|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ar tikrai dainų šventės jau yra kokčios?
Neseniai LRT radijo laidoje Pakartot istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo istorinių minčių pluoštą, teigdamas, kad ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo. Gal dar norėjo pridurti, kad ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad dainų šventės jam kokčios. Apie tai jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir lietuviška daina, nes ją sieja su per daug dominuojančia kaimietiška kultūra. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės, pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, kuri padėjo išlikti lietuviškam žodžiui, vedė Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šių garsių frazių tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo kur ritasi tasai istorikas... Nei dainų šventės, nei roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio roko elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo Katekizme, pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos Postilės žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių kančių bei gilaus tikėjimo kelyje. Prof. A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių naratyvų kūrimu. Vienas ankstesnių jo naratyvų turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą Lietuvos istoriją, sovietinės okupacijos metais suvaidinusią didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu kaip knygnešiai ją slapta atšvietę žibaline Era, platino, įvarydami nemažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių. Neretai A. Bumblausko ir jam akompanuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija beviltiškai paseno kaip ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas, nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą, ir Lietuvoje pamatė senlietuvius ir naujalietuvius, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems senlietuviams, kurie 1919 metais rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai naratyvai, žinoma, buvo įvertinti atitinkamais kaimyninės užsienio valstybės blizgučiais, vėl pagarsinusiais istoriko vardą. Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę, kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau XIX amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dvejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir XX amžiaus pradžioje, 1928 metais, Austrijoje minint 100-ąsias Franco Šuberto mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta Dainų diena, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Iškilios dainų šventės su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai. Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras Regimantas Gudelis straipsnyje Chorai ir dainų šventės Lietuvoje etninės savimonės žadintojai... pabrėžia, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorijos kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei visuomeninio švenčių poveikio stiprinimo galimybes. Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir dalies kūrinių atlikimo rusų kalba, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai, raginę žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tų atspindžių negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio Ir platus gi kraštas mūs gimtasis ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai keldavo nemažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba. Tai nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje. Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste, kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų nacionalistinių pasireiškimų. Vėl atnaujintos tik 1968 metais į Vilniaus Vingio parko estradą prikaišiojant kagėbistinių šnipų būrius. Tuo galima buvo įsitikinti atėjus keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią visoje estradoje kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai jie norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia Sėk, sesute, žalią rūtą... Ypač atmintyje liko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmė mokytis giedoti Lietuvos himną. Nesnaudė ir vakarykščiai, suorganizavę komsomolcų būrį, kuris puolė su lietuviškomis vėliavomis einančius choristus, jas atiminėjo ir laužė. Po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų vis tiek buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų šviesa. Po galingo Gaudeamus dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą. Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę garbingi vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos daug metų uždraustus tautinius himnus. Tai buvo viešo atsako demonstracija už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose. Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų jėgų raginimams numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbianti, savo nacionalinę kultūrą įprasminanti ir ori tauta, nelinkusi išsigąsti ir kai kurių profesorių gąsdinimų, jei kas nors mus norėtų palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus. Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, reprezentaciniais nacionaliniais simboliais Vyčiu ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialinės kultūros paveldo sąrašą. Taigi mūsų dainų šventės yra ne atgyvena ar koktumą sukeliantis elementas, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpomis ir širdimi.
Algimantas Mišeikis, Apie autorius. Algimantas Mišeikis chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas; Zigmas Tamakauskas Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |