Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mirė disidentas ir geologas

Gruodžio 7 dieną mirė disidentas, neginkluotosios antisovietinės rezistencijos dalyvis ir buvęs LGGRTC generalinis direktorius Vytautas Skuodis. Jis gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV. V. Skuodis 1941–1948 metais mokėsi Panevėžio 1-ojoje gimnazijoje, 1948–1953 metais Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1953–1969 metais buvo Visasąjunginio instituto „Hidroenergprojekt“, vėliau „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijos geologas, inžinierius geologas, vyr. inžinierius geologas, inžinerinių geologinių tyrinėjimų lauko darbų techninis vadovas, kompleksinių tyrimų biuro viršininkas. 1964–1969 metais Gamybiniame-moksliniame inžinerinių tyrinėjimų statybos institute Maskvoje studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje, dirbo geologu, dėstė Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje, buvo geologijos-minerologijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas. V. Skuodis buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys, pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ leidėjas, pogrindžio spaudos bendradarbis, straipsnių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ ir „Aušroje“ autorius. 1975–1979 metais parašė studiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. 1980 metų sausį buvo suimtas, nuteistas 7 metams lagerio ir 5 metams tremties. SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1987 m. vasario 5 d. įsaku V. Skuodis nuo tolimesnės bausmės atleidžiamas. Netrukus išvyko į JAV ir kartu su kitais buvusiais SSRS politiniais kaliniais dalyvavo įkuriant koordinacinį centrą „Democracy and Independence“, tęsė žmogaus teisių aktyvisto veiklą. Atkūrus nepriklausomybę vėl dirbo Vilniaus universitete, buvo Geologijos-mineralogijos katedros docentas. V. Skuodis buvo kelių dešimčių knygų ir straipsnių autorius, daug rašė karstinių sufozinių erozinių tuštumų ir įgriuvų formavimosi dėsningumų klausimais, gipso karsto ypatumų, palaidotų slėnių tematika. Jis – apie 20 geologijos mokslo istorijos straipsnių autorius. Nemažai jo darbų skirta Lietuvos genocido klausimams, Lietuvos nepriklausomybės įvykių kronikai. 1999 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Skulptūra „Stotelė“ primins čia gimusį signatarą

Skulptūra „Stotelė“, skirta Nepriklausomybės Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui atminti, jo tėviškėje, Balsėnų kaime

Lapkričio 25-ąją Veiviržėnų seniūnijoje esančiame Balsėnų kaime iškilmingai atidengta skulptūra „Stotelė“, skirta Nepriklausomybės Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui atminti, jo gimimo ir vaikystės vietai pažymėti. Skulptūrą atidengė Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas kartu su signataro dukra Rasa Antanavičiūte. Dalyvavo signataro žmona Ona Antanavičienė, signataro seserys bei kiti giminaičiai, signatarai Romualdas Rudzys ir Mindaugas Stakvilevičius, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Karbauskas bei keli Tarybos nariai. Skulptūra buvo atidengta signataro gimimo dieną. Kitais metais signataras būtų šventęs 80 metų jubiliejų.

Šventę kartu su seniūnijos darbuotojais organizavo Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė, kuri pristatė ir skulptūros idėją. Skulptoriaus Antano Šnaro skulptūra „Stotelė“ yra tokia, kokią, anot signataro dukros, būtų norėjęs išvysti ir jis pats. Joje nėra sureikšminamos žmogaus pareigos, jo nuveikti darbai, nėra bereikalingos pompastikos. Skulptūra – tarsi atminties, pamąstymo aikštelė, lyg pakelės stotelė, kurios centre – čia apsilankęs žmogus.

Stogastulpis kraštiečiui skulptoriui Juozui Zikarui

Paįstrio klebonas, g. kan. Pranciškus Tamulionis šventina atminimo paminklą kraštiečiui skulptoriui Juozui Zikarui

Lapkričio 18-ąją, skulptoriaus Juozo Zikaro gimimo dieną, Paįstryje atidengtas ir pašventintas ką tik pastatytas įspūdingas savo aukščiu ir apimtimi stogastulpis „Juozui Zikarui 135“. Jo autorius – medžio drožėjas tautodailininkas Eduardas Titas.

1991 metais, minint garsiojo skulptoriaus jubiliejų, memorialinio muziejaus kiemelyje Paliukuose pastatytas stogastulpis „J. Zikarui 110“. Kiek vėliau šalia trobos buvo pastatyta skulptūra „Piemenukas“. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos kieme yra suolelis, skirtas būtent jam. Paįstryje gal nesutiksi žmogaus, kuris nesididžiuotų monumentaliais iškilaus kraštiečio, skulptoriaus J. Zikaro kūriniais, nebūtų grožėjęsis Šv. Petro, Šv. Povilo, Šv. Jurgio skulptūromis Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčioje ar kuris nebūtų lankęsis jo gimtuose Paliukuose ir nebandęs suvokti, kur glūdi šio žmogaus talento šaknys.

Pagerbtas kraštietis diplomatas

Lietuvos kariuomenės dieną, lapkričio 23-ąją, prie pat Lietuvos ir Latvijos sienos, Saločių seniūnijos Namajūnų kaime, atidengtas paminklinis akmuo Kaziui Škirpai. Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, politikas ir visuomenės veikėjas, diplomatas, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas Namajūnuose gimė 1895 m. vasario 18 d. 1919–1920 metais Nepriklausomybės kovose vadavo Lietuvą iš bolševikų, bermontininkų, lenkų, 1919 m. sausio 1 d. su kitais bendražygiais pirmą kartą iškėlė Trispalvę Gedimino pilies bokšte Vilniuje. K. Škirpa buvo pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai.

Istorikai prieštaringai vertina K. Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau jo nuopelnai Lietuvai neginčytini. Net ir pasitraukęs į Jungtines Amerikos Valstijas, liko ištikimas savo vertybėms: demokratijai, nepriklausomos Lietuvos idėjai. Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone, 1995 m. birželio 16 d. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Mirė buvęs ilgametis Seimo narys

Gruodžio 7 dieną Santariškių klinikose mirė buvęs ilgametis Seimo narys, visuomenės veikėjas, dirigentas, Vilniaus rajono savivaldybės vicemeras Gabrielis Janas Mincevičius. Parlamente jis dirbo tris kadencijas.

G. J. Mincevičius gimė 1938 m. kovo 25 d. Vilniaus rajono Sužionių apylinkėje, valstiečių šeimoje. 1968 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos akademija) ir įgijo choro dirigento, chorinių disciplinų dėstytojo specialybę. 2000 metais baigė Popiežiaus teologijos fakultetą, jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. 1961–1975 metais dirbo Vilniaus 26-ojoje vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju. 1975 metais buvo atleistas iš darbo už religinę veiklą. 1975–1992 metais buvo Vilniaus rajono Nemenčinės 1-osios vidurinės mokyklos muzikos ir tikybos mokytojas, 1992–1996, 1996–2000, 2000–2004 metų kadencijų Seimo narys, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. 2000 metų kovo–lapkričio mėnesiais – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys. Buvo Lietuvos lenkų sąjungos narys, 1991–1994 metais – šios sąjungos Vyriausiosios valdybos pirmininkas. Nuo 2007 metų aktyviai veikė kaip Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys ir Savivaldybės mero pavaduotojas, atsakingas už švietimo politikos įgyvendinimą bei kultūrinę veiklą Vilniaus rajone. 1989 m. gegužės 13 d. G. J. Mincevičiaus pastangomis įvyko pirmas lenkų kultūros festivalis Lietuvoje „Lenkų gėlės“ („Kwiaty polskie“) Nemenčinės amfiteatre, kurio pagrindinis tikslas – suburti ir puoselėti lenkų liaudies kultūrą Vilniaus regione. Jis buvo religinės poezijos ir dainų festivalio „Garbiname Tave, Viešpatie“ („Ciebie, Boże, wysławiamy“) organizatorius. Festivalis vyksta nuo 1991 metų, siekiant suteikti jaunimui galimybę išreikšti savo religinius jausmus dainose ir poezijoje. G. J. Mincevičius buvo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos narys, Vilniaus krašto tautosakos rinkėjas ir puoselėtojas. Jo įsteigti ansambliai Vilniaus kraštui būdingą kultūrą, lenkų liaudies dainas ir šokius pristato ne tik Vilniaus regiono ir Lietuvos publikai, bet ir užsienio žiūrovams. Jis buvo lenkų dainų ir šokių ansamblio „Wileńszczyzna“ meno vadovas (koncertavo Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Anglijoje, Italijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Australijoje ir JAV).

Mokytoja ir Jėzaus apaštalė

Pro memoriam doc. dr. Stasei Almai Stasiulevičiūtei

Doc. dr. Stasė Alma Stasiulevičiūtė

„Kaip gerai praleista diena atneša palaimintą miegą, taip gerai nugyventas gyvenimas atneša laimingą mirtį“ (Leonardas da Vinčis).

Lapkričio 30 dienos rytą po sunkios ligos į amžinuosius Dangiškojo Tėvo namus iškeliavo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) akademinės bendruomenės narė, mokslų daktarė, docentė emeritė, LEU ir Vilniaus arkivyskupijos Akademinės sielovados bičiulė Stasė Alma Stasiulevičiūtė.

Stasė Alma Stasiulevičiūtė gimė 1942 m. rugpjūčio 6 d. Bambininkų kaime, Alytaus rajone. 1948–1954 metais mokėsi Žuvintų septynmetėje mokykloje, 1955–1959 metais – Simno vidurinėje mokykloje. Ją baigė sidabro medaliu. 1959–1964 metais studijavo užsienio kalbas Vilniaus pedagoginiame universitete. 1981–1990 metais parengė anglų kalbos vadovėlių, mokytojo knygų, kitų vadovėlių priedus visoms vidurinės mokyklos klasėms, iš kurių mokėsi ne viena jaunimo karta.

Evangelikų reformatų kunigo, prof. dr. Konstantino Kurnatausko atminimo įamžinimo diena

KELMĖ. Lapkričio 25 dieną Kelmėje pagerbtas evangelikų reformatų kunigo, profesoriaus, filosofijos mokslų daktaro Konstantino Kurnatausko (1878–1966) atminimas. Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos bendruomenės iniciatyva, pastangomis ir darbais, pagerbiant šį iškilų Lietuvos religijos, kultūros, visuomenės ir mokslo veikėją, prisidėta prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginių ciklo. Kun. prof. dr. K. Kurnatausko atminimo diena prasidėjo Kelmės evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje jis dirbo beveik 40 metų. Į pamaldas, kurioms vadovavo Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas, Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos viceprezidentas kun. Rimas Mikalauskas ir kun. Romas Pukys, susirinko gausus būrys kelmiškių. Paskui visi skubėjo prie Jono Graičiūno gimnazijos. Skambant Kelmės kultūros centro pučiamųjų orkestro, vadovaujamo gimnazijos muzikos mokytojo Svajūno Klimo, atliekamiems maršams, Kelmės seniūnas Romas Atkočaitis atidengė Atminimo lentą, kurioje skelbiama: „Kelmės miestas dėkingas kunigui, profesoriui, daktarui KONSTANTINUI KURNATAUSKUI (1878–1966), vienam iš Kelmės švietimo draugijos, 1921 m. įsteigusios Kelmės progimnaziją, vėliau išaugusią į gimnaziją, įkūrėjų, pirmajam progimnazijos direktoriui“.

Mirė pirmasis atkurtojo Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia

Prof. Stasys Vaitekūnas, parašęs monografiją „Justinas Staugaitis. Vyskupas. Politikas. Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas“, dar rudenį apie Telšių vyskupą Justiną Staugaitį, minint 150-ąsias jo gimimo metines, pasakojo vyskupo kraštiečiams

Šios Kristijono Donelaičio „Metų“ eilutės mums primena liūdną, bet, deja, neišvengiamą tikrovę – visi atėjusieji privalo išeiti. Su tuo esame priversti susitaikyti. Ypač sunku, kai išeinama per anksti, kai ant darbo stalo lieka ir niekada nebebus pabaigta dar viena knyga, kai kartu su žmogumi išeina ir jo sumanymai, ketinimai, viltys, brandintos idėjos...

Akademikas habilituotas daktaras profesorius Stasys Vaitekūnas gimė 1941 m. kovo 9 d. Reibiniuose, Joniškio rajone. Vos gimusio vaiko gyvenimą paženklino karas, į skirtingas puses išblaškęs šeimą, o po karo nusileidusi geležinė uždanga, atskyrusi Lietuvą nuo pasaulio, taip ir neleido susitikti su tėvu. Karo ir pokario metų realybė užgrūdino talentingą jaunuolį. Jis visą gyvenimą, nepaisydamas sunkumų, tvirtai siekė mokslo aukštumų.

Tarnystė Dievui jam buvo svarbiausia

Kunigo Antano Kairio (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07)
100-osioms gimimo metinėms

Kun. Antanas Kairys apie 1960 metus

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje, šalia palaidotų kunigų Jono Labakojo, Juozapo Balčiūno, Antano Kiečio, Antano Juškos, Povilo Varžinsko ir kitų Amžinybėje ilsisi kun. Antanas Kairys (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07).

Kun. Antanas Kairys gimė 1916 m. gruodžio 23 d. Kairių kaime, Panevėžio apskrityje, vidutinių ūkininkų Andriejaus (1872–1952) ir Juzefos (1881–1980) šeimoje. Antanas turėjo dvi seseris Oną (1905–1988) ir Bronę (1914–1983) bei tris brolius – Mykolą (1912–2001), Joną (1919–2013) ir Tadą (1922–1991). Baigęs Panevėžio valstybinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją, o ją baigęs 1942 m. gruodžio 19 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo 1942 m. gruodžio 27 d. Velykių bažnyčioje. Dirbo Klovainiuose (Pakruojo r.), Pušalote (Pasvalio r.), Krinčine (Pasvalio r.), Dusetose (Zarasų r.), Užpaliuose (Utenos r.), Kvetkuose (Biržų r.), o nuo 1955 m. rugsėjo 23 d. paskirtas į Panevėžį.