Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gyvename ir kuriame tą dangų, kurį pradedame čia, žemėje, o pratęsime amžinybėje

Dr. Roma Zajančkauskienė

Parodos dalyviai atidarymo metu

D. Sabaliauskienės, M. Osukovskos ir J. Juknelevičienės ikonos

D. Sabaliauskienė prie savo ikonos

Religinio meno parodų Lietuvoje ištakos siekia tarpukarį, 1935–1940 metus. Katalikai intelektualai Kauno seminarijos patalpose įkūrė Bažnytinio meno muziejų ir ėmė rengti parodas. Tradicija buvo atgaivinta 1994 metais Kaune menotyrininkės dr. Laimos Šinkūnaitės. Nuo 2002 metų parodos rengimo estafetė perduota Birštono sakraliniam muziejui. Šiemet katalikai dailininkai kviečia išvysti religinės kūrybos darbus jau XIV parodoje „Gloria Deo“. Joje dalyvauja 42 dailininkai. Tapybos darbai parodoje užima didžiąją dalį ekspozicijos – pateikti 27 tapybos darbai. Parodoje rodoma 10 tekstilės kūrinių, 11 medžio skulptūrų, penkios ikonos, po tris keramikos ir juvelyriškos darbus. Paroda ragina diskutuoti apie katalikiškojo, religinio ir sakralaus meno santykį. Religinio meno kūrėjai kviečia svarstyti apie savo santykį su Kūrėju, kūrinija.

Tik įžengus į muziejų, pasitinka Dievo artimus bičiulius vaizduojančių skulptūrų grupė. Parodoje pristatomi Dievo šventieji: Kazimieras, Agota, Cecilija, Agnietė, Rokas, Ona, Marija, Pranciškus. Šventieji yra brangus Bažnyčios turtas, dažniausiai įgytas smurtinės mirties kaina, ir šiandien puikiausiai moko paprasto nuolankumo, žmogiškumo, nuolankumo, sielos jautrumo siekio išklausyti ir išgirsti kitą žmogų, pasitikėti juo. Prieš aštuonis šimtmečius šv. Pranciškus gebėjo prašnekinti gyvūnus (E. Kniūkštaitė. „Šv. Pranciškus su vilku“), o šiandien dažnai patiriame, kad žmogus nemoka išklausyti, suprasti kito žmogaus. Tam reikia sąmoningumo, dvasinių jėgų. Jei žmogus stokoja nuolankumo jėgos, jis nuleidžia rankas, negirdi, nemoka paduoti rankos.

Sakralaus meno kategorijoje pristatomos penkių dailininkų ikonos. D. Sabaliauskienė, M. Osukovska ir J. Sereikaitė jau pažįstamos, o I. Kazlauskas ir J. Juknelevičienė dalyvauja pirmą kartą. Džiugu pastebėti, jog paroda bei pranciškonų ikonų tapymo mokykla augina šviežią ikonogafų kartą. Šie sakralaus meno kūriniai pirmą kartą rodomi be stiklo pertvaros, tad suteikia žiūrovui betarpiško santykio su Kūrėju galimybę.

Ekspozicijų salėje pasitinka spalvų ir potepių ekspresija trykštantys O. Karavajevo, I. Mikuličiūtės, V. Kašinsko, R. Averincevo, G. Ajauskienės darbai. Jie pasakoja dramatiškas istorijas, kuriose persipina džiaugsmas su mirties, kančios patirtimis. Ž. Avižienytės renesansine maniera tapyti kankiniai diakonas Pilypas ir Laurynas vaizduojami su istorijoje susiformavusiais atributais. A. Teresius pateikia skulptūras iš 950 metų amžiaus ąžuolo. Natūraliai juoda medienos spalva padeda išryškinti kančios temą darbuose. Parodoje akivaizdi atsvara dramatizmui.

Ekspozicijoje gausu aukso gamos, simbolizuojančios dievišką pasaulį, tapybos. Darbų koloritas ir pavadinimai ragina artėti prie maldos patirties, siekti šventumo (E. Kniūkštaitė, G. Ajauskienė, L. Steponavičiūtė). Džiaugsmas, pasiekus Viešpaties globą, juste juntamas M. Pauliuko krentančių švytinčių žiedlapių dinamikoje („Dievo šypsena“). V. Kašinskas („Apreiškimas Jonui – pranašingieji regėjimai“) parodo Dievo sostą kaip dangiškojo džiaugsmo šaltinį. Tiesa, sostą supa išties didingas vaizdinys – žibintais nešini angelai. M. Sinkevičienė tekstiniu užrašu primena, jog žmogų į būtį prikelia asmeninis noras turėti daugiau tikėjimo, vilties ir meilės. G. Markutis šį siekį išsako darbe „Atlaidai“. Čia jis primena apie Marijos tarpininkavimą, siekiant dvasios malonių.

Akivaizdi darbuose dominuojanti tema – susitikimai: šv. Pranciškaus susitikimas su vilku (E. Kniūkštaitė), piligrimo – su angelais (G. Ajauskienė), šv. Petro – su kryžiumi (L. Ivaškevičius), arkangelo Gabrieliaus – su Marija (J. Sereikaitė), Juozapo ir Marijos – su Kūdikiu (A. Kvedarauskienė, I. Kazlauskas, E. Kniūkštaitė, D. Sabaliauskienė), šv. Onos – su dukra Marija (A. Teresius), angelų – su Gimusiuoju ir mumis (A. Baltrūnas. „Gimusiojo pasveikinimas“, E. Kniūkštaitė. „Lapkričio pirmoji“), arkangelo Mykolo – su velniu (R. Butkuvė). Viena šeima iš tremties nuotraukoje susitinka su mumis (M. Šimkevičius). Šis susitikimas kaip kasdienė duona yra būtinas gyvybei ir turi šventumo žymę. Krikščionis vienas kitam yra reikalingas kaip duona, kad pastiprintų tikėjimo kelyje, suteiktų jėgų skausme ar sunkioje akimirkoje.

Lankytoją į susitikimą su kenčiančia Dievo Motina pakviečia M. Osukovska ir T. Stambrauskas. Savo darbais ragina įsižiūrėti į Viešpaties Veidą J. Juknelevičienė ir D. Čachavičienė. Jis visada budi ir laukia mūsų lyg tėvas, pasitinkantis sūnų (L. Banaitienės „Šventas rūbas“). Gailestingumo tema atskleidžiama D. Sabaliauskienės ikonoje „Meilingoji Motina“, E. Jesiulaitytės darbe „Šeima“. Susitikus Viešpatį, trokštama apsigyventi Jame (A. Žiupsnytė) ir pažvelgti iš arčiau į Dievo karalystę (A. Žiupsnytė).

Dar viena parodos tema – padėka už patirtas malones (E. Kniūkštaitė. „Marija su širdelėmis“, G. Markutis. „Atlaidai“). I. Sadauskaitės pristatyti sukurtieji akmens votai simbolizuoja maldos ir sopulių kupiną širdį. A. Šimkevičienė į votus, primenačius juvelyrikos darbus, įspaudžia širdies, namų ir sodo medžio ženklus, kaip nuorodas į meilę, šeimą ir gyvybę.

Skulptoriaus B. Narbuto apibendrintų formų „Pradžia“ ir „Sandora“ nukelia žmogų į biblinius įvykius ir kviečia Dievo akivaizdoje permąstyti kūrinijos pradžią ir Viešpačiui žmogaus duotus įsipareigojimus. D. Valentaitė ženklų ritmu kalba apie gyvenime vykstantį cikliškumą, kuriame gausu laiko ženklų.

Angelai tradiciškai yra viena populiariausių Kalėdų laikotarpio temų. Parodoje pamatysite žiemos (E. Talalienė) ir vasaros (S. Vaičiulienė) angelus, ir relikviją – sparną, paliktą vieno iš angelų (B. Sarapienė). Angelai, kaip maldos palydovai, yra L. Steponavičiūtės, G. Markučio, V. Kašinsko, L. Markutienės darbuose. Ypač gausus jų buvimas yra Visų Šventųjų dieną (E. Kniūkštaitė).

Atrodo, kad parodą globoja Rūpintojėlis (A. Janickas) ir rūpinasi, kad šis dailininkų intelektualų susitikimas su žiūrovu, žmogaus su Dievu tęstųsi per meną.

Kvitrina.com nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“