2016 m. gruodžio 16 d.    
Nr. 47
(2215)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mylinti yra tik gailestinga širdis

Kalba kun. br. Juozapas
Marija Žukauskas OFM

Tikėjimu dalijasi Vilniaus
ir Kauno pranciškoniškasis jaunimas

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos pasauliečiai pranciškonai paminėjo Gailestingumo jubiliejaus uždarymo šventę ir pranciškoniškojo pašaukimo dieną. Parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC palaimino šį renginį ir ragino toliau būti gailestingumo apaštalais savo aplinkoje, nenusigręžti nuo visuomenės atstumtų žmonių ir jų problemų.

Šv. Mišias aukojo brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas OFM. Pagrindinė Jo homilijos ir pranciškoniškojo liudijimo mintis – Dievo gailestingumas, atsivėrimas per žmogaus širdį, ypač per kančią. Remdamasis pavyzdžiais iš Biblijos, priminė, kaip pasireiškia gailestingumas. Dievas liepė pranašui Jonai eiti į Ninevę ir sakyti žmonėms, kad jų miestas bus sunaikintas dėl nuodėmių gausos. Šis iš pradžių išsisukinėjo nuo jam pavestos misijos. Tik kai sužadino Jono širdyje gailestį, tas ėmė pranašauti nineviečiams. Pranašui Mozei taip pat pagailo savo tautos, ir jis prašė Dievo, kad nesunaikintų. Abraomas meldėsi dėl Sodomos miesto išgelbėjimo. Jis maldavo Dievą nesunaikinti miesto, jei ras 50 teisiųjų. Vėliau šį skaičių vis mažina. Abraomo žodžiai atskleidžia vidinę gailestingumo gelmę. Ši istorija moko, kad melstume ir prašytume Dievo atleidimo už dideles nuodėmes. Aprašytose biblinėse scenose Dievas ieško žmogaus širdies ir ją persmelkia gailestingumu.

Ir Šv. Pranciškus stengėsi, kad jo širdis taptų vis labiau panašesnė į Dievo.

Neturtėlio iš Asyžiaus sekimas Nukryžiuotuoju Jėzumi buvo toks stiprus, kad daug vyrų ir moterų metė savo darbus ir stengėsi būti panašūs į Pranciškų. Taip įsikūrė Mažesniųjų brolių ordinas, Šv. Klaros neturtėlės seserys, pasauliečiai pranciškonai ir pranciškoniškasis jaunimas. Ir šiais laikais, sekdami Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, turėtume rodyti meilę vargšams, neturtingiems, mažai uždirbantiems, emigrantams.

Pranciškoniškasis jaunimas iš Vilniaus ir Kauno šlovino Dievą giesmėmis, į giedojimą įsijungė visi dalyviai. Jaunuoliai džiaugsmingai liudijo savo pašaukimą, pasakojo apie tarnystes: šlovinimą įvairių renginių metu, apie dalyvavimą katalikiškose akcijose ir stovyklose. Jie siūlė sekti Šv. Pranciškaus pavyzdžiu, nes tai leidžia nepaklysti netikrų vertybių jūroje, moko altruizmo ir pasiaukojimo.

Pasaulietis pranciškonas Edmundas iš Vilniaus liudijo, kaip jis atrado pranciškoniškąjį kelią. Kol buvo pas tėvus, turėjo tradicinį tikėjimą. Paauglystės metais nutolo, o kai pradėjo pats savarankiškai gyventi, tikėjimą iš naujo atrado Gerosios Vilties gatvėje esančioje bažnyčioje. Sekti Šv. Pranciškaus pavyzdžiu paskatino ir artimieji, nes tarp jų buvo pasauliečių tretininkų. Į pasauliečių pranciškonų ordiną įsijungti pakvietė draugas. Kas patinka brolijoje? Paprastumas, bendrystė, ypač susitikimai su Jėzumi Eucharistijoje.

Marijampoliečiai parodė incsenizaciją „Gailestingasis samarietis“, pristatė savo broliją. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija įsikūrė 2001 metais. Ministre buvo išrinkta Zita Legotienė, vėliau – Nijolė Puodžiūnienė. Ordine daugiau yra garbingo amžiaus sesių, aktyviai dalyvaujančių bažnyčios gyvenime, dirbančių ligoninės koplytėlėje, savanoriaujančių svetingai priimant įvairias katalikiškas organizacijas, besirūpinančių jų maitinimu. Patinka pranciškoniškasis neturtas: duoti kitam ir nieko nesitikėti atgal, džiaugtis, kad galėjai padėti. Brolija siekia savo kasdienybėje įgyvendinti Šv. Pranciškaus mintį: „Ne ašutine Dievą reikia garbinti, o sugrudusia širdimi“.

Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos tikybos mokytoja Julė Vaketienė skaitė pranešimą „Dievo gailestingumas mano gyvenime“. Kai žmogų apninka įvairūs dvasiniai ir fiziniai negalavimai, jis dažnai atsiduria aklavietėje. Tada šaukiasi Dievo pagalbos. Ji priminė seseriai Faustinai ištartus Jėzaus žodžius: „Tu turi liudyti mano gailestingumą visur ir visada, negali nuo jo pasitraukti, atsisakyti ar pasiteisinti“. Jėzus kalba ir mums, kad Dievo gailestingumą labiausiai liudija pasitikėjimas Juo ir tuo pagrįstas krikščioniškas gyvenimas, kupinas artimo meilės darbų. Mokytoja pasakojo, kad Dievas ją išgydė nuo klastingos ligos – akies limfomos, siųsdamas į pagalbą reikalingus žmones ir gydymą. Nuo tada ji kasdien kalba Gailestingumo vainikėlį, kaip padėką Dievui už išgydymą.

Nors Gailestingumo jubiliejus baigėsi, mums ir toliau reikalingas Dievo gailestingumas ir sustiprinimas, kad pajėgtume gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą, kad su Šventuoju Pranciškumi galėtume tarti:

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas.

Kitus suprasti, o ne pat būti suprastas.

Kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

Nes kas duoda, tas gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama.

(iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio „Taikos maldos“).

Janina Lebskienė OFS

A. Matulaičio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija