2016 m. gruodžio 16 d.    
Nr. 47
(2215)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Muzika, įkūnijusi senuosius Benediktboerno vienuolyno raštus

Rimantas Klevečka

Gruodžio 14 dieną, trečiadienį, Kauno valstybinės filharmonijos scenoje Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, klausytojus džiugino muzikos ir žodžių žaisme žaižaruojančia Karlo Orffo kantata „Karmina Burana“ („Carmina Burana“).

Iškiliausias K. Orfo kūrinys

Vokiečių kilmės kompozitorius Karlas Orfas (Carl Orff) gimė 1895 metais Miunchene. Mokėsi šio miesto muzikos akademijoje, dirbo Manheimo ir Darmštato operos rūmuose. 1925 metais įkūrė „Giunter“ („Günther“) gimnastikos, meno ir muzikos mokyklą, kurioje ugdė jaunuosius muzikus bei vystė muzikinės pedagogikos teoriją. Nacių režimo laikotarpiu „Karmina Burana“ sulaukė didelio populiarumo ir iki šiol yra kompozitoriaus kūrybos šedevras. Pats muzikas savo leidėjui 1937 metais rašė: „Viską, ką aš iki šiol sukūriau, o Jūs, deja, išleidote, galite sunaikinti. Mano kūrinių rinkinys prasideda nuo „Carmina Burana“. Tokį įsitikinimą nulėmė ne vien stulbinantis kantatos pasisekimas, bet ir nuojauta, kad parašytas bene pats populiariausias XX amžiaus muzikos kūrinys.

Pasak solisto partiją atlikusio Andriaus Apšegos, „Karmina Burana“ ypatumas yra tai, kad kūrinyje derinamos dvi skirtingos, per kelis šimtmečius viena nuo kitos nutolusios epochos – Viduramžiai ir XX amžius: „Kantatos muzika labai permaininga ir įtraukianti, vokalinės partijos reikalauja didelio meistriškumo. Lyrinius, melodingus numerius keičia ritmingi, sarkazmo persmelkti motyvai. Klausytoją ši muzika suima ir nepaleidžia iki pat pabaigos, o jos klausantis kyla daug egzistencinių pamąstymų, kurie ypač aktualūs šiandieniniame pasaulyje“.

Jam pritaria koncerte grojęs pianistas Motiejus Bazaras: „Ši muzika savyje talpina muzikos evoliuciją ir patirtį, sukauptą per amžius. Kūrinys yra daugiakalbis, čia dera archaika ir modernumas. Jo temos drąsios ir aktualios, o kompozitoriaus pasirinktos muzikos kalbos priemonės – harmonija, ritmika, tekstūros – tai tik išryškina“.

Nežinomų viduramžių autorių poezijos šedevras

Poezijos rinkinys, vėliau pavadintas „Karmina Burana“, XIII amžiuje užgimė Benediktboerno (Benediktbeuern) vienuolyne, įsikūrusiame Bavarijos Alpėse. 1803 metais. iš 200 nežinomų klajojančių poetų eilėraščių susidedanti rinktinė buvo surasta, o praėjus dar šimtmečiui patraukė K. Orfo dėmesį.

Pirmasis rinkinio eilėraštis – įspūdinga it žaisliukus žmonių likimus iškeliančio ir žemyn sviedžiančio fortūnos rato vizija: „Vargas lygiai kaip galybė, greitai ištirpsta lyg ledai...“

Vaizdingi paveikslai, choras, šokėjai, smuklės vaizdiniai su klajojančiais vienuoliais, valkatomis, benamiais... Kompozitorius atrinko 23 eilėraščius, parašytus daugiausiai senąja lotynų kalba, įterpiant strofas senovinėmis prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Būdamas teatro žmogus, savo kūrybiniu matymu aprėpė ritmą, melodiją, vaizdą, apšvietimą. Trilogijoje „Karmina Burana“, „Katuli Karmina“ („Catulli Carmina“) ir „Afroditės triumfas“ vyrauja scenos meno elementai. Teatrą K. Orfas laikė visų menų sinteze, todėl ir šis jo veikalas dažnai statomas teatruose drauge su baleto trupe. Ritmizuota muzika prašyte prašosi judesio, šviesos efektų. Literatų nuomone, netgi išvertus tekstus į lietuvių kalbą, išlieka labai tikslus ritmas. Choras kantatą rengė originalo kalba, taip, kaip parašyta klajojančių tolimųjų viduramžių poetų, kurių vardus pasiglemžė laikas. Atlikus gausybę įvairių kompozitorių Mišių, lotyniški tekstai Kauno chorui nebuvo sunkūs, ir, kaip kažkada yra pasakęs Mstislavas Rostropovičius, „lotyniškai jie gieda kaip savo gimtąja kalba“.

Neatsiejama choro repertuaro dalis

Daugiau nei trys dešimtmečiai prabėgo nuo to laiko, kai 1979 metais choro dainininkai kantatą pirmą kartą atliko Kaune. Nuo to laiko, diriguojant žymiesiems pasaulio maestro, kūrinys nuolat skambėjo didžiausiose koncertų salėse ir šiandien išlieka choro repertuare, vis iš naujo atverdamas klausytojui muzikos garsuose įprasmintą XIII a. poezijos lobyną. Choristai kūrinį išpuoselėjo, jis tapo be galo artimas ir savas, o jo atlikimas – gilus ir brandus. Jį atlikdamas P. Bingelio vadovaujamas choras geba muzikos galia įtikinti ir įnoringiausią klausytoją.

„Ši muzika magiškai paveikia kiekvieną, kas ją išgirsta. Kauno choristai, pirmą kartą sušukę: „O fortuna, velut luna...“ („O fortūna, tu kaip mėnuo, tu kasdien vis keities“), – taip pat buvo užburti šios negirdėtos muzikos. Ruošiantis koncertui, repeticijos vyko lengvai, žaismingai, pakiliai. Šį kūrinį sunku su kuo nors lyginti“, – atsiminimais dalijasi chore dainavęs Albinas Tamulaitis.

Atlikėjų kvietimas iš naujo atrasti muziką

Unikalus viduramžių raštijos palikimas ir geniali K. Orfo muzika Kauno filharmonijoje skambėjo dainuojant chorui, sopranui Ramintai Vaicekauskaitei, tenorui Mindaugui Zimkui, baritonui Andriui Apšegai. Koncerte grojo pianistai broliai Mykolas bei Motiejus Bazarai. Daugeliui tai – pirmasis „Karmina Burana“ atlikimas.

„Dar neteko atlikti šio genialaus neoklasicizmo kūrinio ir su nekantrumu laukiau koncerto dienos. Manau, K. Orfo „Karmina Burana“ nepaliko abejingų, nes toks įspūdingas veikalas yra paveikus, mėgiamas ir profesionalus“, – savo lūkesčiais dalijosi R. Vaicekauskaitė.

M. Bazaras paminėjo, jog kūrinys yra slapta daugelio fortepijoninių duetų svajonė ir džiaugėsi galimybe tai atlikti kartu su Kauno valstybiniu choru: „Esame pratę, jog K. Orfo „Karmina Burana“ skirta gausiai atlikėjų sudėčiai, kuri dažnai tampa galvosopiu koncertų salėms, kaip visus sutalpinti. Puikiai pamename, jog Kauno filharmonijos scena sunkiai talpina milžinišką kolektyvą – perkusininkai rikiuojasi net koridoriuose. Tačiau versija dviem fortepijonams ir perkusijai tampa kitokiu iššūkiu, kadangi visas orkestro krūvis persikelia keliems instrumentams. Pažadame, jog orkestrinių spalvų nestigs! Klausytojams linkiu atsipalaiduoti ir nugrimzti į muzikinį transą, mėgautis išties puikia, įsimintina ir įspūdingai skambančia muzika“.

A. Apšega pabrėžė: „Atlikdamas bet kokią muziką, aš visada noriu, kad klausytojas iš koncertų salės išeitų pasikeitęs, kažką savo viduje užauginęs ar paleidęs į laisvę, galbūt išspaudęs ašarą, o gal supykęs ar nustebęs. Kada klausytojas patiria šiuos jausmus, galiu drąsiai teigti, kad užsimezga dialogas tarp atlikėjo ir klausytojo. Tai yra nuostabu, ir šio dialogo linkėjau kantatos atlikimo vakarą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija