Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumas padeda suvokti nuodėmės blogį

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, skatindamas Atgailos sakramento praktikavimą, ir pats dažnai eina išpažinties

Apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“ apibendrindamas prasmingą Gailestingumo jubiliejaus šventimą ir iškeldamas daug pastoracinių iniciatyvų, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad gailestingumas, reiškiantis esminį Dievo ir žmogaus santykį, turi persmelkti visą krikščionių bendruomenių ir jų ganytojų gyvenimą ir veiklą. Lapkričio 20 dieną publikuotame dokumente pirmiausia skatinamas dvasinis tos raiškos aspektas (apie apaštaliniame laiške aptartą socialinį gailestingumo bruožą buvo rašyta praėjusio penktadienio „XXI amžiaus“ numeryje), Šventasis Tėvas remiasi Evangelijos pasakojimais, apžvelgia gailestingumo šventimą liturgijoje ir sakramentiniame gyvenime. Ypač akcentuoja Atgailos ir Susitaikinimo (išpažinties) sakramento galią, pabrėždamas, kad Dievo gailestingoji meilė besąlygiškai paliečia ir perkeičia atgailaujančio nusidėjėlio sielą. Visu aktualumu iškyla nuodėmklausio tarnystės atsakomybė, padedanti žmogui žengti atsivertimo keliu. Gailestingumo galios sklaidos dėka pastoracijoje atnaujinama ir sustiprinama visa tikinčiųjų bendruomenė ir aktyviau darbuojamasi įgyvendinant svarbiuosius naujosios evangelizacijos uždavinius dabartinių sekuliarizmo iššūkių akivaizdoje.

Viešpaties liudijimo pavyzdžiui

Būdinga, kad apaštalinio laiško pradžioje aiškindamas jo pavadinimą „Misericordia et misera“ („Gailestingumas ir vargas“) popiežius Pranciškus remiasi Evangelijos pasakojimais apie Jėzaus dvasinį bendravimą su moterimis nusidėjėlėmis, kurių atžvilgiu rodo gailestingumą. Štai jis primena pasakojimą, kai Išganytojui buvo pristatyta svetimaujanti moteris (plg Jn 8, 1–11), kuri pagal tuometinius žydų įstatymus turėjo būti užmušta akmenimis. Jėzus, atsiliepdamas į šią provokaciją, išmintingai siūlo, kad pirmasis mestų akmenį tas, kuris be nuodėmės, ir niekam tai daryti neišdrįsus, išteisina moterį su vieninteliu reikalavimu, kad ji daugiau taip nebenusidėtų. „Koks didis gailestingumas ir dieviškas teisingumas nušvinta šiame pasakojime!“ – Stebisi Šventasis Tėvas. Anot jo, toks evangelinis mokymas ne tik nušviečia Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus šventimo pabaigą, bet ir nurodo kelią, kuriuo esame pašaukti žengti ateityje, kad gailestingumas toliau būtų gyvybingai išgyvenamas tikinčiųjų aplinkoje. Jo raiškoje turi būti susitelkiama ne tik į įstatymų nuorodomis paremtą teisingumą, bet pirmiausia į gailestingąją Dievo meilę, gebant pažvelgti į kiekvieno asmens širdį, giliausius jos troškimus. Čia susitinka ne formalus nusikaltimas ir nuosprendis, bet nusidėjėlis ir Gelbėtojas. Padaryta nuodėmė įvelkama į gailestingąją meilę, atgailaujančiam nusidėjėliui atleidžiama, jis tampa išvaduotas nuo blogio, pasirengęs gyventi kitaip, net jeigu žmogiškas polinkis nusidėti išlieka.

Apaštaliniame laiške primenama ir kita panaši Evangelijos scena (plg Lk 7, 36–50), kurioje atgailaujanti nusidėjėlė moteris ašaromis plauna Jėzaus kojas ir jas šluosto savo plaukais. Vėlgi, atsiliepdamas į galimą veidmainio fariziejaus priekaištą dėl palankumo nusidėjėlei, Išganytojas paaiškina, kad gailestingoji Dievo meilė yra proporcinga pripažįstamos ir apgailimos nuodėmės dydžiui. „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas mažai myli“ (Lk 7, 47). Galiausiai popiežius Pranciškus primena, kad netgi paskutinėmis savo žemiškojo gyvenimo akimirkomis, didžiausio nusikaltimo akivaizdoje, prikaltas prie kryžiaus Jėzus ištaria atleidimo maldos žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Taigi, net pati sunkiausia nuodėmė, kuri yra išpažįstama Dievui, gali būti priimtina beribei Jo gailestingumo galiai. O tai yra aiški nuoroda žmogui: jeigu gailestingumas visada yra dovanojimo, dangiškojo Tėvo nepelnytos meilės aktas, tai ir niekas iš mūsų negali kelti sąlygų atleidimui, kuris viską atnaujina. Gailestingumas yra konkretus meilės veiksmas, kuris atleidimu pakeičia visą mūsų gyvenimą, jį išlaisvina nuo savanaudiškumo, padaro jį laimingą kaip niekada anksčiau, suteikia džiaugsmą entuziazmą ir ryžtą patiems tapti Dievo gailestingumo įrankiais. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad šis veikimas labai svarbus dabartinėje visuomenėje, kurioje dominuoja bedvasė technologija su liūdesio ir vienišumo jausmo stiprėjimu, ypač tarp jaunų žmonių. Jiems ateitis dažnai atrodo kupina netikrumo. Tai skatina depresiją, nuobodybę, beviltiškumą, o išeities ieškoma alkoholyje, narkotikuose ar seksualinio palaidumo eksperimentuose. „Mums reikia vilties ir tikro džiaugsmo liudytojų, jei norime išsklaidyti iliuzijas, kurios apgaulingai žada greitą ir lengvą laimę dirbtiniame rojuje, – aiškina popiežius Pranciškus. – Mums reikia pažinti tą džiaugsmą, kuris iškyla gailestingumo paliestoje širdyje“.

Įsiklausymas į Dievo žodį

Įsiklausyti į Dievo žodį buvo siekta intensyviai minint Šventojo Tėvo paskelbtą Ypatingąjį jubiliejų, kai gailestingumo malonę buvo stengiamasi priimti ir paskleisti kuo gausiau. „Viešpaties gerumas ir gailestingumas per pasaulį praūžė kaip gerasis viesulas, nes meilingą Viešpaties žvilgsnį galėjo patirti kiekvienas. Popiežius Pranciškus pripažįsta, kad tais Šventaisiais metais Bažnyčia dėmesingai klausė ir intensyviai galėjo patirti buvimą bei artumą dangiškojo Tėvo, kuris per Šventąją Dvasią aiškiai įgalino pajusti Jėzaus Kristaus Jai dovanotą įpareigojimą atleisti. Šią Bažnyčios misiją aiškiai apibrėžia Viešpaties žodžiai savo mokiniams: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Todėl dabar, užbaigus jubiliejų, laikas pažvelgti į ateitį ir pasvarstyti, kaip būtų galima geriausiai, su džiaugsmu, ištikimybe ir entuziazmu, pratęsti tą Dievo gailestingumo turtų sklaidos patirtį. „Neapribokime savo veiksmų, neliūdinkime Dvasios, kuri nuolat rodo naujus kelius ir būdus, kad neštume išganančią gailestingumo Evangelijos žinią“, – kviečia Šventasis Tėvas. Pirmiausia atkreipdamas dėmesį į liturgijos šventimą, jis pažymi, kad ten vyksta dialogas tarp maldai susirinkusios bendruomenės ir Tėvo Širdies, kuri džiaugiasi galėdama dovanoti gailestingąją meilę. Aptaręs įvairius liturgijos aspektus, popiežius Pranciškus pažymi, kad dieviškojo gailestingumo šventimas kulminuoja Eucharistijos aukoje, primenant velykinį Kristaus slėpinį, kuris yra išganymo šaltinis kiekvienam asmeniui, istorijai ir visam pasauliui.

Popiežius Pranciškus pabrėžia Dievo Žodžio klausymo svarbą, kai jis skelbiamas sekmadienio pamaldose ir kitais atvejais, nes tai primena mūsų išganymo istoriją, kurioje parodomas nepaliaujamas dieviškojo gailestingumo veikimas. „Viešpats ir toliau mums kalba šiandienoje, kaip savo draugams, su kuriais Jis lieka, kad lydėtų rodydamas gyvenimo kelią“, – aiškina Šventasis Tėvas. Taigi, iš Evangelijos skaitinių sklindantis Viešpaties balsas yra atsiliepimas į mūsų kasdieninius rūpesčius, kad mes betarpiškai patirtume Jo artumą. Reikšminga kunigo sakoma homilija, kuri turi paliesti tikinčiųjų širdis, aiškinant Dievo gailestingumo grožį ir didingumą. Vėlgi priminęs būtinumą rūpestingai ruoštis homilijai, popiežius Pranciškus tvirtina, kad kunigo skelbimas bus tiek vaisingas, kiek pats pamokslininkas yra patyręs Viešpaties gailestingą gerumą. „Perteikimas įsitikinimo, kad Dievas mus myli, nėra paprasta retorika, bet kunigystės patikimumo sąlyga“, – nurodo Šventasis Tėvas. Asmeninė gailestingumo patirtis yra geriausia paskata tikros paguodos ir atsivertimo skelbimui pastoracinėje tarnystėje. Tiek homiletika, tiek ir gerai parengta katechezė palaiko gyvai pulsuojančią krikščioniško gyvenimo širdį. Kad Biblija, didžioji Dievo gailestingumo stebuklų istorija, geriau pasiektų kiekvieną tikinčiųjų bendruomenės narį ir būtų aiškiau suprasta, popiežius Pranciškus siūlo vieną liturginį metų sekmadienį skirti didesniam įsigilinimui į Šventąjį Raštą, kad taip dar labiau sustiprėtų dialogas tarp Viešpaties ir Jo tautos. Šiam tikslui irgi galima parodyti pastoracinį kūrybingumą, pasitelkus „Pectio divina“ praktikavimą, kada maldingame šventojo teksto skaityme ir apmąstyme parenkamos su gailestingumu susijusios temos.

Išgananti atleidimo malonė

Apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“ aptariant gailestingumo raišką sakramentiniame gyvenime, be abejonės, labiausiai susitelkiama į Atgailos ir Susitaikymo sakramentą. „Nes kaip tik čia mes pajuntame apkabinimą Tėvo, kuris išeina mūsų pasitikti ir suteikia mums malonę vėl būti Jo sūnumis ir dukterimis“, – rašo Šventasis Tėvas, kuris labai stengiasi atnaujinti sumenkėjusį išpažinties praktikavimą. Jis primena įspūdingą apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie sunkią nusidėjėlio moralinio prieštaringumo naštą būnant nuodėmės valdžioje. „Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau (nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu), bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (plg Rom 7, 14–21). Štai čia iškyla atleidimo malonės reikmė, dieviškojo gailestingumo reikšmė, nes malonė yra stipresnė už nuodėmę, ji įveikia blogio pasipriešinimą, kadangi Dievo meilė viską nugali (plg 1 Kor 13, 7). Šį išganantį veikimą tuo geriau suvokiame, kuo aiškiau pripažįstame patys esą nusidėjėliai. Pabrėžęs, kad tik Dievas gali atleisti nuodėmes, popiežius Pranciškus primena, kad Viešpats prašo mūsų atleisti vieni kitiems, kaip Jis atleidžia mums. Tai aiškiai nurodyta „Tėve mūsų“ maldoje. „Kaip yra liūdna, kad mūsų širdys negeba atleisti! – sielvartaudamas pripažįsta Šventasis Tėvas. – Tada įsivyrauja pagieža, pyktis ir kerštas, mūsų gyvenimas tampa apgailėtinas, užblokuojantis džiaugsmingą įsipareigojimą gailestingumui“.

Kaip tik siekdamas išvaduoti tikinčiųjų bendruomenių narius iš pragariško nuodėmės poveikio ir atkurti jų artumo sąveiką, Šventaisiais metais popiežius Pranciškus ėmėsi drąsių sprendimų. Vienas iš jų – paskyrimas ypatingais gailestingumo misionieriais kunigų, kuriems buvo suteikta galia išrišti pačias sunkiausias nuodėmes, paprastai rezervuotas Apaštalų sostui. Apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“ apibendrindamas jų sėkmingą veiklą, Popiežius paminėjo, kad dar kartą buvo patvirtinta, jog Dievo gailestingumui nėra jokių kliūčių atžvilgiu tų, kurie su nužeminta širdimi siekia Jo gailestingumo. Šventasis Tėvas rašo, kad jį pasiekė daug žinių apie liudijimus tų, kurie šiuo būdu sutiko Viešpatį nuoširdžioje išpažintyje ir todėl tokias Atgailos ir susitaikymo galimybes reikia pratęsti. Todėl, dėkodamas gailestingumo misionieriams už jų vertingą ir veiksmingą tarnystę. skleidžiant atleidimo malonę, popiežius Pranciškus apaštaliniame laiške praneša, kad ši neeilinė tarnystė nebus užbaigta uždarius Šventąsias duris, kad Jubiliejaus vaisiai toliau lieka gyvybingi pasaulyje. Taigi, gailestingumo misionierių pasiuntinystė yra toliau pratęsiama, jų veiklos koordinavimą patikint Popiežiškajai naujojo evangelizavimo tarybai, kuri ieškos ir naujų būdų šios vertingos veiklos vykdymui tos dikasterijos uždavinių kontekste. Šventasis Tėvas nurodo ir kitą savo iniciatyvą, pavadintą „24 valandos Viešpačiui“, kai siekiant suintensyvinti Atgailos sakramento teikimą laukiant Prisikėlimo šventės, ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį išpažinčių šventovėse klausoma visą parą. Daugelyje pasaulio vyskupijų tai tapo nuolatine, įteisinta tradicija, kurią reikia toliau plėtoti.

Kunigiška sutaikinimo tarnystė

Popiežius Pranciškus apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“ praneša, kad palieka galioti ir kitos, Gailestingumo jubiliejui skirtos jo iniciatyvos, susijusios su Atgailos ir Sutaikinimo sakramento praktikavimu. Štai nuo šiol suteikiamos teisės visiems kunigams atleisti sunkią aborto, negimusio kūdikio žudymo, nuodėmę. Iki šiol pagal Bažnyčios kanonų teisę tai galėjo daryti tik vyskupai arba jų įgalioti ypatingi nuodėmklausiai, išimtis buvo padaryta tik šventiesiems metams. Pratęsdamas šią teisę visiems kunigams Šventasis Tėvas laiške pabrėžia, kad tuo aborto blogis nesusilpninamas: „Abortas lieka labai sunki nuodėmė, nes taip nutraukiama nekalta gyvybė“. Jis primena, kad nėra tokios apgailimos nuodėmės, kurios negalėtų pasiekti Dievo gailestingumas nuoširdžiai atgailaujančioje širdyje, siekiančioje susitaikymo su Tėvu. Todėl kiekvienas kunigas gali būti dvasinis vadovas ir globėjas tokiame penitento atsinaujinimo kelyje (plačiau apie aborto nuodėmę ir jos atleidimą rašoma priede „Pro Vita“). Paliekama teisė suteikti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą ir Šv. Pijaus brolijos kunigams. Tai galiojo Gailestingumo jubiliejaus metais. Popiežius Pranciškus pažymi, kad tokiu sprendimu jis pasitiki sąjūdžio, kurį įkūrė prancūzas arkivyskupas Marselis Lefebvras (Marcel Lefebvre), nepritaręs Vatikano II Susirinkimo sąlygotoms reformoms, kunigų geros valios siekiui sugrįžti į bendrystę su Katalikų Bažnyčia. 2009 metais popiežius Benediktas XVI atšaukė Šv. Pijaus brolijos vyskupams prieš du dešimtmečius paskelbtą ekskomuniką, tačiau kol kas kanoninė to sąjūdžio padėtis bažnyčiose nėra atstatyta. Vyksta derybos su Apaštalų Sostu – tai buvo juntama ir Gailestingumo metais – dėl galimo asmeninės prelatūros statuso Šv. Pijaus brolijai suteikimo sąlygų.

Pranešęs apie minėtas iniciatyvas, Šventasis Tėvas apaštaliniame laiške pabrėžia: „Išpažinties sakramentas turi atgauti savo svarbą krikščionių gyvenime“. Tai yra didelė užduotis Bažnyčiai, kadangi šio sakramento praktikavimo krizė yra dar sunkesnė nei tikėjimo praktikavimo krizė, kartais atrodo, jog su tokia padėtimi yra susitaikę sielovadininkai. Todėl popiežius Pranciškus rašo, kad „mums reikia kunigų, gebančių savo gyvenimą paskirti Viešpaties jiems patikėtai sutaikinimo tarnystei (plg. 2 Kor 5, 18)“. Dėl to jis kviečia kunigus rūpestingai ruoštis ir atsidėti išpažinčių klausymui, nes tai yra „tikra kunigystės misija“, tuo pat metu dėkodamas tiems nuodėmklausiams, kurie ištikimi Tėvo gailestingosios meilės liudytojai net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Nuoširdi kiekvieno penitento išpažintis yra priminimas, kad pats kunigas yra nusidėjėlis, o kartu ir gailestingumo tarnas. Todėl, prisiartinusiems prie klausyklos reikia padrąsinančiai padėti apmąstyti jų padarytą blogį, aiškiai pristatytų moralės principų kontekste, ir su jais kantriai žengti atgailos ir atsinaujinimo kelionėje. Netgi sudėtingais individualiais atvejais, kai iškyla pagunda taikyti teisingumą vien pagal bendrąsias įstatymines normas, reikia pasitikėti dieviškosios malonės galia, kad penitentas patirtų tikrą atsivertimą, pajutęs Tėvo, kuris viską atleidžia, artumą ir švelnumą. Pabrėždamas paguodos, kaip dar vieno gailestingumo bruožo, reikšmę sielovadoje, popiežius Pranciškus kviečia kunigus ypač skirti kantrybės ir paguodos žodį dabar daug sunkumų išgyvenančioms šeimoms. Jis pažymi, kad Santuokos sakramento malonė ne tik padaro šeimą privilegijuota gailestingumo raiškos vieta, bet įpareigoja krikščionišką bendruomenę, kad ji skirtų dėmesį sudėtingai šeimyninio gyvenimo realybei. Taip prasmingai paliudijant, kad bendruomeniška gailestingumo patirtis įgalina išspręsti daugelį problemų, pasitikint priimančia ir palydinčia Dievo meile.

© 2016 „XXI amžius“