Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Gailestingumas padeda suvokti nuodėmės blogį

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, skatindamas Atgailos sakramento praktikavimą, ir pats dažnai eina išpažinties

Apaštaliniame laiške „Misericordia et misera“ apibendrindamas prasmingą Gailestingumo jubiliejaus šventimą ir iškeldamas daug pastoracinių iniciatyvų, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad gailestingumas, reiškiantis esminį Dievo ir žmogaus santykį, turi persmelkti visą krikščionių bendruomenių ir jų ganytojų gyvenimą ir veiklą. Lapkričio 20 dieną publikuotame dokumente pirmiausia skatinamas dvasinis tos raiškos aspektas (apie apaštaliniame laiške aptartą socialinį gailestingumo bruožą buvo rašyta praėjusio penktadienio „XXI amžiaus“ numeryje), Šventasis Tėvas remiasi Evangelijos pasakojimais, apžvelgia gailestingumo šventimą liturgijoje ir sakramentiniame gyvenime. Ypač akcentuoja Atgailos ir Susitaikinimo (išpažinties) sakramento galią, pabrėždamas, kad Dievo gailestingoji meilė besąlygiškai paliečia ir perkeičia atgailaujančio nusidėjėlio sielą. Visu aktualumu iškyla nuodėmklausio tarnystės atsakomybė, padedanti žmogui žengti atsivertimo keliu. Gailestingumo galios sklaidos dėka pastoracijoje atnaujinama ir sustiprinama visa tikinčiųjų bendruomenė ir aktyviau darbuojamasi įgyvendinant svarbiuosius naujosios evangelizacijos uždavinius dabartinių sekuliarizmo iššūkių akivaizdoje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis bus skelbiamas palaimintuoju

Arkiv. Teofilius Matulionis

Gruodžio 1 dieną popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Iškilmingas arkiv. Teofiliaus Matulionio skelbimas palaimintuoju turėtų įvykti tuomet, kai bus baigtos derinti visos detalės su Šventuoju Sostu. Paskutinį kartą Lietuvoje palaimintuoju buvo skelbiamas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais. Skelbimas palaimintuoju – žingsnis į pripažinimą šventuoju.

Arkiv. Teofilius Matulionis yra sakęs: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose vidurnaktį... Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai“.

Ir Kristus buvo embrionas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip nepakanka vien gero regėjimo norint žmogaus embrione pamatyti Kūrėjo sukurtą gyvybės pradą, taip neužtenka tiktai žiūrėti į gimusio Kūdikio atvaizdą, kad galėtume tikėti ir pripažinti, kad bejėgis Gimusysis turi pasaulio Atpirkimo potencialo užtaisą. Čia mūsų tikrosios akys yra antgamtinio tikėjimo malonė, kaskart mums padedanti absoliučiai į viską žiūrėti per Jėzaus bei Bažnyčios mokymo prizmę.

Savo žinių diapazoną plečiame priimdami naujausius mokslo pasiekimus, pavyzdžiui, skelbiančius, kad „per pastaruosius penkerius metus atlikti klinikiniai tyrimai, metaanalizės bei studijos pagrindžia teiginį, jog kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikavimas) savo efektyvumu nenusileidžia embrionų šaldymui (...), bet netgi jį viršija“ (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistų išvada). Beje, panašius medicininių tyrimų rezultatus pateikia Amerikos ginekologų ir akušerių koledžas, Pietų Kalifornijos universitetas... Kadangi iki apvaisinimo kiaušialąstė tėra lytinė ląstelė, o embrionas pradinės stadijos – jau yra mažas žmogus, – todėl turime ginti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo momento.

Gailestingumo metų paletėje – mokymosi ir meninės raiškos popietė

Konferencijos rengėjai ir lektoriai Alytaus kraštotyros muziejuje

Lapkričio 16-ąją Alytaus kraštotyros muziejuje vyko Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) inicijuotas mokymosi savaitės renginys „Gailestingumo metų spalvos“, kurį organizavo Alytaus dekanatas, VšĮ „Dienos namai“, Kraštotyros muziejus bei apskrities literatų klubas „Tėkmė“. Tai – dvasinio mokymosi, meninės ir gailestingumo apraiškų peržvalga mūsų visuomenėje.

Priimki žodžio meilės spindulėlį, jis tave šildys ir skausme atjaus…

Renginio vedėjui, miesto teatro aktoriui Eugenijui Rakauskui pakvietus, sveikinimo žodį tarė LSŠA Alytaus skyriaus vadovė, Verslo konsultacinio centro direktorė Algimanta Ščiglinskienė ir priminė, kad suaugusiųjų mokymo(si) savaitė lapkritį organizuojama septynioliktąjį kartą, o Alytaus krašte jau vyko daugiau kaip 100 renginių. Pasak A. Ščiglinskienės, besimokydamas žmogus nelieka vienas, atranda įdomių užsiėmimų, naujų draugų, pajunta gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Susirinkusiuosius sveikino Alytaus kraštotyros muziejaus direktorės pavaduotoja Daiva Bagdonienė.

Ar tikrai dainų šventės jau yra „kokčios“?

Dainų šventės „Dainų diena“ Vilniaus Vingio parke Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Neseniai LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teigdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“. Gal dar norėjo pridurti, kad ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam kokčios“. Apie tai jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir lietuviška daina, nes ją sieja su „per daug dominuojančia kaimietiška kultūra“. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės, pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, kuri padėjo išlikti lietuviškam žodžiui, vedė Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šių „garsių“ frazių tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas...