2016 m. gruodžio 9 d.    
Nr. 46
(2214)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Garbės postamentas už klaidas ar kolaboravimus nestatomas

Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai dėl galimo S. Nėries valstybinio ir tautinio pagerbimo prasmės

Algirdas Endriukaitis

Mano raštą priimkite ne kaip pamokslavimą, o kaip susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės išlikimo ateities globalizmo ir liberalizmo grėsmių akivaizdoje, kuomet egzistencijai yra neabejotina sąlyga mokytis iš savo istorijos, klaidų ir turėti aiškius, tvirtus mūsų protėvių parengtus vertybinius valstybės nepriklausomybės pamatus.

Spaudoje pasirodė informacija dėl S. Nėries valstybinio pagerbimo ir svarbaus įamžinimo paminklu ar gatvės pavadinimo pavidalu, todėl Lietuvos nuoseklaus valstybingumo gynimo ir konstruktyviu desovietizacijos principo prasmės pagrindu čia galima rasti keletą gilių prieštarų dėl istorinio nenuovokumo, ambivalentiško, siauro ir paviršutiniško vertinimo, t. y. lyg gerbiame valstybingumą, lyg okupacija ir kolaboravimas, kaip ir nelabai reikšmingas Lietuvos valstybės ir tautos likimui darinys, praeityje jau užmirštas ir nepamokantis, o ateities vizijai ir visai nereikšmingas. P. Bjukinenas yra pastebėjęs: ,,Nuvainikuokite didvyrius – ir jūs demoralizuosite visą tautą“ („Smert Zapada”, Act, Maskva, 2003, p. 207). Jeigu šią mintį apgręžtume ir į tautos didvyrių eiles įrašytume tą pačią tautą kuriančius ir naikinančius okupacinius vardus, tai gautume kažkokį vertybių ir antivertybių kratinį, kuris pripažintų tautos ir valstybės egzistencijos savinaiką: arba tai yra, arba to nėra, nes negali kartu vieningai ir kūrybingai viena prasme būti ir kartu nebūti.


Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaitę tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.


Ar tikrai dainų šventės jau yra „kokčios“?

Dainų šventės „Dainų diena“
Vilniaus Vingio parke
Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Neseniai LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teigdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“. Gal dar norėjo pridurti, kad ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam kokčios“. Apie tai jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir lietuviška daina, nes ją sieja su „per daug dominuojančia kaimietiška kultūra“. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės, pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, kuri padėjo išlikti lietuviškam žodžiui, vedė Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šių „garsių“ frazių tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas...


Jei inspekcija valstybinė, neturėtų būti bedantė

Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus.

Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidengia Rusų, Varšuvos, Islandų ir kitų gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą. Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžioja. Visiems aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba. Įsidėmėtina, kad gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui šio reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai suprantama, tik liberalizmu susitepusiai Valstybinės kalbos inspekcijai – nė motais.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija