Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ir Kristus buvo embrionas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip nepakanka vien gero regėjimo norint žmogaus embrione pamatyti Kūrėjo sukurtą gyvybės pradą, taip neužtenka tiktai žiūrėti į gimusio Kūdikio atvaizdą, kad galėtume tikėti ir pripažinti, kad bejėgis Gimusysis turi pasaulio Atpirkimo potencialo užtaisą. Čia mūsų tikrosios akys yra antgamtinio tikėjimo malonė, kaskart mums padedanti absoliučiai į viską žiūrėti per Jėzaus bei Bažnyčios mokymo prizmę.

Savo žinių diapazoną plečiame priimdami naujausius mokslo pasiekimus, pavyzdžiui, skelbiančius, kad „per pastaruosius penkerius metus atlikti klinikiniai tyrimai, metaanalizės bei studijos pagrindžia teiginį, jog kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikavimas) savo efektyvumu nenusileidžia embrionų šaldymui (...), bet netgi jį viršija“ (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistų išvada). Beje, panašius medicininių tyrimų rezultatus pateikia Amerikos ginekologų ir akušerių koledžas, Pietų Kalifornijos universitetas... Kadangi iki apvaisinimo kiaušialąstė tėra lytinė ląstelė, o embrionas pradinės stadijos – jau yra mažas žmogus, – todėl turime ginti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo momento.

Tenka apgailestauti, kad kai kurie Seimo nariai, mėgindami priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, keičia savo nuostatas ir palaiko perdėm liberalų variantą, pagal kurį paliekama gydytojams ir nevaisingoms poroms savo nuožiūra apsispręsti, kokį embrionų skaičių perkelti į moters organizmą. Tai – tiesiogiai prieštarauja Aukščiausiojo planams, nes šiuo apvaisinimo būdu, be abejo, bus linkstama vienu metu panaudoti kiek galima didesnį skaičių embrionų... Taigi jų neabejotinai daugiau žus, o juk kiekviename iš jų spurda meistriškai Visagalio sukurta bei nuolat palaikoma žmogiška gyvybė, kurios nepajėgs sukurti tobuliausia pasaulio laboratorija. Neseniai Andrius Kubilius viešai paskelbė savo samprotavimus dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Tarp kitų jo diskutuotinų minčių, kelia nuostabą štai tokia išvada: „Jeigu natūralų žmogaus gimimą po natūralaus apvaisinimo proceso lydi natūrali daugelio embrionų žūtis ir niekas dėl to neprotestuoja, tai kodėl tada taip aštriai yra saugoma embrionų gyvybė, kai pereinama prie pagalbinio apvaisinimo reikalų, kur tų embrionų teoriškai gali žūti ir mažiau nei natūralaus apvaisinimo metu“.

Pastebėtina, kad tik suverenaus Dievo prerogatyva yra sukurti naują gyvybę ir jai leisti net pirmoje jos egzistavimo fazėje užgesti... Logiška, kad tik Tas turi teisę ją atsiimti, kas jai davė pirmą impulsą iš nebūties tapti nors miniatiūrine, bet unikalia gyvybės šventove. Čia iškyla esminis klausimas, kodėl Dievas leidžia, kad taip įvyktų? Atsakymas yra tik vienas – dėl gimtosios pirmųjų žmonių kaltės į žmonijos istorijos raidą kaip hidra „įsisiurbė“ ontologinis blogis, kurio skaudžiausias padarinys – mirtis. Siųstasis Mesijas sava mirtimi nugalėjo mirtį ir mūsų nuodėmes, kad mes, gyvendami Jo mums padovanotu tikėjimu, amžinai būtume gyvi Jame. „Tavo mirusieji gyvens“ (Iz 26, 19), – skelbia neklystantis Dievo žodis.

Visi žmonės, tarp jų ne tik suaugusieji, bet ir abortų aukos bei kūdikėliai, vaikai bei jaunuoliai, dėl sunkių ligų komplikacijų pas Viešpatį iškeliavę, ir, be abejo, iš beribe meile perpildytos Viešpaties širdies „ištryškę“ embrionai, nuo pirmo koegzistavimo momento apdovanoti neregimosios sielos galių pradmenimis, bus nemirtingi amžinybėje. Dievas ypač pasirūpins tais embrionais, kurie natūralioje atrankoje neišgyveno, tai yra kaip savotiški kankiniai žuvo, kad kiti embrionai – jų broliukai bei sesutės – vieną dieną galėtų išvysti saulės šviesą ir tėvelių džiaugsmo pripildytas šypsenas...

Taigi embrionų gyvybė turi būti taip patikimai saugoma, kaip ką tik gimęs kūdikis, atsidūręs ant motinos rankų, nes jis bei anie yra šventa neliečiamybė; visos žmogiškos manipuliacijos, nesuderinamos su esmine ir galutine embriono paskirtimi, turi būti eliminuojamos. Bet kai moraliniu požiūriu šio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris savaip kėsinasi į embrionų neliečiamybę, neįmanoma atmesti, tenka rinktis tokį jo variantą, kuris yra mažiausiai blogas, ir dėl to gali prisidėti prie bendrojo gėrio...

Prisiminkime 2016 m. liepos 7 d. Lietuvos vyskupų paskelbtą ekumeninį pareiškimą „Žmogaus gyvybė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kontekste“, kuriame rašoma: „Bažnyčių mokymą paremia ir šiandienos medicinos mokslo neginčijamai įrodyta tiesa, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą“.

Kai Dievo Sūnus nusprendė tapti žmogumi, Jis viskuo, išskyrus nuodėmę, tapo panašus į mus. Kadaise mes buvome embrionai, ir Jis, nes „godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save“ (Fil 2, 6). Būdamas embrionu, Jis amžiams pagerbė šį pirminį žmonių „luomą“. Dievo akyse nuolankus mažumas yra įsikūnijęs kilnumas.

© 2016 „XXI amžius“