Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tarnystė Dievui jam buvo svarbiausia

Kunigo Antano Kairio (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07)
100-osioms gimimo metinėms

Kunigo sūnėnas Antanas Kairys prie namo, kuriame gimė, augo ir kunigystės kelią pasirinko jo dėdė kun. Antanas Kairys, 2016 metų spalis

Kun. Antanas Kairys apie 1960 metus

Kun. A. Kairys (kairėje) su broliu Tadu tėvų sodyboje apie 1986 metus

Gimtojoje sodyboje Kairių kaime. Pirmoje eilėje iš dešinės (sėdi): sesuo Ona, kun. A. Kairys, tėvas Andriejus, motina Juzefa, brolis Mykolas, sesers Onos vyras Bronius. Antroje eilėje iš dešinės: brolis Tadas, sesuo Bronė (tamsi suknelė), brolis Jonas. 1943 m.

Panevėžio valstybinės gimnazijos 2-osios klasės ateitininkai kartu su Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi kunigu Alfonsu Lipniūnu (antroje eilėje, centre). A. Kairys – trečioje eilėje pirmas iš dešinės. 1932 m. vasario 23 d.

Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtiniai, 1939 metais baigę filosofinį kursą. A. Kairys – antroje eilėje septintas iš dešinės

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje, šalia palaidotų kunigų Jono Labakojo, Juozapo Balčiūno, Antano Kiečio, Antano Juškos, Povilo Varžinsko ir kitų Amžinybėje ilsisi kun. Antanas Kairys (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07).

Kun. Antanas Kairys gimė 1916 m. gruodžio 23 d. Kairių kaime, Panevėžio apskrityje, vidutinių ūkininkų Andriejaus (1872–1952) ir Juzefos (1881–1980) šeimoje. Antanas turėjo dvi seseris Oną (1905–1988) ir Bronę (1914–1983) bei tris brolius – Mykolą (1912–2001), Joną (1919–2013) ir Tadą (1922–1991). Baigęs Panevėžio valstybinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją, o ją baigęs 1942 m. gruodžio 19 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo 1942 m. gruodžio 27 d. Velykių bažnyčioje. Dirbo Klovainiuose (Pakruojo r.), Pušalote (Pasvalio r.), Krinčine (Pasvalio r.), Dusetose (Zarasų r.), Užpaliuose (Utenos r.), Kvetkuose (Biržų r.), o nuo 1955 m. rugsėjo 23 d. paskirtas į Panevėžį.

Kun. A. Kairys aktyviai dalyvavo judėjime dėl Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimo buvusioje sovietinėje santvarkoje. Jis kartu su daugeliu Panevėžio vyskupijos kunigų pasirašė ne vieną pareiškimą tuometinei Sovietų Sąjungos vadovybei: 1982 metais – L. Brežnevui, kuriame Lietuvos vyskupijų kunigai reikalavo grąžinti komunistinės valdžios savavališkai pasisavintas Katalikų Bažnyčiai priklausančias teises („LKB Kronika“, nr. 55); 1983 metais – J. Andropovui, kuriame Panevėžio vyskupijos kunigai prašė nutraukti kun. A. Svarinskui iškeltą baudžiamąją bylą („LKB Kronika“, nr. 59); 1985 metais – M. Gorbačiovui dėl nuolatinio Konstitucijos laužymo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nepaisymo („LKB Kronika“, nr. 71) ir kitus.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos altaristas jubiliatas kunigas A. Kairys į Viešpaties namus iškeliavo 1999 m. birželio 7 d.

Prisiminimais apie šviesios atminties dėdę kun. A. Kairį dalijasi jo sūnėnas (kunigo brolio Jono ir jo sutuoktinės Monikos sūnus) – bendravardis, panevėžietis Antanas Kairys, kuris spalio pradžioje dalyvavo dėdės bendramokslio ir bičiulio kun. Stepono Galvydžio (1916 10 05–1941 01 26–1999 03 20) 100-ųjų gimimo metinių iškilmingame minėjime Svėdasų ir Traupio (Anykščių r.) miesteliuose. Antanas 17 metų buvo ministrantu, kun. S. Galvydžio pagalbininku, padedančiu atlikti liturgijos apeigas.

* * *

Antanai, koks tavo atmintyje išliko kunigas Antanas Kairys?

Kunigas Antanas Kairys atmintyje išliko kaip šviesi, kukli, tarnaujanti Dievui ir žmonėms asmenybė. Dėdė buvo išsilavinęs ir labai inteligentiškas dvasininkas, mokėjo daug kalbų: vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, italų, lotynų. Turėjo labai daug knygų įvairiomis kalbomis. Jis buvo idealistas ir labai asketiškas žmogus. Tarnystė Dievui jam buvo svarbiausia, o tik paskiau sekė materialiniai dalykai. Apie tai liudijo seni baldai ir televizorius jo bute Panevėžyje. Kunigas dėvėjo senus batus ir lietpaltį, o rankose laikydavo seną portfelį. Visada palaikydavo glaudų ryšį su giminėmis ir rūpinosi artimaisiais. Susirgus broliui Mykolui, kiekvieną dieną jį lankydavo Panevėžio ligoninėje. Broliui Tadui gydantis Vilniuje, universiteto ligoninės Santariškių klinikose, rūpinosi juo. O kas jais galėjo pasirūpinti, jeigu ne dėdė Antanas, nes jie šeimų neturėjo. Tik teta Ona ir mano tėvas Jonas sukūrė šeimas, kiti kunigo broliai ir seserys buvo viengungiai.

Kiekvienais metais gegužę, per Monikos vardines, su pilnu portfeliu dovanų iš Panevėžio atvykdavo į Levaniškių kaimą, kur gyveno mūsų šeima, kad pasveikintų brolienę Moniką – mano mamą. Užtrukdavo kelias valandas, maloniai bendraudavo, pasakodavo įspūdžius iš savo kelionių, mums, vaikams, tokie susitikimai palikdavo didelį įspūdį.

Tiesa, parapijiečiai pasakodavo, kad kartais dėdė pabardavo nusidėjėlius per išpažintį, todėl nelabai mėgiamas buvo nuodėmklausys.

Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo senelius, kun. A. Kairio tėvus?

Mano seneliai buvo vidutiniai ūkininkai ir uolūs katalikai. Močiutė Juzefa buvo „Maldos Apaštalavimo arba Švenčiausiosios Jėzaus Širdies sąjungos“ narė, į ją įstojo 1929 m. birželio 7 d. Velykių bažnyčioje. Išlikusioje močiutės „Maldos Apaštalavimo“ nario kortelėje rašoma: „Maldos Apaštalavimas yra krikščionių sąjunga, kurios nariai savo uolumu ir maldomis, vienydamies su švenč. Jėzaus Širdimi, stengiasi tapti tobulais krikščionimis ir tikrais apaštalais, pasišventusiais Dievo garbei, savo ir kitų sielų išganymui darbuotis“.

Seneliai gyveno gražioje sodyboje su dideliu sodu. Senelio Andriejaus aš neprisimenu, nes, kai aš gimiau, jis jau buvo miręs. O močiutę Juzefą prisimenu labai gerai. Su tėčiu nuvykdavome jos aplankyti, visada ant stalo būdavo medaus ir labai skanaus sūrio. Ji nugyveno gana gražų ir ilgą gyvenimą, prižiūrima dukters Bronės sulaukė 98 metų. Močiutė Juzefa paliko griežtos ir dievobaimingos asmenybės įspūdį.

Papasakok apie labdaringą dėdės kunigo veiklą.

Pateiksiu porą pavyzdžių apie labdaringą dėdės veiklą. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais mano dėdė kunigas Antanas Kairys, sužinojęs apie Miežiškių parapijos klebono kunigo Kosto Balsio (1927 08 03–1954 09 12–2005 07 24), tuo metu aptarnavusio ir Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapiją, ketinimus remontuoti Velykių bažnyčią, daug lėšų aukojo bažnyčios remontui. Daug prisidėjo, kad 1991 metais būtų atstatytas Kairių kaimo kryžius. 1973 metais šis kryžius su įrašu „Globok, Viešpatie, mūsų brangiąją tėvynę, laimink jos plačiuosius laukus ir mūsų rankų darbą. Kairių kaimas. 1942.VI.10“ vietos valdžios nurodymu buvo nugriautas ir sunaikintas.

Tikiu, kad kaimo ir parapijos žmonės už šią labdarą ir jo nuveiktus darbus yra dėdei dėkingi.

Kokius dėdės pomėgius galėtum paminėti?

Dėdė mėgo keliauti, lankydavosi Lietuvos kurortuose: Birštone, Druskininkuose, Palangoje. Vienintelė transporto priemonė, kurią jis turėjo, buvo juodos spalvos motociklas „Minsk“, kuriuo nuvažiuodavo pas gimines, gyvenančias atokiau nuo Panevėžio. Dažniausiai naudojosi viešuoju transportu. Ne kartą buvo išvykęs į užsienio šalis: Angliją, Italiją, Izraelį, JAV, Prancūziją, Vokietiją. Vartydamas dėdės nuotraukų albumą, suradau 1995 metų nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas su kitais kunigais ir pasauliečiais prie įėjimo į Kristaus kapo baziliką Jeruzalėje. Malonūs sentimentai užvaldė mane, nes toje pačioje vietoje, tik žymiai vėliau teko lankytis ir man.

Lankydamas savo gimtuose namuose motiną ir brolius jis mielai prisidėdavo prie ūkio darbų, ar tai būtų bičių priežiūra, ar bulviakasis. Kunigas ypač mėgo šienapjūtę. Nieko nelaukdamas čiupdavo grėblį ir eidavo į pievą. Jis sakydavo, kad fizinis darbas jam reikalingas dėl sveikatos.

Žmogus atlieka savo misiją žemėje ir iškeliauja į Amžinybę. Kas lieka? Atminimas mūsų širdyse, antkapio granitas, daiktai, laiko tėkmėje virstantys relikvijomis...

Noriu, kad neišnyktų atminimas apie paprastą Panevėžio krašto kunigą, kuris niekuo neišsiskyrė iš kitų, nesiekė jokių titulų, bet uoliai ir kantriai iki gyvenimo pabaigos atliko savo pareigas ir buvo ištikimas duotai priesaikai. Argi tai – ne didvyriškumas? Gal kam tas jo paprastumas ir nelabai patiko, tačiau kas už jo slėpėsi, mes suvokiame šiandien šiame moderniame pasaulyje, kai tokių bruožų labai pasigendame. Daug prabėgo laiko, tačiau prisiminimai neišblėso ir mintys apie jį mane tiesiog stiprina. Man teko su juo daug važinėti, dėdė ypač mėgdavo lankytis Kairių kaime, kur tuo metu gyveno jo brolis Mykolas. Jis labai džiaugėsi savo gimtąja sodyba, senu svirnu su simetriškai išdėstytomis puošniomis priesvirnio kolonėlėmis ir šalia svirno pasodintomis vynuogėmis, kurios prinokdavusios nusvirdavo. Mielai praleisdavo čia visą dieną. Kambaryje, kuriame jis apsistodavo, ir dabar stovi tie patys baldai ir didelė įrėminta vinjetė, primenanti seminarijos baigimo 25-metį. Tas kambarys traukia ir mane.

Atmintyje išliko paskutinis susitikimas su dėde, kai jį sergantį įkalbėjau vykti ir savo automobiliu nuvežiau į Panevėžio ligoninę. Neatsiradus palatoje vietų, lova buvo pastatyta koridoriuje. Atsisveikindamas palinkėjau pasveikti, tikėjausi vėl pamatyti, bet vėliau, būdamas Vokietijoje, sužinojau, kad staigi mirtis užklupo dėdę, einantį ligoninės koridoriumi.

Antanai, tavo rankose 1927 metų dėdės kunigo maldaknygė. Gal galėtum perskaityti kelias eilutes iš šio relikvinio dėdės palikimo?

„Dieve, kursai papratęs esi visuomet susimylėti ir atleisti, priimk mūsų maldą, idant mus ir Visus Tavo tarnus, kuriuos griekų lenciūgas surišo, Tavo susimylėjimo Mielaširdystė Maloningai išrištų“.

Prižiūri savo senelių sodybą, kurioje augo kunigas A. Kairys kartu su broliais ir seserimis, tvarkai dėdės ir artimųjų kapus, rūpiniesi atminimo apie artimuosius išsaugojimu. Tegul šie kilnūs darbai tau suteikia optimizmo ir vilčių, o atmintis apie Kairių giminę niekada neišblėsta. Dėkoju už pokalbį ir linkiu geros sveikatos ir sėkmės visuose tavo darbuose.

Kalbino Povilas Šimkavičius

Kunigo sūnėno Antano Kairio asmeninio albumo nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“