|
Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje
Kazys Grinius imitavo demokratiją ir pastatė valstybę ties bedugnės riba
Jonas Burokas,
LLKS garbės pirmininkas
Šiomis dienomis minėjome Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150-ąsias metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu. Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas. Ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga? Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, buvusioje istorinės laikinosios Lietuvos sostinės prezidentūroje, bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje 2016 metų gruodžio 17-oji. Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą, istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko tragiški įvykiai: 1940 metų birželio 15-oji, 1941 metų birželio sukilimas ir sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE. Kas užsako tokius vertinimus? Nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje, minint K. Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentų kaitą nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, siekiant sutramdyti bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos, vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metų gegužę perversmas, kurį organizavo J. Pilsudskis, baigėsi tragiškai, žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi būta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai 4 buvo sušaudyti (iš jų trys žydai), o vienas (F. Abramovičius) nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926 metų gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?
Teko dalyvauti iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint K. Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Jos paminėtos irgi įsimintinai. Prezidentas V. Adamkus, artimai bendravęs su K. Griniaus šeima, labai jausmingai įvertino jo veiklą, bet savo kalboje visai neužsiminė apie 1926 metų įvykius. Manau, kad jis nuo tų įvykių vertinimo susilaikė diplomatiškai. Jaunas naujos kadencijos Seimo narys Tomas Tomilinas trumpai apibūdino autoritarinį A. Smetonos valdymą. Jis stebėjosi, kad Lietuvos atgimimo pradžioje Vilniuje gatvių pavadinimai su prezidentų vardais suteikti neapgalvotai. Apgailestavo, kad A. Smetonos gatvė ilgiausia, A. Stulginskio vidutinė, o K. Griniaus labai trumpa ir nepastebima. Jis davė suprasti, kad turėjo būti kitaip. Jaunoji liberalė A. Armoškaitė K. Grinių apibūdino kaip liberalios demokratijos įkūnytoją, kurio idėjos labai reikalingos ir šiandien.
Kodėl su tokia neapykanta kaip sovietmečiu apibūdinama A. Smetonos veikla, nors jis pagal mano artimųjų, laisvės kovotojų, mokytojų, istorikų, kurių dauguma jau amžinybėje, prisiminimus vertinamas kaip daugiausiai nusipelnęs žmogus, labiausiai pasidarbavęs Lietuvos labui ir daugiau nuveikęs negu visi iki šiol buvę prezidentai? Gal jį galima būtų lyginti su prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau, manau, profesorius neužpyks, pirmenybę skirčiau A. Smetonai, nes jis, įvedus prezidentinį tautinio valdymo modelį, susitvarkė ne tik su užsienio, bet ir vidaus politika Lietuva iš atsilikusio krašto tapo žinoma Europoje. Pasikeitus prezidentams buvo sustabdyta bolševikų idėjų propaganda, jų veržimasis į Lietuvą, labai gerai dirbo Lietuvos saugumo departamentas, todėl neatsitiktinai sovietams okupavus Lietuvą pirmiausia buvo susidorota su vidaus reikalų ministru K. Skuču ir Valstybės saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu. Juos suimant pirmuoju smuiku grojo A. Sniečkus ir J. Paleckis. O atgimus Lietuvai ir nepriėmus desovietizacijos įstatymo, teisės aktu neįvertinus LKP, kaip nusikalstomos represinės struktūros, kartu su okupantais pražudžiusios trečdalį tautos, įsigalėjo sovietinė nomenklatūra, kuri ir toliau bruka sovietinę pasaulėžiūrą, klastoja istorinę atmintį. Ta klastotė ryški prof. Henriko Šadžiaus šiais metais išleistoje monografijoje Tautos dvasia (19391953) ir kitose tokio pobūdžio knygose.
Negalima nepastebėti arba reikia apsimesti aklu nepastebint, kaip Lietuva, valdoma prezidento A. Smetonos, keitė savo įvaizdį. Per trumpą laiką vietoje šiaudais dengtų bakūžių atsirado mūrinė Lietuva su pertvarkytais pieno centrais, Maisto ir kitais susivienijimais bei kooperatyvais, augo mokyklų skaičius, plito amatai, žemės ūkis dėl perprodukcijos pateko net į krizę, neturėjo kur dėti maisto produktų, tarnautojai turėjo priverstinai išpirkti žąsis. Kadangi esu gimęs Ukmergėje, labai daug girdėjau apie gerus prezidento darbus. Jis irgi buvo gimęs šiaudais dengtoje bakūžėje. Jam tapus prezidentu labai greitai pakito ir Ukmergės kraštas, buvo pastatytos vienos gražiausių Lietuvos gimnazijų, moderni amatų mokykla, kurioje sovietiniais laikais buvo technikumas.
Nepakito į A. Smetoną, kaip asmenį, požiūris ir sovietmečiu. Kolūkiečiai sakydavo, kad gerai buvo tvarkomas ūkis valdant Smetonai. 1964 metais atvykęs į kolūkio kontorą, į Smetonos tėviškę, o tai buvo birželio 13-oji, Antaninės, neradau nė vieno dirbančio kolūkiečio. Paklausus praeivių, kur yra darbuotojai, atsakė: Nejaugi nežinote, kad Antaninės, visi švenčia jas, geria už Prezidento sveikatą, nors jis tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis buvo žuvęs. Šiose apylinkėse sovietmečiu labai aktyviai veikė partizanai. Ne vieną kartą Taujėnai, Siesikai ir kiti miesteliai buvo užimti partizanų, kaimuose gegužinėse skambėjo partizaniškos dainos. Pirmasis Vyčio apygardos vadas buvo prezidento sesers sūnus, karininkas, kapitonas Juozas Krištaponis. Jis žuvo įnirtingame mūšyje 1945 m. sausio 2 d. Lėno miške, apsupus reguliariai sovietų kariuomenei. Tame mūšyje žuvo apie pusė iš 40-ies apsuptyje buvusių partizanų, o sovietinių karių ir stribų 10 kartų daugiau. Kartu su juo buvo sunkiai sužeistas jo brolis Antanas, vėliau nukankintas Ukmergės saugume. Partizanavo ir kiti Smetonų giminės žmonės: Antanas Smetona, Stasys Markauskas, Marijonas Smetona. Žuvus partizanų vadui karininkui Danieliui Vaiteliui, vadovavimą vėl perėmė garbingos šeimos narys Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jis irgi žuvo. Partizanų palaikų vietos daugeliu atvejų nežinomos. Eligijus Smetona buvo suimtas, pateko į Vorkutos lagerius. Ten kartu su kitais lietuviais organizavo 1953 ir 1955 metų politinių kalinių sukilimus. Ir pasiekė pergalę. Šimtai tūkstančių kalinių išėjo į laisvę, tačiau negalutinę. Jis dar sulaukė Lietuvos Atgimimo ir atliko didelius darbus Lietuvos labui. Tai štai kokia buvo ir yra Smetonų giminė. Beje, Juozas Krištaponis dar neseniai buvo kaltinamas kaip žydšaudys, norėta atimti po mirties suteiktą kario-savanorio vardą, nugriauti Ukmergėje jam pastatytą paminklą. Tik didelių pastangų dėka, pateikus papildomus duomenis, garbingas jo vardas buvo išsaugotas.
Norėčiau priminti keletą dainų, skambėjusių sovietmečiu ne tik Ukmergės apylinkėse, bet ir visoje Lietuvoje. Tu Lietuva, tu mana, tu miela gimtine, kai Smetona išvažiavo, liko ubaginė. Arba Antaną Smetoną nevadinsim ponu, kam jis įsileido Staliną šėtoną. Stalinas šėtonas daug žalos padarė, Lietuvos didvyrius Sibiran išvarė. Mūsų spaudoje kai kurių istorikų šaltiniuose skleidžiami įvairūs pramanai, patyčios apie Prezidentą. Ypač dažnai mėgiama tema, kad jis bėgo iš Lietuvos per upelį, pasiraitęs kelnes. Jis ne bėgo, o traukėsi nuo sovietinio teroro kaip ir K. Griniaus bei kitų žymių žmonių, karininkų, inteligentų šeimos, kunigai. Pasitraukus irgi reikėjo saugotis KGB pinklių, kurioms vadovavo aršus Lietuvos priešas Aleksandras Slavinas su savo broliu Julijumi. Į jų pinkles pakliuvo generolas P. Kubiliūnas, seserys Milda ir Ramunė Alseikaitės, žymus žurnalistas, LLKS narys Antanas Valiukėnas ir daug kitų.
Dalis jų buvo sušaudyta arba nukankinta sovietiniuose lageriuose. Bandyta pargabenti į sovietų Lietuvą generolus P. Plechavičių, St. Raštikį, S. Kairį ir daug kitų. Dar neaišku, ar nepridėjo Slavinas arba jo sėbrai prie A. Smetonos žūties. Beje, A. Slavinas neseniai mirė, buvo pasitraukęs iš Lietuvos, turėjo savo landas Vokietijoje ir Izraelyje. Kai A. Brazauskas tapo prezidentu, atvyko pasveikinti jo su pergale. Jis vienas iš pirmųjų pavadino Lietuvą žydšaudžių tauta. Jo dukterys, atkūrus Lietuvą, karaliavo, turėjo dolerinę Vilniuje ir Klaipėdoje, prie Nemenčinės įsigijo kiaulininkystės kompleksą, kuris, jų valdomas, bankrutavo, tiksliau, buvo išgrobstytas. Akibrokštas Kauno senamiestyje Slavino anūkui buvo sugrąžinti senelio Jakovo Slavino namai, kurie buvo naudojami Smetonos ir kitų prezidentų valdymo metais kaip konspiraciniai butai vadovaujantiems Lietuvos ir kitų šalių komunistų partijų darbuotojams. Jakovas Slavinas staiga tapo vienu turtingiausių žmonių Kaune. Jo vaikai, išaugę Kaune, išsimokslinę Lietuvos mokyklose, tapo didžiausiais Lietuvos priešais.
Konferencijos lektoriai išdėstė 1926 metų įvykių aplinkybes. Tačiau kai kurias konkrečias pastabas, neabejotinai nusikalstamas, norėčiau dar priminti ir papildyti. Pirmiausia M. Sleževičiaus vyriausybė paleido iš kalėjimų visus bolševikus ir kitus Lietuvos ardytojus, kad jie galėtų vykdyti anarchiją ir skleisti suirutę, panaikino karo padėtį ir cenzūrą, kad laisvai galėtų reikštis komunistinė Maskvos spauda, pradėjo masiškai atleidinėti ištikimus valstybei pareigūnus, panaikino saugumo policiją, planavo iki minimumo apkarpyti kariuomenės finansavimą, leido siautulingas bolševikų demonstracijas su Stalino, Lenino portretais ir raudonomis vėliavomis, sutrypė su žirgais tam prieštaraujančią studentų demonstraciją, pradėjo Lietuvą kompromituoti prieš Vatikaną, nutraukė konkordatą, kad Lietuvą paverstų ateistine valstybe. Manau, kad yra absurdas valstybės mastu minėti K. Griniaus atminimą. Šis žmogus pastatė valstybę ties bedugnės riba. Jis imitavo demokratiją, kai viskas leidžiama, o iš tikrųjų savo veiksmais tarnavo bolševizmui. K. Griniaus ir M. Sleževičiaus valdymo metus galima būtų gretinti su K. Prunskienės vyriausybe. 1926 metais vyriausybė tarnavo tik bolševikams ir tautinėms mažumoms (žydams, lenkams), nes tik jų balsų dėka Seime turėjo daugumą ir vykdė jų užgaidas. Per trumpą laiką atidarė daug lenkiškų mokyklų ir nė vienos lietuviškos. Vietiniai bolševikai jau buvo apsiginklavę ir vykdė karinius mokymus valdžiai užgrobti. Tai raginta viešai. Kurstė darbininkus niokoti gamybos priemones, priklausančias fašistams. Vyriausybė jų nebaudė, nekėlė bylų. Spaudoje ir kalbose kariuomenė vadinta žmogžudžiais. Reikėtų paminėti nusipelniusius tautinės valstybės kūrimo pradininkus St. Šilingą, L. Bistrą, karininkus P. Plechavičių, A. Mačiuiką, J. Petruitį, V. Glovackį ir kitus, kurie kartu su A. Smetona įvedė Lietuvoje tvarką ir išgelbėjo nuo bolševizmo. Mano artimieji irgi pasakojo, kaip Ukmergėje gatvėmis žygiavo demonstrantai su raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino portretais, mėtė nuo karininkų galvų uniformines kepures, virė bolševikines sriubas bei košes ir maitino žmones. Tai buvo ne maltiečių, o propagandinės bolševikinės sriubos. Toms demonstracijoms daugiausia vadovavo žydai.
Primenu, kad pirmos okupacijos metu K. Griniui ir jo šeimai okupantai už demokratinę veiklą atsidėkojo. Jis ramiausiai dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį Liaudies sveikata, vadovavo Higienos muziejui, o prezidentas A. Stulginskis buvo ištremtas, nuteistas ir grįžo iškankintas į Lietuvą tik 1954 metais. Vis dėlto artėjant antrajai sovietiniai okupacijai pabūgo ir K. Grinius ir, lygiai taip pat kaip mūsų istorikai vertina A. Smetoną, pabėgo iš Lietuvos, tik jam nereikėjo bristi atsiraitojus kelnes per upelį. Todėl turime nedelsdami atstatyti istorinę atmintį, sugrąžinti garbingą Lietuvos prezidento A. Smetonos vardą, iki 2018 m. vasario 16 d. pastatyti Vilniuje jam paminklą, iš naujo išleisti raštus. Nutraukime nuo sovietmečio įsigaliojusią istorinę klastotę.
Pagal gruodžio 21 d. Seime vykusioje konferencijoje Prezidentinei Lietuvai 90 pasakytą kalbą
© 2016 XXI amžius
|