias, mušama ir prievartaujama, trapi ir gležna moteris virsta ryžto ir valios, drąsos ir bebaimiškumo pavyzdžiu. Neretai ji atiduoda savo gyvybę už savo vyrą, už tautos dvasinius idealus, nes tai yra kur kas mažiau už būtą gyvenimą, už laisvę, už to, kurį myli visomis savo sielos gelmėmis, kančias. Mirtis baisi, bet neįmanomas gyvenimas be to, kas brangiausia, be to, kas sutrypta ir žiauriai išniekinta. Moterys palaiko savo vyrus ir artimuosius, aukojasi iki paskutinio ištvermės lašo, iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Patirta gyvenimo prarasties trauma suvokiama ir išgyvenama ne kaip individuali, bet bendra, susijusi su visais. Lietuvių skaitytojui įspūdingas romano motyvas tremtyje itin glaudūs giminiškų tautų santykiai. Likimas Nomedą suartina su kalinčiomis tremtyje lietuvėmis, ypač studente iš Kauno Terese, Sibire atsidūrusia dėl atrastos pas partizanus jos poemos. Lietuvės padeda slapta herojei prasmukti iki tremtinių kapinių, kur galėtų būti palaidotas jos dėdė. Atšiaurų ir atgrasų Sibiro tremties vaizdinį papildo naujųjų laikų Sibiro aplinka. Sibiro miesto gatvės neturi pavadinimų, namų numerių. Vietinių rusų drapanos išblukusios, vienodai pilkos kaip ir jų namai. Prie namų čia niekas nesodina nei medelių, nei krūmelių. Kam? Abejingi veidai, šiurkščios, įdiržusios rankos (p. 319). Aplink lentų šaligatviai, gatvės viduryje pilamos visokiausios atmatos, popieriaus gniužulai, šlepetės, arbatinukas, dubuo, padvėsęs šuo. Kodėl viso to neužkasa arba nesudegina? Čia, rodos, taip įprasta, nes vasara trumpa ir nė vienas dėl tų poros mėnesių nenori vargintis. Juk ims snigti ir apsnigs (p. 320). Romano pabaiga išlaiko ankstesnį tematikos idėjinį pagrindą žmogaus dvasinio vitališkumo ir nepasidavimo tendencijas: iškalėjusi lageryje daugybę metų, Nomeda iš jo išeina, apsistoja mieste greta kitų tremtinių, atšiauriame Sibire toliau ieško savo dėdės Adolfo pėdsakų, Angos vaikaičių, stengiasi artimiau susipažinti su kuo daugiau tautiečių tęsia savo pradėtą jų golgotos istoriją. Čia švysteli ir asmeninės laimės spindulys įsižiebia jausmai tremtyje kenčiančiam latviui. Surinkusi kiek įmanoma žinių apie savo artimuosius, Nomeda gyvena grįžimo į tėvynę viltimi. Baigiamieji romano akordai atlikta Nomedos gyvenimo užduotis jau į Latviją jai atsiųsti oficialių įstaigų pranešimai, paliudijantys jos giminaičių žūties aplinkybes skirtingose Sibiro vietovėse. Taigi didysis gyvenimo tikslas pasiektas. A. Liepos romanas, parašytas impresionistiniu stiliumi, ritmiškai banguojančiais sakiniais, trūkinėjančiu pasakojimu, išsiskiria nepaprastu nuoširdumu. Į tekstą patenka ištisi dienoraščio puslapiai, herojų laiškai, eilėraščiai, įvairių dokumentų citatos. A. Liepos Ekshumacija vienas meniškiausių tremties tragiką dokumentuojančių latvių kūrinių, neblėstantis praeities liudininkas, ateities kartoms priminsiantis dramatiškiausią baltų tautų gyvenimo periodą, jos išgyventą patirtį. Kad jos daugiau niekada netektų patirti, Dieve, laimink Latviją.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |