|
Garbės postamentas už klaidas
ar kolaboravimus nestatomas
Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai dėl galimo S. Nėries valstybinio ir tautinio pagerbimo prasmės
Algirdas Endriukaitis
Mano raštą priimkite ne kaip pamokslavimą, o kaip
susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės išlikimo ateities globalizmo
ir liberalizmo grėsmių akivaizdoje, kuomet egzistencijai yra neabejotina
sąlyga mokytis iš savo istorijos, klaidų ir turėti aiškius, tvirtus
mūsų protėvių parengtus vertybinius valstybės nepriklausomybės pamatus.
Spaudoje pasirodė informacija dėl S. Nėries valstybinio
pagerbimo ir svarbaus įamžinimo paminklu ar gatvės pavadinimo pavidalu,
todėl Lietuvos nuoseklaus valstybingumo gynimo ir konstruktyviu
desovietizacijos principo prasmės pagrindu čia galima rasti keletą
gilių prieštarų dėl istorinio nenuovokumo, ambivalentiško, siauro
ir paviršutiniško vertinimo, t. y. lyg gerbiame valstybingumą, lyg
okupacija ir kolaboravimas, kaip ir nelabai reikšmingas Lietuvos
valstybės ir tautos likimui darinys, praeityje jau užmirštas ir
nepamokantis, o ateities vizijai ir visai nereikšmingas. P. Bjukinenas
yra pastebėjęs: ,,Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite
visą tautą (Smert Zapada, Act, Maskva, 2003, p. 207). Jeigu šią
mintį apgręžtume ir į tautos didvyrių eiles įrašytume tą pačią tautą
kuriančius ir naikinančius okupacinius vardus, tai gautume kažkokį
vertybių ir antivertybių kratinį, kuris pripažintų tautos ir valstybės
egzistencijos savinaiką: arba tai yra, arba to nėra, nes negali
kartu vieningai ir kūrybingai viena prasme būti ir kartu nebūti.
|
|
Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!
Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Žemiau pateikiame raštą ištisai. Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaitę tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau provokuojančiu pavadinimu Mūsiškiai skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie pasaulinį sąskrydį Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.
|
|
Ar tikrai dainų šventės jau yra kokčios?
|
Dainų šventės Dainų diena
Vilniaus Vingio parke
Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka
|
Neseniai LRT radijo laidoje Pakartot istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo istorinių minčių pluoštą, teigdamas, kad ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo. Gal dar norėjo pridurti, kad ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad dainų šventės jam kokčios. Apie tai jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir lietuviška daina, nes ją sieja su per daug dominuojančia kaimietiška kultūra. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės, pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, kuri padėjo išlikti lietuviškam žodžiui, vedė Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šių garsių frazių tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo kur ritasi tasai istorikas...
|
|
Jei inspekcija valstybinė, neturėtų būti bedantė
Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus. Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidengia Rusų, Varšuvos, Islandų ir kitų gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą. Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžioja. Visiems aišku, kad medžioklė nelegali tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba. Įsidėmėtina, kad gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui šio reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai suprantama, tik liberalizmu susitepusiai Valstybinės kalbos inspekcijai nė motais.
|
|
|