Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Likimai

Žymaus etnografo pėdsakai

Daiva Červokienė

Vacys Milius prie darbo stalo 1980 metais

Vacys Milius Sintautų (Šakių r.) ekspedicijoje su kalbininku prof. Juozu Pikčilingiu 1987 metais Nuotraukos iš leidinio „Etnografija“, 2016, nr. 26

Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko konferencija, skirta žymaus etnologo, profesoriaus, habilituoto daktaro Vacio Miliaus gimimo 90-mečio atminimui. Jis tyrinėjo materialiąją ir dvasinę Lietuvos kaimo kultūrą, etnologijos istoriją ir bibliografiją, daugiau nei 50 metų dalyvavo etnografijos ir kraštotyros ekspedicijose, buvo vienas Lietuvos liaudies buities muziejaus įkūrėjų, Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius. Straipsnių paskelbė ir Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vokietijos, JAV ir Kanados moksliniuose leidiniuose. Redagavo daug Lietuvos istorijos etnologijos, kultūros tęstinių leidinių, parengė etnografijos šaltinių knygų. Jis rinko medžiagą ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1997 metais apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, Jono Basanavičiaus (1993), ir Lietuvos mokslo (2003) premijomis.

Biografijos faktai

Vacys Milius gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Kretingos apskrities Mosėdžio valsčiaus Šauklių kaime. Tėvo Kazio neteko nesulaukęs dvejų metų. Motina Aleksandra Beniušytė-Milienė, išmokėjusi vyro seserims dalis žeme, iš likusių 3,5 hektarų neišgyveno. Jai teko tarnauti, sūnų palikus tėviškėje, kur gyveno jo senelis ir teta. 1934–1938 metais Vacys lankė Šačių pradinę mokyklą, 1938–1940 metais mokėsi Skuodo pradžios mokykloje ir ten baigė 6 skyrius; 1940–1944 metais – Skuodo gimnazijoje. Karo metais užsidirbdavo padėdamas mokytis kitiems mokiniams. 1945–1946 metais mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje, kaip gerai besimokęs gavo stipendiją ir teisę studijuoti. Jį domino istorija gal todėl, kad karo metais Šačių parapijoje dažnai lankydavosi žinomas žodžių rinkėjas, pedagogas Matas Untulis.

1946–1951 metais Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Muzeologijos katedroje studijavo etnografiją ir muzeologiją, pradėjo dirbti Etnografijos muziejuje laborantu, nuo 1948 metų – fondų vedėju, po 1950 metų – konservatoriumi. 1951 metais įstojo į SSRS Mokslų akademijos Nikolajaus Miklucho-Machlajaus etnografijos instituto aspirantūrą, anksčiau numatyto laiko apgynė kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „XIX amžiaus – XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai“.

1954 metais V. Milius pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ir teisės instituto (dabar – Lietuvos istorijos institutas) Archeologijos ir etnografijos sektoriuje jaunesniuoju, 1955 metais tapo vyresniuoju, 1994 metais – vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu, nuo 1997 metų balandžio ketverius metus buvo skyriaus vedėju. 1993 metais apsigynė humanitarinių mokslų etnologijos krypties habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvos kaimo amatai ir technika XIX amžiuje – XX amžiaus pirmojoje pusėje“.

Žmona Marija Mastonytė-Miliuvienė buvo irgi žinoma etnologė, etnokulinarijos ir drabužių tyrinėtoja.

V. Milius mirė 2005 m. spalio 2 d.

Platūs interesai

Dar sovietmečiu V. Milius palaikė ryšius su visame pasaulyje išsibarsčiusiais lietuvių etninės kultūros tyrinėtojais. Keisdamasis literatūra bendravo su Juozu Lingiu iš Stokholmo, Vytautu Armonu iš Torunės, etnologais dr. Jonu Baliu, dr. Jurgiu Gimbutu ir Antanu Mažiuliu iš JAV, prof. Gerhardu Baueriu iš Vokietijos, palaikė mokslinius ryšius su kolegomis iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos.

Išskirtinį V. Miliaus kūrybiškumą liudija ne tik šimtai leidinių, bet ir gausus rankraštinis palikimas, sukauptas nuo 1948 metų dalyvaujant etnografinėse ir kraštotyros ekspedicijose, kurias organizavo Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos kraštotyros draugija, Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubas „Ramuva“ ir „Versmės“ leidykla.

Liko tūkstančiai lapų aprašų, nuotraukų, jo vadovaujamų dailininkų nupieštų etninės kultūros objektų piešinių, šimtai užrašytų žodžių. Didžioji dalis jo surinktos etnografinės medžiagos saugoma Lietuvos istorijos institute. Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra nemažai V. Milius surinktų eksponatų apie verslus, žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą, amatus, namų apyvokos daiktus. Didelę jų dalį sudaro linų apdirbimo įrankiai, nemažai jų ornamentuotų, su asmens ir nuosavybės žymenimis, datomis. Nemažai surinkta tradicinės kryždirbystės eksponatų. Jie su metrika – nurodyta vietovė, kada, iš kokio medžio ir kokiais įrankiais padaryta; nurodytas savininkas, iš kurio įsigyta, ir kas padarė. Užrašytas tarmiškas pavadinimas.

Konferencijoje akcentuota, kad dr. V. Milius buvo darbštus, plačių interesų žmogus, daug prisidėjęs prie Lietuvos etninės kultūros kaupimo, tyrimo ir sklaidos, daug nusipelnė įvairioms mokslo įstaigoms, muziejams.

Svarbiausi jo straipsniai, knygos – „Lietuvių valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai XIX a. – XX a. pr.“ (1956), „Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje“ (1979), „Medžio apdirbimo amatininkai“ (1983), „Žemaitijos vandens malūnai“ (1997). Kartu su kitais parengė studiją „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) ir „Pabaltijo istorinės etnografijos atlaso“ tomą „Žemdirbystė“ (1985).

V. Miliaus tyrinėjimų sritis buvo ir etnologijos istorija – „Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija“ (1993), „Lietuvių etnologijos bibliografija“ 1–2 (2001–2005).

Vilniaus universitete

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Jonas Mardosa, beje, prof. V. Miliaus mokinys, nagrinėjo jo veiklą VU Istorijos-filologijos fakultete 1957–1960 metais gyvavusiame Kraštotyros moksliniame būrelyje.

Būdamas jo moksliniu vadovu V. Milius, kartu su būrelio pirmininku Antanu Stravinsku kraštotyrininkus kreipė rinkti etnografinę medžiagą. Nepaisant reikalavimų tirti revoliucinį judėjimą, rinkti medžiagą apie komunistų veiklą partinės kontrolės sąlygomis, ekspedicijų metu buvo sukaupta nemažai etnografinės medžiagos, kuri tapo studentų mokslinių darbų pagrindu, dalis yra saugoma Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

VU lektorius Venantas Mačiekus priminė, kad V. Milius 1976 metais pasisiūlė vadovauti VU „Ramuvos“ kraštotyros klubo etnografinės medžiagos rinkėjams ekspedicijose ir savanoriškais pagrindais vadovavo 19-oje ekspedicijų.

Jam vadovaujant surinkta apie 7 tūkst. etnografinės medžiagos aprašų, kurių apimtis yra apie 14 tūkst. mašinraščio puslapių (be Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojų surinktos medžiagos). Tarp 26 temų, kuriomis rinkta etnografinė medžiaga, vyravo tradicinė dvasinė kultūra (kalendoriniai, darbo ir šeimos papročiai, tradicinis žinynas: meteorologija, medicina, veterinarija, papročių teisė, pedagogika). Rinkta medžiaga apie tradicinį sodybų apželdinimą, gyvenamųjų namų apšildymą, interjerą, puošybą, miško gėrybių rinkimą, naminius paukščius, tradicinį skalbimą ir dažymą, nėrinius, žvejybos, pirties papročius, liaudies astronomiją ir chronologiją, senųjų tikėjimų pėdsakus pasaulėžiūroje ir pan. „Ramuvoje“ organizuotose etnografinių paskaitų cikluose daugiausia paskaitų perskaitė V. Milius.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos atstovė, etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Irena Regina Merkienė akcentavo, kad V. Milius surinko išskirtinai daug etnografinių lauko tyrimų medžiagos. 1948 metais pradėjęs rinkti etnografinius eksponatus skatino tai daryti ne tik muziejininkus, bet ir visuomenę, ypač mokytojus, kurie galėjo į šį darbą įtraukti ir mokinius; mokė, kaip rinkti ir užrašyti medžiagą, kad ji būtų vertinga mokslui. Skaitydamas etnologijos kursus Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose padėjo ne vienam jaunam tyrinėtojui, vadovavo diplominiams, bakalauriniams ir magistriniams darbams.

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė aptarė V. Miliaus ryšius su 1961 metais įkurta Lietuvos kraštotyros draugija ir įvairialypę veiklą joje. Buvo nagrinėti ir V. Miliaus etnologijos bibliografijų ypatumai, kalendorinės šventės jo tyrinėjimuose, pastangos žadinti etninę savimonę, pėdsakai Lietuvos liaudies buities muziejuje...

Domėjimasis kryždirbyste

Istorikė, menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotoja Skaidrė Urbonienė pastebėjo, kad  vienas iš V. Miliaus domėjimosi objektų buvo sakralinės mažosios architektūros paminklai. Dar mokydamasis universitete jis ėmė fiksuoti šiuos, ilgainiui ėmė giliau domėtis kai kuriais kryždirbystės istorijos aspektais, parašė straipsnių apie paminklų statymo priežastis, jų vietą papročiuose, statymo draudimų ir naikinimo laikotarpius. Daug metų tyrinėjo Lietuvos kapines, fotografavo jose esančius paminklus, tačiau jo dėmesį traukė ir kitose vietose stovėję memorialiniai paminklai. Dauguma jo sakralinių mažosios architektūros objektų negatyvų saugoma Lietuvos istorijos instituto Bibliotekos Rankraštyne, šiek tiek yra ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Dauguma jo kryždirbystės paveldą fiksuojančių nuotraukų pasižymi dokumentiškumu, dažnai vienam paminklui skiriami keli kadrai, kad gerai matytųsi pats paminklas, jo forma, aplinka, atskiros detalės (pavyzdžiui, skulptūra, įrašai, simboliai). V. Miliui fotografija buvo priemonė dokumentuoti paveldą, jis fiksavo ne tik puošnius senuosius paminklus, bet ir nykstančius, apleistus bei pastatytus naujus. Papildomą informaciją apie paminklų statymo intencijas, autorius, užsakovus, apeigas, papročius pateikė metrikose. Tai labai kelia jų mokslinę vertę ir daro fotografijas vertingu dokumentu kryždirbystės tyrimams.

Pėdsakai LKMA

Lietuvių katalikų mokslo akademijos atstovė, Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos vadovė, istorikė Aldona Vasiliauskienė nagrinėjo 15 metų trukusią mokslinę, organizacinę ir administracinę etnologo veiklą atkurtoje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje. V. Milius į LKMA veiklą įsitraukė nuo pat jos atkūrimo 1990 metais, kėlė į aukštesnį mokslinį lygmenį pagrindinius Akademijos leidinius – „LKMA suvažiavimo darbai“ ir „LKMA metraščiai“. 1997 metais Akademija, įvertindama plačiašakę veiklą, suteikė jam LKMA akademiko titulą. V. Milius subūrė Lietuvos etnologus ir suorganizavo pirmąsias respublikines konferencijas „Etninės kultūros krikščioniškieji aspektai“ (1995) bei „Lietuvių kryždirbystė“ (2002), dalyvavo Akademijos etnologų ekspedicijose, skaitė pranešimus LKMA dienose (2001), suvažiavimuose organizavo etnologų sekcijas ir joms vadovavo, skaitė pranešimus, dalyvavo diskusijose, publikavo mokslo straipsnius pagrindiniuose leidiniuose: „LKMA suvažiavimų darbai“ ir „LKMA metraščiai“. Kaip Lietuvos istorijos instituto atstovas jis tapo leidinių redakcinės kolegijos nariu, nuo 1997 metų buvo Centro valdybos vicepirmininkas leidybos reikalams.

Pranešėjai pastebėjo, kad mažai žinoma apie V. Miliaus indėlį renkant informaciją „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. Gamtos mokslų daktaras, disidentas Vytautas Skuodis atsiminimuose rašė, kad rinkdamas etnografinę medžiagą ir bendraudamas su kunigais V. Milius domėjosi ir Katalikų Bažnyčios persekiojimu bei diskriminacija, vaikų katekizavimu laikydamasis itin didelės konspiracijos – visą surinktą medžiagą jis duodavo persirašyti, o savo užrašus iš karto suplėšydavo ir, išmetęs į tualetą, nuleisdavo vandeniu. Todėl darant kratas jokio lapelio V. Miliaus rašysena neaptikta. Beje, Vacio ir Marijos Milių dukra pasirinko vienuolės kelią.

Etnologai, istorikai ir kraštiečiai akcentavo, kad nors gyvenime be galo daug pasiekęs, jų atmintyje V. Milius liko labai paprastas, kuklus, be galo žingeidus ir maloniai bendraujantis žmogus, su didžiuliu užsidegimu pasakojęs apie ekspedicijas, kuriose jis randąs tikrų praeities perlų, apie tai, kad labai maža dalis jaunimo domisi savo krašto praeitimi ir jos paminklų išsaugojimu.

© 2016 „XXI amžius“