|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje Kazys Grinius imitavo demokratiją ir pastatė valstybę ties bedugnės riba Jonas Burokas, LLKS garbės pirmininkas Šiomis dienomis minėjome Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150-ąsias metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu. Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas. Ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga? Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, buvusioje istorinės laikinosios Lietuvos sostinės prezidentūroje, bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje 2016 metų gruodžio 17-oji. Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą, istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko tragiški įvykiai: 1940 metų birželio 15-oji, 1941 metų birželio sukilimas ir sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE. Kas užsako tokius vertinimus? Nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje, minint K. Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentų kaitą nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, siekiant sutramdyti bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos, vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metų gegužę perversmas, kurį organizavo J. Pilsudskis, baigėsi tragiškai, žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi būta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai 4 buvo sušaudyti (iš jų trys žydai), o vienas (F. Abramovičius) nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926 metų gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai? |
||
|
|
||
|
Ignas Meškauskas
Niekas neprisimena, kada pastatytas mūrinis Labūnavos dvaro bokštas. Galbūt dar baudžiavos laikais: dvarininkui savo valdas apžvelgti, stebėti, kaip dirba baudžiavininkai laukuose, kavos puodelį išgerti. Daug ką matė laukuose stovintis vienišas bokštas. Jis yra matęs aršią vietinių artojų kovą su svetimaisiais. Bokštas tapo dvidešimto amžiaus Pilėnais... Tik šį kartą nelaimę atnešė ne krikšto nešėjai iš Vakarų, baltais apsiaustais su juodais kryžiais, o pasaulio išvaduotojai su žvaigždėmis ant kepurių iš Rytų. Bokšto sieną varpė ne aštrios ietys, o kulkų spiečius. Šios mūro sienos saugojo ne tik kovotojus, bet moteris ir vaikus, kurie nenorėjo nusilenkti atėjūnams. Stovi kulkų suvarpytas, apšepęs bokštas, bylodamas, kokios buvo Kalėdos Labūnavoje 1946 metais. |
||
|
|
||
|
Daugiau nei 10 visuomeninių organizacijų kreipėsi į Vilniaus merą Remigijų Šimašių ir Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją, reikalaudamos palikti esamą Vilniaus Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Inicijuotą Kreipimąsi pasirašė ir Birželio sukilimo dalyviai Jonas Algirdas Antanaitis ir Alfonsas Žaldokas. Pareiškimo autoriai atkreipia dėmesį, kad K. Škirpos nuopelnai įtvirtinant ir mėginant atkurti Lietuvos valstybingumą yra akivaizdūs ir neginčijami net jo kritikų ir yra pagerbiami pavadinant gatvę jo vardu. Nėra jokių istorinių duomenų apkaltinti K. Škirpą nei tiesioginiu dalyvavimu Holokauste, nei žudynių kurstymu. Vienintelis jam adresuojamas priekaištas tariamai antisemitinės pažiūros. Tačiau ir tai, pareiškimo autorių teigimu, nėra pretekstas išniekinti iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę atminimą bei mėginimas paneigti lietuvių tautos teisę visomis aplinkybėmis ir priemonėmis priešintis pavergėjams ir ginti savo valstybės nepriklausomybę. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |